Imanuelio Kanto gyvenimo subtilybės: kas padėjo jam nesirgti

Saulėlydis

Nuo 75 metų Kantas ėmė sparčiai karšti. 1799-ieji buvo persilaužimo metai. Jis sutrumpino pasivaikščiojimų maršrutą, guldavosi anksčiau, dieną užsnūsdavo ant kėdės. Pietų kviesdavosi ne daugiau nei du svečius.

Jučiai netoli Gumbinės Įsručio rajone (dabar Velosiolovkojė netoli Gusevo Černiachovsko rajone). Taip dabar atrodo pastoriaus Danieliaus Anderšo namas, kuriame filosofas ketverius metus gyveno ir mokė jo vaikus. 2013 m. vokiečių žurnalisto („Der Standard”) daryta nuotrauka.

Rytais dar rašydavo, tačiau užrašai padriki, mintys nebenuoseklios.

1800 m. pradėtų užrašų aplankas skirtas klausimui apie Dievą. Tačiau šalia transcendentinių eilučių - ir padriki užrašai apie kasdienybę, mitybos racioną, tarno barnį su virėja...

1801 m. lapkritį Kantas atsisveikino su Albertina. Nuo tol nebeišėjo į lauką, nepriiminėjo svečių. Jo namuose apsigyveno jaunesnioji sesuo Barbora.

Nuo 1802 m. filosofas geso. Nors jokia konkrečia liga nesirgo, jėgos pamažu jį apleido.

80-mečio proga, 1803 m. balandį, buvo pakviesta svečių, tačiau Kantui prie stalo pasidarė bloga.

Spalį būklė smarkiai pablogėjo, po to vėl pagerėjo, ir vėl svečiai buvo kviečiami pietų, tik valgoma buvo visiškoje tyloje.

Jis nebegalėjo skaityti, vakarais imdavo nerimas, tad tarnas su juo miegojo viename kambaryje.

1803 m. gruodį Kantas nebegalėjo parašyti savo vardo, neaiškiai kalbėjo, nebepažino sesers ir tarno.

1804-ųjų vasario 6 d. būklė dar pablogėjo, jis nebepakilo iš lovos. Vasario 11-ąją, naktį, apie pirmą valandą, atsipeikėjo, nurijo kelis gurkšnius vyno, skiesto vandeniu, pasakė „gut“ („gerai“) ir vėl prarado sąmonę. Tai buvo paskutinis filosofo žodis. Sąmonės jis nebeatgavo.

1804 m. vasario 12 d. 11 val. I. Kantas mirė. Miestas neteko dalies savęs.

Atsisveikinimas tęsėsi 16 dienų. I. Kantas buvo palaidotas profesorių rūsyje prie katedros.

1809 m. rūsys buvo nugriautas, jo vietoje radosi galerija, XIX a. pabaigoje virš kapo pastatyta pseudogotikinio stiliaus koplyčia. 1924 m. memorialas vėl perstatytas.

Toks jis ir liko. Tai vienintelis išlikęs senas Karaliaučiaus centro statinys šiandieniniame Kaliningrade.

Albertinos nebėra. Katedros liko tik griuvėsiai. Net senojo Karaliaučiaus kapinės Kaliningrade nebeegzistuoja. Kaip ir pats Karaliaučius.

Draugo žodžiai

Vienas iš paskutiniųjų I. Kanto darbų buvo pratarmė „Draugo prierašas“ lietuvių švietėjo, poeto Kristijono Gotlybo Milkaus (vok. Christian Gottlieb Mielcke) sudarytam vokiečių-lietuvių bei lietuvių-vokiečių kalbų žodynui (1800 m.).

„Jo išdidumas yra visai kas kita, negu vienos kaimyninės tautos žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors kilmingesnis, nes tai greičiau savo vertės jutimas, reiškiantis drąsą ir laiduojantis jų ištikimybę...“ - taip apie lietuvius rašė I. Kantas.

Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į I. Kanto prosenelės iš motinos pusės pavardę: Mielke, Mulcke arba Muhlke. Motinos kilmės istorija nežinoma.

Apie Oną Reginą minima tik tiek, kad jos tėvas irgi buvęs pakinktų dirbėjas ir per tėvą šaknys driekiasi į Niurnbergą.

Ar gali būti, kad prosenelė ir filologas buvo giminaičiai? Kol kas niekas negali to patvirtinti...

Atminimas

Vokiečių kapinės Kaliningrade buvo sunaikintos. Antkapiniai paminklai perstatomi ant sovietinių persikėlėlių kapų.

Kapinių teritorijos užstatytos arba užžėlė krūmais. Vienose seniausių kapinių - prie Brandenburgo vartų, kuriose buvo palaidoti garsūs Karaliaučiaus profesoriai (ir Liudvikas Rėza), buvo pastatytas vaikų darželis.

6-ajame dešimtmetyje Luizės miške šalia bažnyčios buvo įkurtas Centrinis parkas: jis užėmė Senamiesčio (Altštato) kapinių teritoriją. Visi antkapiniai paminklai buvo nugriauti.

Ponarte (XIV a. gyvenvietė, XVII a. pradžioje priskirta Liepininkams), naujųjų Haberbergo kapinių vietoje, įkurtas dar vienas poilsio parkas: nugriovus antkapius, pastatyti atrakcionai, šokių aikštelės, kavinės ir parko administracijos pastatas.

2008 m. ant senųjų Knypavos (vok. Kneiphof) kapinių atraminės sienos atidengta memorialinė lenta čia besiilsintiems profesoriams, tarp jų ir Liudvikui Rėzai - Donelaičio „Metų“ leidėjui.

Verta žinoti

Albrechtas Brandenburgietis - Karaliaučiaus universiteto įkūrimo iniciatorius, Vokiečių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis, buvo Gediminaitis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos proanūkis. Albrechto motina - Jogailos anūkė Sofija (Šventojo Kazimiero sesuo), tėvas - Frydrichas V Brandenburgietis. Iš viso jiedu susilaukė 17 vaikų. 1514 m. su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste sudarė amžinosios taikos sutartį, kuri buvo pratęsta 1529 m. 1525 m. Krokuvoje prisiekė vasalo ištikimybę savo dėdei Žygimantui Senajam. Albrechto finansiškai paremtas, studentas Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Kunigaikštis taip pat skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms krašte steigti.

Vardai

Universiteto įkūrimo pradžioje čia dirbo lietuvių eruditas Abraomas Kulvietis - graikų kalbos profesorius.

XVI a. mokėsi Martynas Mažvydas ir studijų metu parengė bei išleido pirmąją lietuvišką knygą. XVII a. mokėsi, o vėliau dėstė, buvo rektoriumi Simonas Dachas. XVIII amžiuje 40 metų dėstytojavo I. Kantas.

Tuo metu studijavo ir Kristijonas Donelaitis. Vėliau universitetą baigė ir jame profesoriavo Liudvikas Rėza.

Taip pat čia teisės mokslus krimto Karaliaučiuje gimęs ir augęs rašytojas, kompozitorius, dailininkas, „Spragtuko“ autorius Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann).