Iš Amerikos grįžęs atlikėjas Romas Dambrauskas: Patriotiški žmonės ir JAV, ir Lietuvoje jau pavojingi

Į šipulius byra ir vertybės. Tai, kas išlieka nepakitę, yra vaizdas, kaip Amerikos lietuviai gieda JAV ir Lietuvos himnus - nuoširdžiai, su meile, kartais net su ašarom akyse ir su dideliu vilties ir palaikymo tiltu į Tėvynę Lietuvą.

- Kaip sekėsi koncertuoti? Buvote ne tik tautiečių mekoje - Čikagoje, ar ne? - „Vakaro žinios" paklausė dainininko Romo Dambrausko.

- Atvykimo į Ameriką dieną turėjau tik 4 planuotus koncertus. Dėkoju tiems, kas paskubomis suorganizavo dar penkis koncertus. Tad su tokiu gerų emocijų kraičiu ramiai ir oriai po mėnesio galėjau patraukti namo.

Tiesa, buvo ir tokių, kas slapta ir Lietuvoje, ir pačioje JAV lietuvių bendruomenėje bandė sužlugdyti mano koncertus, skleidė raginimus neiti į Romo Dambrausko pasirodymus.

Žinau, kas jie tokie ir kam tarnauja. Kai kuriuos net pažįstu, gerai, kad jų tiek mažai.

Dainavau Čikagos „Rotary" klubo metiniame renginyje, smagioje žvejų šventėje. Du anšlaginiai koncertai vyko nuostabiame ir populiariausiame lietuviškame restorane „Kunigaikščių užeiga".

Dar porą turėjau lietuvių bendruomenės organizuotuose renginiuose ir keturias dienas lietaus iškankintose Joninėse. Lietumi ir nežmonišku tvankiu karščiu mane pasitiko Čikagos dangus.

Teko vykti dviem koncertams į Floridą. Mačiau, kas yra Florida vasaros vidury, kai šiame krašte yra ne sezono metas.

Ten dabar tiesiog beprotiškai karšta ir daug vietinių gyventojų tokiu metu stengiasi vykti į Amerikos šiaurę, į vėsesnes vietoves. Koncertai vyko Sent Pitersbergo ir Hallandale Beach miestuose.

Turėjau garbės iš Sent Pitersbergo į Hallandale Beach vežti Lietuvių bendruomenės istorinę vėliavą, kuri kaip tik dabar keliauja per visas JAV valstijas, iš vienos lietuvių bendruomenės į kitą.

- Kodėl, jūsų manymu, skleisti raginimai neiti į jūsų koncertus? Dėl dalyvavimo „Didžiajame šeimos gynimo marše" ir jam sukurto himno? Dėl elementaraus lietuviško pavydo?

- Neabejotinai dėl mano dainos „Kelkis, Lietuva!". Aš juk nesu kažkoks didelis to judėjimo aktyvistas, nesu organizatorius, nesu netgi koordinatorius Mažeikiuose.

Tiesiog taip įvyko, kad ši mano daina tapo Šeimų maršo himnu. Ji parašyta buvo ne kaip himnas, o kaip paprasta tiesos persunkta daina, kokių pasaulyje tūkstančiai. Bet kai kam visai neįdomi dainos istorija, svarbu pabandyti sugriauti mano įsitikinimus, nuostatas ir elementarią pilietiškumo tiesą.

Jiems niekada nepavyks to padaryti, nes aš esu ne vienas, tokia yra visa paprasta mūsų tauta, taip pat mąstanti ir tuo gyvenanti.

- Kokiomis nuotaikomis gyvena JAV lietuvių bendruomenė? Ar taip pat susiskaldžiusi dėl tradicinių šeimų ir visokių LGBT ideologijų, judėjimo „Black Lives Matter" propagandų?

- Mano nuomone, yra LGBT organizacija ir yra netradicinės orientacijos žmonės, prieš kuriuos aš neturiu jokių priešiškų nuostatų.

Netrukdau jiems ir nesikišu į jų reikalus, gyvenimą, polinkius, tad noriu, kad ir jie gerbtų mano požiūrį į gyvenimą ir vertybes.

