Gintarautojų amatas – istoriniuose sūkuriuose
(2)Šiaurės aukso gaudymas jūros bangose Lietuvoje dabar taip išpopuliarėjo, jog praūžus vėtroms sulekia dešimtys ilgakočiais graibštais apsiginklavusių gintaro žvejų. Pagirtina, jog šis amatas išliko dar nuo akmens amžiaus laikų, todėl gali būti vadinamas gyvuoju pajūrio paveldu.
Mažiau yra žinoma, kokius neįtikėtinus virsmus gintaro gaudymas ir rinkimas Baltijos pakrantėje patyrė, kaip kito jo metodikos, ką reiškė šimtmečius gyvavusi „Gintaro regalija“ ir kokiu neįprastu būdu buvo atsiskaitoma už valstybei parduodamus gintaro grynuolius.
Pasaulinis fenomenas
Garsusis lietuvių poetas Eduardas Mieželaitis (1919-1997) yra pasakę kultine tapusią lakią frazę: „Mes – baltai, ir mūsų gyslomis teka gintaras.“
Baltijos aukso rinkimo, papuošalų gamybos ir prekybos tradicijos Baltijos jūros regione siekia mezolito laikotarpį (8-4 tūkstm. pr. Kr.), todėl mokslininkai pagrįstai kelia versiją, jog būtent gintaras buvo pirmoji ir svarbiausia eksporto prekė mūsų kraštuose.
Tuo nesunku įsitikinti, patyrinėjus mūsų pajūrio akmens, bronzos amžiaus archeologinius paminklus. Pavyzdžiui, kelis kilometrus nuo jūros nutolusiose Šventosios, Būtingės neolitinėse gyvenvietėse yra rasta ne tik žaliavos, bet ir mainams skirtų gintaro ruošinių. Kuršių nerijos neolitinėse stovyklavietėse – taip pat. Taigi, Baltijos auksas keliavo į tolimiausius kraštus.
Jūros keliu prekybinius ryšius su senosiomis civilizacijomis palaikė visi Baltijos regiono gyventojai. Prekybos keliai siekė Graikiją (apie II tūkstm. pr. Kr. gintariniai karoliai rasti Mikėnų kultūros kapuose), Egiptą (gintaro amuletai rasti faraono Tutanchamono kape), Kaukazą, Juodosios, Kaspijos jūrų sritis, Mažąją Aziją ir kt.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą gintaras paminėtas X a. pr. Kr. asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad „jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonąjį gintarą gaudo".
Mūsų taip vertinamas gintaras paminėtas ir pasaulio literatūros aukso fonde esančioje Homero „Odisėjoje“, parašytoje apie VIII a. pr. Kr.: „Karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį kaip saulę.“
Dar labiau garsas apie aisčių gintaravimo amatą pasklido pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais: apie 98 m. po Kr. parašytame garsiojo Romos imperijos istoriko Publijaus Cornelijaus Tacito (56-117 m. po Kr.) etnografiniame traktate „Germania“.
Pajūryje iki šiol randami (bet labai retai) XX a. 3-4 deš. gintaro žvejų žetonai. Savotiški darbo pažymėjimai.
„Dešinysis Svebų jūros (Baltijos jūros – aut. past.) pakraštys skalauja aisčių (orig. - Aestii) gentis <...>. Jie apieško ir jūrą. Seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renką gintarą, jų pačių vadinamą glesum. Kokia jo prigimtis ir kaip jis atsiranda, jie, būdami barbarai, netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. <...> Patys gintaro nevartoja, renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir ima užmokestį stebėdamiesi“, - rašė romėnas šiek tiek nuvertindamas aisčių požiūrį į gintarą: jis buvo ir branginamas, ir nuostabūs papuošalai, okultinę prasmę turėję dirbiniai gaminami.
Būtent Romos imperijos laikais gimė vadinamasis Gintaro kelias: nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas prekybos keliais pasiekdavo Romos imperiją (ypač valdant Neronui juo buvo puošiami amfiteatrai, gladiatorių rūbai), Artimuosius Rytus, net tolimąsias Kiniją, Japoniją, kur nepaprastomis gintaro (sukcinito, fosilinių sakų) savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai.
