Ievos Simonaitytės kūrybinis procesas: atskiras darbo kambarys, į kurį svečiai užsukdavo labai retai

Pirmoji rašinių ciklo dalis - Ieva Simonaitytė – bemokslė Mažosios Lietuvos metraštininkė

Antroji rašinių ciklo dalis - Ievą Simonaitytę lygino su Kristijonu Donelaičiu

Trečioji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės palikimas – vasarnamis ant Minijos kranto

Ketvirtoji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės ritualas - ilgi ir iškilmingi pusryčiai 

Penktoji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės svetainė: susitikimai su gerbėjais, pozavimas menininkams ir neįžiebtas židinys

I. Simonaitytės vasarnamio pirmame aukšte dar yra veranda, kur įrengta literatūrinė ekspozicija. 

Čia galima susipažinti su svarbiausiais I. Simonaitytės gyvenimo faktais, iliustruotais fotonuotraukomis, dokumentais, rankraščių faksimilėmis, eksponuojami I. Simonaitytės knygų pirmųjų leidimų egzemplioriai.

Ko gero, svarbiausias kambarys vasarnamyje yra antrame aukšte.

Užkopus siaurais laiptukais atsiveria durys į rašytojos darbo kabinetą.

Rašomasis stalas, sofa, staliukas, knygų spinta su įstiklintomis lentynomis, du foteliukai.

Kampe – radijas ir ramentas, primenantis apie I. Simonaitytės sunkią sveikatą.

Rašytojos darbo kambarys buvo privati erdvė, kur nedrįsdavo niekas užeiti. Būtent dėl to nežinoma, kokie kūriniai buvo parašyti būtent Priekulėje.

Nors pagal knygų išleidimo datą galima manyti, jog čia galėjo būti parašyta trilogija „O buvo taip...“, „Gretimos istorijėlės“ ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“.

Vis dėlto retais atvejais svečiai į darbo kambarį užsukdavo. Vienas jų - fotomenininkas, žurnalistas Bernardas Aleknavičius, užfiksavęs daug I. Simonaitytės gyvenimo akimirkų.

Jo fotografijose matyti savo darbo kabineto aplinkoje rašanti, mąstanti I. Simonaitytė.

Didžiąją dalį laiko ji dirbdavo gulėdama.

Dėl to ji naudojosi išskirtinai nedidele ir lengva rašomąja mašinėle – kad būtų patogu pasidėti ant kelių.

Mašinėlė „Continental 340“ dabar eksponuojama ant rašomojo stalo. 

Šalia – rašytojos akiniai pajuodintu rėmeliu, rašiklis, rašalo sugertukas ir atversta knyga.

Darbo kambario langai žvelgia į Vingio parką ir Minijos upę.

Pasakojama, kad šį kambarį rašytoja pasirinko manydama, kad čia bus ramiausia dirbti.

Į šį kambarį buvo atvežti seni baldai iš Kauno, prie kurių I. Simonaitytė buvo įpratusi – rašomasis stalas, sofa ir krėslai.

Vienintelis naujas baldas, pagamintas pagal specialius išmatavimus, buvo rankų darbo lentynos, kuriose sudėtos knygos. 

Lentynose galima rasti knygų keliomis kalbomis.

Būtent knygos buvo didžiausias rašytojos turtas.

Prisiminimais pasidalinę rašytojos pažįstami yra pasakoję, kad visuose I. Simonaitytės namų kambariuose būdavo po atverstą knygą.

Tai buvo pastebima tiek Vilniuje, tiek Priekulėje.

Iš viso I. Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje sukaupta vertinga kolekcija – 533 knygos ir 221 periodinis leidinys.

Čia saugomi seni ir reti spaudiniai.

Pavyzdžiui, „Kunigaikštis iš Namų Dovydo arba trys Metai šventame Mieste, Lietuviškai perguldė Wilius Kudzius, Priekulėj, 1890 Druck und Verlag von G. Trauschies”.

Taip pat – “Rasos – Perlos kasdieniški Rytmečio apmastimai tykiam apdumojimui ir naminei Diewo Služmai nuo C. H. Peržino, kunigo Londone, į lietuvišką kalbą išrašytos per M. Latišių, drukavotos ir gaunamos prie M. Jankaus Bitėnuose 1896”.

Saugoma 12  tomų „Meyers Leksikon“, išleisti Leipcige 1924-1930 metais, taip pat Leipcige 1930 metais išleistos Didžiosios enciklopedijos keli tomai.

Asmeninėje rašytojos bibliotekoje taip pat saugomos knygos su anotacija rašytojai.

Pavyzdžiui, A. Smetonos dovanota 1935 metais Kaune išleista knyga „Pasakyta parašyta“.

A. Venclova savo knygą „Gimimo diena“ rašytojai dovanojo palikęs įrašą “Brangiajai Ėvei Simonaitytei, puikiai rašytojai ir tauriam žmogui”.

Taip pat verta paminėti romano “Aukštujų Šimonių likimas” vertėjo į estų kalbą Michael Loodus įrašą I. Simonaitytei su padėka už puikų romaną, kurį skaitys ir estai.

Iš darbo kambario durys veda į erdvų balkoną.

Ten rašytoja eidavo pasitikti tekančios saulės, paklausyti lakštingalų ar pakvėpuoti gaiviu oru.

Vingio gatvės praeiviai dažnai matydavo ant balkono atbrailos rymančią I. Simonaitytę. Galbūt laukiančią įkvėpimo rašyti, o gal besiilsinčią nuo minčių gausos.

Bus daugiau.