JAV lietuvių bendruomenė yra stipriai suskilusi ne tik dėl genderizmo, bet ir dėl pavogtų JAV prezidento rinkimų, dėl rasinių ir diskriminacinių dalykų, dėl spaudos ir žodžio laisvės, kurių jau ten nebėra.

Ten įsitikinimų skardžiai dar gilesni ir statesni negu pas mus. Didelė dauguma baltųjų jaunų žmonių giliai tiki prasimanymais apie kažkokią juodaodžių skriaudą, žeminimą ir nelygybę.

Šiuo melu, specialiomis programomis juos labai lengvai „suskiepija" mokyklose ir universitetuose nuo pat pirmų klasių, ir nežinau, ar kada nors jie pradės mąstyti ir elgtis kitaip.

Daugumos šeimų tėvai jau beveik visiškai nebeatlieka auklėjimo funkcijų, todėl jaunam žmogui tas „narkotikas", kurį duoda mokykla, yra be galo svarbus, įdomus ir gundantis.

Ne daug Amerikoje mūsiškio jaunimo sutikau gražiai ir taisyklingai kalbančio lietuviškai.

Yra ir suaugusių žmonių, kurie jau dvidešimt metų gyvena JAV, kažkada bėgo nuo socializmo santvarkos ir, rodos, puikiai susitvarkę savo gyvenimą, bet visgi jie palaiko tą naująjį amerikietišką komunizmą, tuos visokius pinigais šeriamus judėjimus, tą iškreiptą pasaulėlį.

Viskas statoma žemyn galva, mokslo kartelės leidžiamos vis žemiau ir žemiau, ties ta riba, kurioje yra tingaus išlaikytinio intelektas. Visi turi būti lygūs jam, nes kitaip, jis gali įsižeisti, pasijusti nepatogiai tarp talentingesnių ir protingesnių savo bendramokslių. Geras, rimtas, talentingas, patriotiškas žmogus ten ir čia, Lietuvoje, jau yra nepageidautinas ir nereikalingas. Tokia ateities visuomenė. Tokioje aš gyventi nenorėčiau.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur, rodos, visai dar neseniai buvo žodžio, minties ir įsitikinimų laisvė, lopšyje, kur gimė pagrindinės žmogaus laisvės, šiandien kai kas atrodo labai keistai.

Ne visi jau išdrįsta vykti praleisti laiką ir maloniai pasivaikščioti vakarėjančiame Čikagos centre, tenka apsiriboti tik vaizdais pro automobilio langą, pralekiant nuostabiu ir didingu miestu.

- Sakėte, jog per koncertą neišgirdę Šeimų maršo himno „Kelkis, Lietuva", žmonės ovacijomis prašydavo atlikti šią dainą. Ką tautiečiai sakydavo apie patį Šeimų maršą ir dabartinį visuomenės Lietuvoje susiskaldymą dėl vertybių?

- Apie Šeimų maršą mes nekalbėdavome. Jie mato, viską seka ir žino, kad Lietuvoje žmonės pabunda ir telkiasi dėl savo ateities, vaikų, anūkų ir tautos išlikimo.

Manau, jiems nelabai svarbu, kas bus ta jėga, kuri ves žmones į tautiškumą, lietuviškumą ir tradicines vertybes. Jiems svarbu, kad tauta priešintųsi toms klaikioms vertybėms, kurios slenka mūsų link, tam marui, kurio niekas ir niekada jau nebeišgydytų.

Sutinku su jais ir kviečiu neskirstyti žmonių į partijas, judėjimus ar sąjungas. Telktis reikia visiems doriems, savo kraštą mylintiems žmonėms dėl vieno švento bendro tikslo. Ir tada mums pavyks. Aš tuo neabejoju.

Šilti ir mano dainų ištroškę tautiečiai spaudė ranką ir dėkojo už mano pilietišką poziciją, už tai, ką darau Lietuvoje, sveikino ir linkėjo nesustoti ir eiti pirmyn, saugant tautiškumą, ateitį ir mūsų tradicijas.

Dažnai šie žodžiai būdavo tariami negarsiai, kartais po jų žmogus apsidairydavo...Visai taip pat, kaip ir Lietuvoje, viskas iš širdies ir su viltimi ir meile.

