Grupės „Atika“ įkūrėjas Darius Žvirblis: „Bardu tapau ne savo valia“

Neabejotinai jie visi jau krauna kuprines į tradicinį kultūros festivalį „Purpurinis vakaras" Anykščiuose rugpjūčio 19-21 dienomis, kur po dešimties metų pertraukos Darius Žvirblis pasirodys su grupe „Atika".

Beveik ketvirtis amžiaus. Tiek oficialiai egzistuoja dainuojamosios poezijos grupė „Atika“.

Per tą laiką būta visko – ir albumų, ir festivalių, ir konkursų, ir skyrybų, ir susitikimų.

„Tokios nevykusios grupės dar reikia paieškoti“, – ironizuoja grupės įkūrėjas, gitaristas ir dainininkas Darius Žvirblis.

Jo originalių dainų gerbėjai, be jokios abejonės, puls prieštarauti – „Atika“ ir pats Darius turi ištikimą jų būrį.

Daugybė jų atseks paskui į Anykščius, kur po dešimties metų grupė vėl pasirodys kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ scenoje.

Su Dariumi Žvirbliu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Interneto erdvė pilna prieštaringos informacijos. Taigi klausimas tiesus – egzistuoja grupė „Atika“ ar ne?

Į šį klausimą man padės atsakyti Stambulo konvencija, kuri teigia, kad „lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.

Lygiai tas pats ir dėl „Atikos“: jeigu kurios dienos rytą pasijutau subyrėjęs, tai ir iširau. Po kurio laiko susiėmęs vėl tapau grupe. Juk tai neturėtų nieko erzinti.

Oficiali jūsų grupės istorija prasidėjo 1996 metais. Bet kuriai grupei tai – gana ilgas laikotarpis, per kurį visko būta. Kokius svarbiausius savo karjeros etapus išskirtumėte?

Žinote, juk būna dienų...Tokios nevykusios grupės kaip „Atika“ dar reikėtų gerai paieškoti.

Kai grupė susikūrė ir pradėjo koncertuoti, galimą sėkmę nusinešė 1999-ųjų krizė.

Gyva muzika tapo nepopuliari, rinką užgriuvo grupės ir atlikėjai, kurių koncertuose įgarsinti nebereikėjo.

Kai tik rimta leidybos kompanija „MegaRecords“ išleido pirmąjį mūsų oficialų albumą „Šalin Rankas Nuo Rokenrolo, Mama“, kompaktinių diskų staiga žmonės pradėjo nebepirkti, tapo madinga viską pūstisiš interneto.

Apie 2008 metus, kai Lietuvos abiturientai ir universitetų pirmakursiai pradėjo klausytis grupės muzikos, josnebebuvo.

Pamenu jausmą, kai eidamas Klaipėdos gatvėmis kažkurį vakarą iš trijų skirtingų daugiabučių girdėjau kažką panašaus į „tu esiiii ir šito ganaaaa“.

Ėjau ir galvojau, na, „kodėl, pasauli, tu toks negailestingas ir žiūri į mane pro atvirus langus?“.

Visas skriaudas ir neteisybes kompensavo stipriai populiarėjantis dainuojamosios poezijos žanras.

Kaip toji balta paukštė jis stumtelėjo „Atiką“prie intelektualaus klausytojo. Štai, taip, ne savo valia tapau bardu. Šiaip aš groju roką. Lengvąjį.

Esate gražiai pasakęs: muzika man yra būdas būti, ilsėtis, pabėgti. Tai pasaulis, į kurį norėjau pabėgti. Nuo ko bėgote?

Nuo realybės. Joje žmonės ne tik gražiai gyvena, bet ir riejasi, skiriasi ir miršta. Nuo tokios realybės norėjau pabėgti. Ten, kur lengva ir gražu.

Apie jus sakoma, kad dainuojate iš širdies į gyvenimą. Kaip jums sekasi nepamesti savo krypties šitame bėgančiame pasaulyje?

Yra ir kitaip sakoma: išeik iš savo saugumo zonos, įveik save, priimk iššūkius. O man taip gera sėdėti savo saugumo zonoje. Kurių velnių turėčiau priimti iššūkius?

Man patinka užsiimti tuo, kas nuspėjama, ką moku ir kas man primena, kad esu tas, kas esu, – labai ribotas žmogus.

Ar apie tai kalba ir jūsų dainų tekstai? Ką į juos sudedate? Ar prasmė juose svarbiau už rimą ir ritmą?

Į dainų tekstus sudedu savo patirtis, fantazijas ir liguistumus. Iš esmės, tai yra mano slapti dienoraščiai, kurių teoriškai niekam nerodyčiau. Bet kadangi tai yra dainos, sakau:padainuokime kartu.

O ritmas ir rimas – kaip žaislai, tarsi „Monopolio“ kortelės arlego kaladėlės. Taip smagu kartais būna pažaisti.

Labiausiai mene man šiandien trūksta nemenininkų. Kūrėjų, kurie tarsi sakytų–žiūrėk, seni, esu toks kaip tu – paprastas žmogelis, bet kurią akimirką galintis numirti.

Todėl, davaj, aš tau nupirksiu ledų, o tu valgyk ir stebėk – padarysiu ką nors paprasto, mielo ir suprantamo. Tai štai lygiai to paties noriu ir aš – kad mano dainos žmonėms primintų, jog savo gyvenimu ir mirtimi esame visi vienodi.

Kaip savyje derinate kūrėją ir atlikėją, kuris nori, kad jo dainos būtų klausomos?

Buvo laikas, kai šios dvi mano pusės stipriai konfliktavo tarpusavyje. Šiuo metu jos puikiai sutaria, nes nekelia viena kitai didelių pretenzijų.

Esate kalbėjęs apie tai, kad jums visai nesinori šokti ant aukščiausio scenos laiptelio. Nejau niekada taip ir nesinorėjo atsidurti priekyje? Ar tikrai esate iš tų, kuriems nerūpi „Grammy“?

Visi mano norai tapti kažkuo, būti pirmam, nugalėti, taip toliau ir panašiai išgaravo, kai gimė vaikai. Turiu jų keturis. Norisi dabar tiesiog groti ir džiaugtis. Ir man tikrai nerūpi „Grammy“!

Ar kada pasvarstote apie tai, kas būtų, jei jūsų gyvenime išvis nebūtų muzikos?

Būčiau likęs „pacanu iš Baltijos prospekto“. Tikrai ne pats blogiausias pasirinkimas – juk žmonės tampa net prezidentais.

Ar jūsų asmeninis gyvenimas veikia kūrybą? Iš meilės ar iš liūdesio randasi gražesnės dainos?

Visos mano dainos, kaip dažnai sakoma, yra iš gyvenimo. Didžioji jų dalis buvo sukurtos iš ilgesio, supratimo, kad esama dalykų, kuriųnegali pakeisti.

Užaugote prie jūros, gal galite paaiškinti, kodėl ji tiek daug įkvėpimo kūrėjams teikia?

Todėl, kad ji beribė. Esu sakęs, kad Klaipėda remiasi į begalybę – žiūrėdavau vakarais, kaip leidžiasi saulė, ir galvodavau – kaži kaip ten švedai gyvena?

„Žvakių fabrikėlis“, „Vienos pokylis Rašytojų sąjungoje“, „Nebaigtas aukštasis“ – kaip randasi tokie originalūs jūsų dainų pavadinimai?

Neįsivaizduoju. Gal todėl, kad „saulę“ su „pasauliu“ rimuoti yra pernelyg banalu.

Darius Žvirblis / Ryčio Šeškaičio nuotr.