Geologai pastebi, kad priešistorės žmogui galimai vienintelis gintaro žaliavos šaltinis buvo Baltijos jūra. Iki XVIII a., kai pradėta jį kasti žemyne, mat labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sembos pusiasalyje ir slūgso 6-7 m žemiau dabartinio jūros lygio po 60-80 m storio nuogulų danga, tad senovėje apie tokius klodus nė nežinota.
Senovėje žmonėms buvo draudžiama pajūryje rastus gintaro grynuolius pasilikti sau. Tai buvusi valstybės nuosavybė. Atsiskaitydavo druska.
Druska arba mirtis
Gintaro rinkimas ir žvejyba pajūryje buvo laisvas, visiems prieinamas amatas nuo neatmenamų laikų, tačiau į baltų genčių kraštus XIII a. įsiveržus ir jas nukariavus Vokiečių ordinui situacija pasikeitė kardinaliai. Buvo į šipulius sudaužyta tūkstantmetė tradicija, kuri virto „Gintaro regalija“.
Pirmosios lietuvių kalba apie gintarą 1922 m. išleistos knygutės „Gintaras Lietuvių žemėje“ autorius prof. Povilas Matulionis (1860-1932) rėmėsi beveik 40 vasarų Juodkrantėje, savo viloje praleidusio vokiečių archeologo, Karaliaučiaus universiteto prof. Adalberto Bezzenbergerio (1851-1922) surinktais duomenimis.
„Kryžiuočių vyriausybė buvo nustačiusi Prūsijoje gintarui savo grasą, arba regaliją. Vyriausybė savo teisę gintaru pramoniauti tai duodavusi gyventojams už paskirtą duoklę, tai pati vyriausybė per valdininkus pramoniaudavus. Gintaro rinkimas ir suradimas irgi būdavęs nevienodas: tai rinkti turėję teisę pakrančių gyventojai, tai tyčia tam skiriami baudžiauninkai ir vergai, kuriems už sėkmingą darbą 1415 metais buvo nustatytas paviržės – padienio uždarbio didumo.
Superkant žaliąjį gintarą buvo vertinama sulig valgomosios druskos didumo: gintaro gabalui mokėta tokio didumo druskos gabalu. Priežiūrai pakrančiais buvo paskirti žvalgai raiti ir pėsti; ant jų buvę valdininkai su vyriausiuoju Klaipėdoje.“
Veikė net vadinamieji gintaro teismai, kurie žiauriai bausdavo už gintaro pasisavinimą. Už 2 svarų (prilygtų apie 700 g) nelegaliai surinkto gintaro buvo baudžiama išplakant ar mirties bausme pakariant, o už didesnio jo kiekio surinkimą – pačiu baisiausiu viduramžių kankinimo būdu: gyvo sulaužymu ant rato.
„Iki 1826 m. Karaliaučiuje laikomas etatinis budelis, vykdąs mirties bausmes už savavališką gintaro rinkimą. Prijungtoje prie Rusijos Kuršo gubernijoje (jai priklausė Palangos ir Šventosios pajūris) lieka galioti buvę įstatymai. Už gintaro pasisavinimą taip pat baudžiama piniginėmis, kūno bausmėmis, atidavimu į rekrūtus. Gintarą renkantys žvejai ir baudžiauninkai be kranto apsaugos prižiūrėtojo leidimo negalėjo palikti gyvenamosios vietos, o išvažiuojantys būdavo nuodugniai iškratomi“, - knygoje „Baltijos gintaras“ (išleista 1983 m.) rašė geologas dr. Vladas Katinas.
Sklinda legendos, jog net XIX amžiuje budeliai kai kuriuose didesniuose pajūrio miestuose vykdė mirties bausmes už savavališką gintaro rinkimą.
Taip atrodo iš Kuršių marių dugno ištrauktas gintaras. Žvejai ir dabar jo, įsipainiojusio į tinklus, randa. Deniso NIKITENKOS nuotr.
„Nuo 1623 metų Prūsijos Kurfirstas nustatęs tvirtą gintaro priežiūrą ir tvarką. Klaipėdos viršininkui būta pavesta žvalgyba, baudžiauninkai ir gintaro priėmimas, skirstymas ir kainojimas. Kiekviena gintaro tona buvo siunčiama Karaliaučiun, kur kasmet vieną kart ir pats viršininkas atvykdavęs su apyskaitomis. Griežtai buvo draudžiama Klaipėdoje, Palangoje ir kitur gintaru pirkliauti „žydams, škotams, lietuviams ir vokiečiams“ (tai lietuviams ir vokiečiams iš toli atėjusiems Prūsijos pakrantėn)“, - rašė prof. P. Matulionis.
