Gintaro paslapčių retrospektyva

Tai - puiki proga dar kartą atverti Baltijos aukso paslapčių skrynią, tik šįkart - iš šimtmečio perspektyvos. 1922 m. Kaune buvo išleista mažutė (vos 21 p.), tačiau galinga savo unikaliu turiniu pirmoji lietuvių kalba parašyta knyga apie gintarą.

Jos autorius - žymus tarpukario miškininkas prof. Paulius Matulionis (1860-1932), anuomet rėmęsis jam prieinamais istoriniais šaltiniais ir pateikęs pikantiškiausių detalių, kurių šiuolaikinėje literatūroje nerasime.

„Gintaras nei išaugąs, nei padarytas; kažin kokia galybė iš jūros slaptos yščios išvėmė ir žmogaus pakojėse sudėjo - še tau imk! Žmogus ima brangią dovaną, bet iš ko, už ką, iš kur - stebuklas, slapta. Tai deivė davė. Deivės gi dovana ne žmogaus dovana: joje reiškiasi deivės malonė, jos gražybė ir galybė. Kaip negarbinti!“ - rašė jis.

Sakrium, sackis

P. Matulionio knygutės pavadinimas - „Gintaras Lietuvių žemėje. Populiarus gintaro tyrinėjimas mineralogijos, geologijos, pramonės ir etnografijos žvilgsniu“. Išleido „Varpo“ bendrovė Kaune.

Jau pačioje pradžioje autorius užkabina skaitytoją, tarsi žuvį kabliuku, ir nepaleidžia: pateikta reta informacija, kaip mūsų Baltijos gintarą vadino kitos tautos. Profesorius rėmėsi 1893 m. akademiko Teodoro Keppeno paskelbta medžiaga ir romėnų istoriku, gamtininku Gajumi Plinijumi Vyresniuoju (gyveno 23-79 mūsų eros metais).

"Skytai (indoeuropietiškos gentys, gyvenusios Juodosios jūros pakrančių stepėse - aut. past.) vadiną sakrium; prūsai - sackis (sakai) <...>, kas tinką Aigypto (Egipto - aut. past.) vardui sacal lygiam myrui (rūkalui). Graikai vadiną elektron, iš čia kilęs Sibirijos gyventojų alatir ir latir iš bendro lietuvių žodžio gintaras.

Švedų raf, lygus danų dav-steen, islandų rafr <...>. Suomiai ir estai vadiną meri-kivi - jūrų akmuo, sutinkąs su arabų gazer el-bahr, livų (senovės kalbos) elm, elmas, iš čia pas slavus, kurdus, arabus kilęs žodis almaz <...>. Arabai gintarą vadina kahruba, taip pat ir kurdai; armėnai - sath ir bazmaguni akn. Kalmikai - huva, mongolai - huba, manžurai - hiba, visi kilę iš kinų hu-po - gintaras. Rusų - jantar kilo iš gintar'as", - išnašoje įdomiausią žodyną atskleidė lietuvis.

Galima pridurti, kad pirmasis apie 98 m. aisčius (aestii, Auestiorum gentes) paminėjęs romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas gintarą pavadino „glesum“ („<...> pačiame [jūros] krante renka gintarą, kurį jie patys vadina žodžiu glesum ir parduoda neapdirbtą“).

Vokiečiai gintarą vadina „degančiu akmeniu“ (Bern+Stein - Bernstein; gintaras išties dega), iš čia kilo ir lenkiškasis „bursztyn“. Taip pat - бурштин - vadina ir ukrainiečiai.

Latviškasis „dzintars“ - kaip ir mūsų „gintaras“ yra baltiškos kilmės žodis, tik lietuviai jo etimologiją sieja su magiška galia „ginti“, apginti nuo priešo, apsaugoti nuo nelaimių. Baltų gentyse gintaro-amuleto funkcija yra labai paplitusi. Vienas ryškiausių pavyzdžių: išimtinai kuršių karių amuletas - gintarinės šukutės, nešiotos pakabintos prie diržo kalavijo, kovos peilio pusėje.

Navadinkite akmeniu

„Gintaras ne naugė (metalas), ne akmuo, ne druska, ne skrudoklis (suakmenėjęs anglis). Cheminiai ištyrus, gintaro sudėtis išreiškiama formula rūšies Cn-H2n (CO2H)2; gintaras tirpsta karštame aitėre, balzamuose (aliejuje), dega liepsna su tirštais dūmais t. y. nepilnai. Tokių pat ypatybių visi žinomi pušių, eglių, maumedžio, slyvų ir kitoniškų sakuojančių medžių sakai. Sakai netirpsta nei vandenyje, nei rukštyse, bet tirpsta balzamuose, aitėriuose; pušių sakai terpentine“, - savita tarpukario maniera rašė profesorius.

Labai svarbus momentas: jau tada atkreiptas dėmesys, kad gintaras jokiu būdu nėra akmuo ar brangakmenis (neorganinė medžiaga). Tai - prieš 55-60 mln. metų augusių gintarmedžių Pinus succinifera fosilizavęsi sakai, kurie yra organinės kilmės. Gamtos dovana, turinti trijų stichijų savybių: anglies (žemė), vandenilio (vanduo) ir deguonies (oras).

"Amžiams perkūnas iš juodų debesų žėrė žaibus mėlyname rūke ir skaldė uolas, medžius, dažnai pastaruosius uždegdamas ir gaisrus paleisdamas per tankius miškus. <...> Anuose miškuose braidė, giliai grimsdami šlapioje žemėje milžinai mastodontai dabartinių dramblių protėviai, briedžiai, elniai ir tripirštis arklys (Mesohippus). Iš jų šaipėsi medžiais šokinėjusios bezdžionės siauranosės.

