Ieva Simonaitytė: įžymybė tarp įžymybių

Skaitant „…O buvo taip” trilogijos paskutinę dalį „Nebaigta knyga“ - autobiografinę medžiagą, kurią autorė pateikia skaitytojui atsiminimų forma (tai įvairūs I. Simonaitytės gyvenimo momentai, susidūrus su įvairiais žmonėmis tarnyboje ir gyvenime, darbas Klaipėdos krašto konsulate, įspūdžiai iš Klaipėdos krašto sukilimo ir prisijungimo prie Lietuvos, darbas „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje ir kt.), galima pastebėti, su kiek daug įvairių socialinių sluoksnių asmenybių lietuvių rašytoja bendravo.

Viena iš jų buvo žymaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kurią, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, galima drąsiai vadinti visos tautos mokytoja. Artimą ryšį tarp I. Simonaitytės ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės pastebėjo ir Čiurlionienės dukra Danutė, kurį įamžino liudijime, užrašytame 1980 m. vasario 7d.: „Labiausiai rašytojas suartino 1941 metai. Prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Kauną, Simonaitytę išvarė iš buto Rašytojų namuose, areštavo, bet neužilgo paleido. Jai pagrasinta, kad ištrems iš Kauno 11. Rašytoja pasiguodė Sofijai Čiurlionienei. Ši garantavo už Simonaitytę ir suteikė pastogę. Pas mus Ieva gyveno apie metus, dabartiniame Čiurlionienės memorialiniame kambaryje.“ Teigiamai apie M. K. Čiurlionio žmoną atsiliepė ir pati Simonaitytė: „Buvau Kaune. Mane tada labai nuoširdžiai globojo Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Vieną pavakarę ji pakvietė kavos mane, Liudą Girą su žmona, rodosi, buvo ir Masiliūnas, Švietimo ministerijos generalinis direktorius. Kilo daug entuziazmo.“

Galima pastebėti, jog rašytojai teko bendrauti ir su viena mįslingiausių Lietuvos istorijos asmenybių Liudu Gira. Iki Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo rašytoja pasirašinėjo Eglaitės slapyvardžiu, o namuose buvo vadinama Eve, Ėvike. Sulietuvinti vardą skatino Liudas Gira, kuriam rašytoja patikėjo romano rankraštį. Perskaitęs rankraštį, jis ilgai vertė prisipažinti autorę, kieno knygą ji išvertė. Simonaitytei tai buvo sukrėtimas. Tiesa, L. Gira išsiaiškinęs autorystę liepia rašytojai pasiimti atostogų, pataisyti, perrašyti viską mašinėle ir tikėtis 1935 m. premijos už geriausią literatūrinį darbą.

Vydūnas – vienas žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų. Tačiau Ieva Simonaitytė jo nemėgo. Čiurlionienės dukra Danutė savo laiškuose užsimena, jog jos mama ir Simonaitytė dažnai dėl jo ginčydavosi. „Nebaigtoje knygoje“ Ieva rašė: „Bemaž užmiršau Vydūną, mūsų, lietuvių poetą. Kai kieno jis labai gerbiamas ir net dievinamas dar ir šiandien. Gal ir aš, pirmą kartą jį pamačiusi, susižavėjau. Bet vėliau, atsiminusi, kiek puikių žmonių jis į kapus nuvarė, aš jo nebevertinau.“ Vydūnas buvo vegetaras ir populiarino vegetarizmą savo krašte.  Tad, Simonaitytė sakydama, jog kiek puikių žmonių jis į kapus nuvarė, greičiausiai turėjo omeny vegetarizmą ir pyko, jog žmonės tuo patikėjo. Manė, jog atsisakę mėsos žmonės susirgdavo ir numirdavo.

 Vydūnas nėra vienintelis Mažosios Lietuvos rašytojas, apie kurį užsimena I. Simonaitytė paskutinėje „...O buvo taip“ trilogijos dalyje „Nebaigta knyga“. Hermanas Zudermanas – puikiai lietuviams žinomas rašytojas, „Garbės“ autorius, gimęs ir užaugęs Šilutėje.  Simonaitytė matė ir kitą jo pusę, galbūt daugeliui net nežinomą. Paskutinėje savo trilogijos daly rašė: „Bet palauk: o Zudermanas? Taip, aš jį pamačiau tų pačių karo metų žiemą Šilokarčiamos stoty. Jis atėjo be skrybėlės, be kepurės, pledą per petį persimetęs. Pasižiūrėjo į lentą, kurioje surašyti traukinių pavėlavimai.

