Ievos Simonaitytės vasarnamis ant Minijos kranto, tapęs muziejumi

Pirmoji rašinių ciklo dalis - Ieva Simonaitytė – bemokslė Mažosios Lietuvos metraštininkė

Antroji rašinių ciklo dalis - Ievą Simonaitytę lygino su Kristijonu Donelaičiu

Sklype Priekulėje, prie pat Vingio parko, 1959 m. pradėtos rašytojos I. Simonaitytės vasarnamio statybos.

Jas užbaigus, vasaras rašytoja leido Priekulėje, atvažiuodama iš Kauno, vėliau – iš Vilniaus.

Kiekvieną vasarą rašytoja atvažiuodavo, kai tik pusseserė Marė Mickienė parašydavo laišką, jog jau šilta ir gieda lakštingalos.

Į savo vasarnamį rašytoja atvykdavo ne viena – su pagalbininke Domute, kurią vadino „angelu sargu".

Domutė Rimaitienė rūpinosi aplinka, maistu ir buitimi, išgirsdavo ir atsiliepdavo į rašytojos prašymus.

Dėl prastos sveikatos savo kūrinius „Vilius Karalius", „Pikčiurnienė", autobiografinę trilogiją „O buvo taip" (1960), „Ne ta pastogė" (1962), „Nebaigta knyga" (1965) I. Simonaitytė parašė beveik nesikeldama iš lovos, retai išeidama iš namų. 

Manoma, kad šie kūriniai buvo parašyti būtent Priekulėje.

Kasmetinės rašytojos kelionės į Priekulę tęsėsi iki pat jos mirties 1978 metais.

Onos Pajedaitės knygoje „Ji buvo Simonaitytė" minima, jog savo prisiminimuose I. Simonaitytė rašė apie planus savo namą palikti mylimam kraštui.

„Pasistačiau aš tą vasarnamiuką ant Minijos kranto, kad galėčiau vasarą poilsiauti.

Įkurtuves atšventėm šešiasdešimt pirmais metais.

Kiek kainavo? Nemažai. Ne už viską pati ir mokėjau – valdžia prisidėjo.

Po mirties jis paliks šitam kraštui, kurį aš myliu ir kuris manęs neapkenčia.

Bet... po mirties gal ir jiems pasidarysiu brangi..." – rašė I. Simonaitytė.

Vykdant rašytojos valią, netrukus, 1979 metais, vasarnamyje buvo įkurtas I. Simonaitytės memorialinis muziejus. 

Nuo 2009 metų rašytojos memorialinis muziejus Vingio g. 11, Priekulėje, tapo Gargždų krašto muziejaus filialu.

2018-2019 metais muziejus restauruotas, o šiuo metu laukia lankytojų.

Į rašytojos „vasarnamiuką" veda ant šaligatvio nupiešti ženklai, o netrukus pasimato ir sode ant medžio pakabinti rašytojos gyvenimo akimirkų koliažai.

Namą supa įvairūs medžiai, krūmai: įspūdinga akacija, riešutmedis, bukas.

Kieme ne vienas suoliukas – kad būtų kur prisėsti pailsėti.

Prie namo yra ir nemažas rožynas, pasodintas aktyvių ir iniciatyvių žmonių.

Rožes rašytoja labai mėgo ir jomis didžiavosi.

„Aš jų pati neskinu ir niekam neleidžiu skinti. Kam nešti į kambarį ir matyti vystančias, jei pro langą – žiūrėk kiek patinka. 

Pasikelia rytą rasotos, paskui išsiskleidžia vasaros saulėj... Aš jokiems svečiams nelaužau ir nedovanoju savo rožių. Gal kam ir nepatinka, bet... teip jau yr..." – yra sakiusi I. Simonaitytė.

Įdomu tai, kad sode vis dar auga viena I. Simonaitytės gyvenimo Priekulėje laikais sodinta rožė.

Kiek suvargusi, tačiau vis dar žaliuojanti.

Bus daugiau.