Anie miškai buvo pilni riksmų, klyksmų, bliovimų, bet nebuvo nei gaidos, nei žodžio, nes nei lakštingalos, nei žmogaus būta: rojus be Adomo", - vaizdžiai pirmykštę aplinką, kurioje augo gintarmedžiai, aprašė P. Matulionis.

Jis akcentavo, kad mūsų pietrytinis Baltijos jūros regionas nuo antikos laikų buvęs dėmesio centre būtent dėl gintaro, kurį vietiniai mainė.

„Pirma keleto tūkstančių metų prieš Kristaus gimimą iš artimo Palestinai šilto krašto Fienikijos jūrininkai pirkliai apilenkė visą turtingą Europą ir, pakliuvę Parūsnėn (taip autorius vadina Sembų pusiasalį - aut. past.), rado pas gyventojus gintarą ir jį iškeitę ant varinių kardų (kalavijų), indų ir papuošalų, nuvežė Babilonijon, Ninevijon (buvęs miestas dab. Irake - aut. past.) ir Graikijon kaip didžiausią brangenybę. <...> Fienikai (finikiečiai - aut. past.) tiek gintaro išveždavo iš Parūsnės, kad elektronas liko žinomas Indijoje, Persepoly (buvusi senovės Persijos sostinė dab. Irane - aut. past.), Tyre (buvęs Graikijos miestas - aut. past.), Bizantijoje, Atėnuose, Romoje ir kitur“, - rašė geologas.

Už ką Baltijos auksas taip garbinamas?

„Gintaras žėri gražia žarija, raminančia rūstybę, geidulius, nerimastį, kaip ramina ugnis ramutė; priglaustas prie pliko kūno gintaras jo neerzina, bet ramiai, švelniai glostyte glosto; gintaras visada buvo skaistus, švarus ir iš kartos karton eidamas nesenėjo, bet darėsi vis gražesnis, vis brangesnis, primindamas senai jį nešiojusius artimus žmonės, rodos dabar ramiais spinduliais tebekibirkščiuojančius iš gintaro trupinio“, - šiuos itin prasmingus profesoriaus žodžius verta atsiminti kiekvienam lietuviui.

Pavadinimai ir tvarka

Dabar gintaro prekeiviai sąlyginai skirsto žaliavą pagal atspalvius, suteikdami jai tokius pavadinimus: medaus, konjako spalvų, baltasis, juodasis gintaras ir pan. O prieš šimtmetį vadinta sudėtingiau.

„Sukcinitas - tai skaistus, rupus, geltonas su dūminiais taškais; Glesitas - tai rusvas ar sartas (kai vyrauja rusva spalva - aut.past.), aptemęs, nepramatomas; Stantenitas - juodas, labai trupus (Wilhelmas Stantienas buvo vienas iš XIX a. Kuršių mariose gintarą kasusių verslininkų - aut. past.); Bekkeritas - tamsus sumatomas, standesnis, tvirtesnis, kaip Stant (Moritzas Beckeris buvo W. Stantieno verslo partneris - aut. past.); Alingitas - balsvas ar rausvas su dūminiais taškais (keršas)“, - vardijo P. Matulionis.

Knygutės autorius pateikia ir archajiškus gintaro gaudymo Baltijos jūroje būdus.

„Žvejai sužievoję kur arti kranto daug akmenų, įdubų ar žolės, sustoja su laivu, nuogi pasineria ir rankomis gintarą graibo. Tai vargingas darbas, sveikatai pavojingas, bet užtai ir seniausias, darbas retai vartojamas“, - rašė jis.

Kitas būdas: apsiauti riebiai taukais išteptais batais, sujungtais su kelnėmis (bridkelnėmis) ligi krūtinės ir įbristi per audrą į vandenį.

„Su tinkliniais samčiais mėgina sugauti gintaro gabalus, bangos nešamus nuo kranto gilumon, arba dviem laiveliais ištempia kūlinį tinklą ir velka jį pakrantin, kad sugautų gintaro gabalus. Šis būdas irgi labai sunkus: bangos arti kranto labai nelygios, verpete susuka tinklus ir išmeta su laivais ir žvejais ant kranto ar nuneša gilumon. Be to, tinklai užkliūva už didelių akmenų ir žlunga“, - apie gintarautojų amatą rašė lietuvis.

Paminėta Baltijos aukso gavyba naudojant žemkases ir kasant duobes, šachtas krante: ten, kur slūgso vadinamoji mėlynoji žemė su gintarais (Sembos pusiasalyje, XIX a. kastas gintaras Klaipėdos rajone ties Priekule, Šūdnagiais, Palangoje).

„Dabar Prūsijoje ir Maž. Lietuvoje tebeveikia 1867 metų tvarka, kuria visiems gintarą leidžiama iš jūros rinkti, gaudyti, bet ne kasti sausažemy, tai žemės savininko teisė. Vistiek kur kieno ir kaip surastas gintaras turi būti parduodamas tiktai valdžiai, kaip jos regalijos objektas“, - situaciją apibūdino profesorius.

XIX a. ir tarpukariu gintaro žvejai išties privalėję legalizuoti savo veiklą: gaudavę metalinius gintaro žvejų žetonus (savotiškus tų laikų individualios veiklos pažymų atitikmenis), kurie iki šiol kartais randami pajūryje.