Ši tvarka tęsėsi iki pat 1811 m., kada gintaro regalija buvo išnuomota turtininkų konsorciumui – bendrovei. 1837 m. sutartis su ja pasibaigė, o gintaro suradimo teisė buvo išnuomojama pajūrio gyventojams. Baltijos auksą galima rinkti laisvai tik nuo 1867 m. Vis dėlto dar ilgai parduoti žaliavą reikėdavę išimtinai valstybei ar jos bendrovei, įgaliotam supirkėjui.
Tik Kuršių mariose naudotas gintaro žvejybos žiemą ant ledo metodas. Eketė, suktukas su samčiais, keseliai. Iš A. Nevardausko knygos „Pajūriais, pamariais“.
Žetonų įkaitai
Tam tikrų suvaržymų būta ir tarpukario Lietuvoje, mat rinkti, žvejoti gintarą galėjo tik gintaro draugijai priklausę ir specialius metalinius sunumeruotus žetonus (darbo pažymėjimo atitikmuo) turėję gyventojai. 1921 m. buvo įsteigta valstybinė „Žuvies ir Gintaro Akcinė Bendrovė“.
Iki Antrojo pasaulinio karo pajūrį, pamarį tyrinėjęs Alfonsas Nevardauskas (1902-1970) JAV, Čikagoje, 1963 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Pajūriais, pamariais“ rašė:
„Po kiekvienos audros jie skubėdavo į pajūrį gintaro ieškoti. Jis kartais būdavo išmetamas su žolėmis, medgaliais, sutrintų medžių žievės likučiais ar kitokiu šlamštu. Žvejai, aprimus jūrai, tinklais aptverdavo jūros pakraščių plotus ir gintarą su šlamštu įvairiomis priemonėmis traukdavo į krantą.
Jį rinko tik priklausą gintaro rinkimo draugijai. Kiekvienas, užmokėjęs vieno lito nario mokestį, gaudavo metalinį ženklą, kurį reikėjo turėti gintarą renkant. Surinktą gintarą privalėjo parduoti gintaro surinkimo kontorai. Žydai, jį privačiai supirkinėdami, mokėjo brangiau ir todėl jiems atitekdavo didesnė surinktojo gintaro dalis“, - rašė jis.
O gaudė gintarą tais laikais labai įvairiai: ir nuogi, ir apsirengę specialiais rūbais, ir dieną, ir naktį (aukštame medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti). Nuo kranto buvo žvejojama ilgakočiais graibštais, vandenyje – tarp dviejų valčių velkant tinklą, rankiojami gabaliukai nuo dugno naudojant 6 m ilgio kotus turinčius specialius graibštus, vadintus žnyplėmis.
„Karklininkų (Karklės – aut. past.) žvejai gintarą žvejojo pačiu vasarvydžiu. <...> mažais laiveliais išplaukę, gintaro ieškojo tarp akmenų. Mat, kelių metrų gylyje gintaras iš tamsios akmenų spalvos skyrėsi žalsva spalva. Jie tarp akmenų įkliuvusį gintarą iškrapštydavo atitinkamu kabliu ir, įritinę į tinklinį samtį, iškeldavo“, - pasakojo A. Nevardauskas.
Tačiau būta ir ypatingo gintaro rinkimo būdo, „ariant“ Kuršių marių dugną... žiemą.
„Užšalus Kuršių marioms ir sumažėjus žvejybai, Juodkrantės žvejai dienos metu kasdavo gintarą, o vakarais megzdavo tinklus. <...> Grupės, pasirinkusios daugiausia laivams plaukioti vagoje vietą, išsikerta lede metro ir 12-20 cm skylę. Viename skylės gale, lede įtvirtina suktuką ir su žydo išrastu tinkliniu samčiu, semdami iš marių dugno smėlį bei mėlynąjį molį, ieško Lietuvos aukso“, - tik Kuršių mariose naudotą metodą atskleidė „Pajūriais, pamariais“ autorius.
Iš Kuršių marių gintarą, atsitiktinai įsipainiojusį į žvejybinius tinklus, ištraukia juodkrantiškiai ir dabar.
Rašyti komentarą