Ievos Simonaitytės svetainė: susitikimai su gerbėjais, pozavimas menininkams ir neįžiebtas židinys

Pirmoji rašinių ciklo dalis - Ieva Simonaitytė – bemokslė Mažosios Lietuvos metraštininkė

Antroji rašinių ciklo dalis - Ievą Simonaitytę lygino su Kristijonu Donelaičiu

Trečioji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės palikimas – vasarnamis ant Minijos kranto

Ketvirtoji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės ritualas - ilgi ir iškilmingi pusryčiai 

Antrasis kambarys pirmame aukšte, kurį aprodo J. Martinkienė - svetainė. 

Čia stovi minkšti svetainės baldai, kilimas, spintelė su įstiklintomis lentynomis suvenyrams ir knygoms, staliukas kavos puodeliams padėti. 

J. Martinkienė su šypsena prisimena, kad vienoje ekskursijoje dalyvavęs vyras buvo įsitikinęs, jog rašytojos svetainės baldų dizainas – švedų gamintojo „Ikea“ stiliaus. Tačiau baldų kilmė nežinoma.

Svetainės akcentas – židinys, kuris buvo pastatytas remontuojant vasarnamį. 

Tačiau J. Martinkienė skuba patikslinti – jis savo funkcijos neatlieka, nes, ko gero, darbai nebuvo padaryti iki galo. Tad dabar jis tik kambario puošmena.

Svetainėje nemažai meno kūrinių – rašytojos portretų, darbų jos kūrinių motyvais.

Rašytoja svetainėje laiką leisdavo tada, kada atvykdavo svečių ar gerbėjų, moksleivių ekskursijos.

Pasakojama, jog vasaromis, kai I. Simonaitytė atvykdavo į Priekulę, visi, norintys susitikti „gyvą rašytoją“, skubėdavo tartis dėl vizito.

Šie susitikimai dažniausiai ir vykdavo svetainėje. 

Čia buvo vaišinami vietiniai priekuliškiai ir iš toliau atvykę rašytojos talento gerbėjai, kolegos literatai, meno kūrėjai.

Ne vieno tokio apsilankymo metu dailininkai E. Malinauskas, E. Jonušas nutapė rašytojos portretus, kurie šiandien eksponuojami muziejuje.

Pasakojama, kad rašytoja kantriai pozuodavo. Vienur teigiama, kad po darbų menininkus vaišindavo kvapnia kava, o retkarčiais – ir konjaku.

Tačiau O. Pajedaitei rašytojos pagalbininkė Domutė liudijo, kad dailininkai nebuvo vaišinami.

"Dailininkų mes nevaišinom. Pagal Rašytoją taip: tuos paveikslus jie parduos - išlups nemažą sumą, tai tegu ir valgo restorane", - rašoma knygoje "Ji buvo Simonaitytė".

Didesnes turistų grupes I. Simonaitytė priimdavo lauke prie vasarnamio.

Svetainėje yra ir spinta, kurioje saugomi kai kurie rašytojos drabužiai.

J. Martinkienė sako, kad šiuo metu dalis įspūdingiausių eksponatų yra paskolinti Kaune veikiančiam Maironio lietuvių literatūros muziejui.

Vis dėlto galima pamatyti rašytojos dėvėtas progines sukneles, aksesuarus.

Spintoje saugoma ir jūreiviška kepurė, kurią I. Simonaitytė buvo gavusi dovanų.

Šalia spintos – įstiklinta sekcija, kurioje sudėti indai, puodeliai, dailus arbatinukas, taurės.

Vienoje iš lentynų išrikiuotos rašytojos knygos.

J. Martinkienė parodo išskirtinį eksponatą – romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, išspausdinta lietuvišku gotišku šriftu.

„Toks buvo Ievos Simonaitytės noras – ji norėjo turėti savo knygą, išleistą būtent gotikiniu šriftu“, - sako muziejaus vadovė.

Unikali knyga buvo išleista Klaipėdoje 1937 metais ir pristatyta kaip „Mažosios Lietuvos buities romanas“.

Ant sekcijos bei spintos išrikiuota daugiau rašytojos gautų ar įsigytų įvairių suvenyrų ir daiktų.

Dėmesį patraukia mėlynas japoniškas skėtis. 

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvuose saugoma fotomenininko Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka, kur besišypsanti rašytoja užfiksuota vasarnamio kieme su šiuo skėčiu.

Svetainės kampe – komoda.

Ant jos, šalia stalinės lempos ir telefono aparato, eksponuojamas 70-ojo jubiliejaus proga rašytojai įteiktas Lietuvos rašytojų draugijos Klaipėdos miesto komiteto sveikinimas.

„Jūs dovanojote mums Klaipėdos krašto grožį, o mes prašome – dar!

Jūs praturtinote lietuvių kalbą šio krašto liaudies tarmės lobiais, o mes prašome – dar!

Jūs paleidote gyventi Matą ir Urtę, Vilių ir Ėvę – save, o mes prašome – dar!

Dar ir dar knygų – Jūsų knygų!“ – rašoma sveikinime.

Greta – ir Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sveikinimas septyniasdešimtmečio proga.

„Nuoširdžiausiai sveikiname Jus, plačiašakę lietuvių literatūros liepą <....>. 

Kartu su tūkstančiais Jūsų talento mylėtojų ir gerbėjų iš visos širdies dėkojame už didžiulį, neįkainojamą kūrybos lobį, kurį Jūs įteikėte mūsų liaudžiai.

Šis turtas, keliaudamas iš kartos į kartą, visada žavės savo išmintim, gėriu ir grožiu“, - rašoma žymių to meto Lietuvos rašytojų parašais išmargintame sveikinime.

Lipant laiptukais iš svetainės į terasą, žvilgsnis kliūva už įmantriai dekoruotų lubų.

Pasak J. Martinkienės, tuo metu tai buvo naujausia mada – ne lygios, o kruopščiai išdailintos lubos.

Pasakojama, kad po paskutinio remonto rašytoja džiaugėsi tuo, kaip viskas gražiai sutvarkyta ir „visi užklydę į svečius galės pamatyti, kaip Simonaitytė gražiai gyvena“...

Bus daugiau.