- O, -  sako jis,- dar suspėsiu  tris kartus pasigerti ir keturis prablaivėti.“ Kokiame kontekste rašytoja prisimena tokį epizodą – nėra aišku: gal norėdama parodyti, kad Zudermanas moka pajuokauti, o gal...

 Ievai Simonaitytei teko susipažinti ne tik su rašytojais, bet ir iliustratoriais, dailininkais. Adomas Brakas – vienas talentingiausių XX amžiaus Lietuvos spaudos iliustratorių. Vienintelis profesionalus dailininkas lietuvininkas. Apie jį pozityviai atsiliepė ir Ieva Simonaitytė: „Taip bedirbdama ir bevargdama dvigubai, jei ne trigubai, sykį susitikau gatvėje Adomą Braką. Tuo metu jis, matyt, buvo ypač pakilios nuotaikos. Ir tikriausiai dėl to, kad jam pačiam taip gera, jis norėjo ir mane pralinksminti. O pralinksminti gali, tik gerą žodį pasakęs.“ Dailininko atminimui išsaugoti Klaipėdoje yra Adomo Brako dailės mokykla.

Nustebsite, bet vienąkart yra paminimas ir Gandis, su kuriuo siejama Kalenbacho pavardė. Mahatma Gandis 1893-čiaisiais atvyko į Pietų Afriką. Ten susidūręs su aršia rasine indų diskriminacija, pradėjo kovą už savo tautiečių pagrindines teises. Gandis tapo Indijos tautinio išsivadavimo dvasinis lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo pradininkas. 1896 m. į Pietų Afriką persikėlė Rusnėje gimęs architektas Hermanas Kalenbachas. H. Kalenbachas tapo Gandžio vienu artimiausių bendražygiu. Nors gyventi į Lietuvą nebegrįžo, H. Kalenbachas ir vėliau lankydamasis Europoje dažnai užsukdavo į savo gimtąjį miestą Rusnę. Beje, 2015 metais Rusnėje buvo atidengta skulptūra skirta Gandžiui ir Kalenbachui. Ieva Simonaitytė savo atsiminimų  knygoje „Nebaigta knyga“, rašytoje 1965 metais Priekulėje, su neslepiama simpatija prisimena savo gydytoją nuo 1919 metų Kalenbachą iš Klaipėdos. Atsiminimuose cituojamas gydytojo Kalenbacho laiškas iš Londono: „Jau mūsų Klaipėda paimta. Bet kas daroma su žmonėmis! Juk tai ne žmogus, tai velnias, tai tikras velnias. Ir kaip ilgai bus duodama tokiam velniui viešpatauti?“ Ir dar, kalba pati rašytoja: „Jis buvo mano gydytojas dvidešimt metų. Niekada jis nebuvo apsirikęs diagnozės. Aš jį mylėjau kaip tėvą.“ Vis dėlto, kalbama ne apie patį Hermaną Kalenbachą, o apie jo brolį, kurių turėjo net penkis. Deja, Simonaitytė nė karto neužsimena, koks jos gydytojo vardas. Galimai tai buvo Simon Kallenbach. Interneto platybėse galima rasti S. Kallenbach antkapį, kuriame yra įamžintas kaip gydytojas. Naudojamas angliškas trumpinys „Dr. Med“ arba kitaip „Doctor of Medicine“. Internete rastoje laikraščio ištraukoje yra užrašytas med. d-ras Simon Kallenbach darbovietės kaip gydytojo adresas: Turgaus g. 2, (8-10, 16-17).

Taigi I. Simonaitytės „...O buvo taip“ paskutinėje trilogijos dalyje „Nebaigta knyga“ galima atrasti įvairių įdomių asmenybių, kurios yra žinomos ir šių laikų pasauliui. Tai įrodo, jog rašytoja buvo susijusi su svarbiais, įkvepiančiais žmonėmis, tokia tapo ir pati – savamokslė talentinga rašytoja, Mažosios Lietuvos istorijos, gyvenimo vaizduotoja, sąmoninga lietuvininkė.