- Ar turite atsakymą, kodėl palaikymą tam, ką darote Lietuvoje, kai kurie žmonės ištardavo negarsiai, apsidairydami? Ko jie bijojo?

- Tiksliai nežinau, dar iki šiol bandau analizuoti, ką mačiau, jaučiau ir patyriau.

Šis vizitas į JAV man jau dvidešimt aštuntas. Lankydavausi gana dažnai, kartą, du kartus per metus, bet ši kelionė mane ir nustebino, ir kažkiek išgąsdino.

Žmonės blaškosi, kuria persikėlimo į kitas valstijas planus, nebėra tikri dėl ateities, kurios laukė ir tikėjosi. Vienas pagrindinių mokesčių JAV yra turto (būsto) mokestis, kuris demokratų valstijose kyla kosminiu greičiu. Florida ir kitos valstijos, kur valdo respublikonai, jau perpildytos persikėlėliais iš žlungančių demokratų valdomų valstijų.

Visa tai prasidėjo, rodos, visai neseniai, nuo pavogtų rinkimų, bet kainų kilimo, kuro brangimo ir kitų paslaugų šuolis aukštyn kelia žmonėms didelį susirūpinimą ir baimę. Anksčiau to tikrai nebuvo.

- Ar ten, kur koncertuodavote, būdavo kokie nors ribojimai, reikalavimai dėl koronaviruso?

- Dauguma jau nebetiki „pasakomis" ir bando sugrįžti į įprastinį gyvenimą. Bet mačiau ir keistai atrodančių „protinguolių", besimaudančių ar sportuojančių gryname ore, prie Mičigano ežero ar Atlanto vandenyno, su kaukėmis. Bet tai jau jų asmeninis pasirinkimas.

Vienintelė vieta, kur mūsų paprašė užsidėti kaukę, buvo nedidelė parduotuvė prekybos centre.

Visur kitur elgtis galima buvo taip, kaip nori. Dėvi kaukę ar ne, niekas į tai nekreipia jokio dėmesio. Kaip saugotis nuo viruso - kiekvieno asmeninis reikalas. Ir tai man patiko.

Jungtinėse Amerikos Valstijose Romas Dambrauskas surengė 9 koncertus. Romo Dambrausko asmeninio albumo nuotr.

Čia eilinį kartą įsitikinau, kad Lietuva yra pati „turtingiausia" ir labai savo piliečius mylinti šalis.

Kelionei teko darytis du vienodus COVID-19 testus - nuskrendant į Ameriką ir grįžtant. Čikagoje testas kelionei namo kainavo apvalų nuliuką, o Lietuvoje - „tik" 93 eurus.

Žinodami mūsų žmonių uždarbius ir pensijas, drąsiai galime teigti, kad jau dabar gyvename stebuklų šalyje, tad svajoti apie gerovės valstybę - beprasmiška, nes joje jau ir esame, atiduodami viską mafijai už begalinį „rūpestį" mūsų sveikata.

- Ar teisingai supratau, Amerikoje testai dėl koronaviruso - nemokami visiems? Ar tik jums buvo padaryta išimtis?

- Jei išimtys ten ir daromos, tai tik juodaodžiams, netradicinės orientacijos ir panašiems piliečiams.

Jie nebaudžiami už nusikaltimus, paleidžiami iš kalėjimų prisidengiant pandemija, juos atvirai globoja sistema.

Visi kiti turi dirbti, mokėti mokesčius, kurie paskui dalinami jiems. Tokia dabartinė Amerika, per pusmetį atsistojusi aukštyn kojomis, sudaranti visas sąlygas ir skatinanti žmones pamiršti savo šaknis, kultūrą, visa tai, ką mes atsinešėme į šį pasaulį iš savo protėvių.

Todėl ir aš lengva ranka Čikagos lietuvių centre ant tradicinės autografų sienos užrašiau: „Kelkis, Lietuva!", „Kelkis, Amerika!"

O kalbant apie testus, Amerikos piliečiams ir turintiems JAV žalią kortą testas yra nemokamas. Aš ten už testą nemokėjau, nes turiu JAV žalią kortą.