Filmo „Kernagis“ režisieriui Andriui Lekavičiui aidėjo garsūs aplodismentai

Dokumentinis filmas „Kernagis“ prikaustė visų kino salėje sėdinčių klaipėdiečių dėmesį. Filmo metu žiūrovai ir juokėsi, ir braukė ašaras. Pasibaigus filmui aidėjo garsūs plojimai, o su žiūrovais pasikalbėti atvyko filmo režisierius Andrius Lekavičius ir Vytauto Kernagio dukra Eglė Kernagytė.

Andrius Lekavičius teigė, kad kurti šį filmą jam buvo didžiulė garbė.

Jūs kuriate nemažai dokumentinių filmų. Kaip kilo idėja sukurti šį filmą?

Vytautas Kernagis yra asmenybė, kuri buvo verta filmo. Pati idėja iš pradžių buvo nedrąsi, nežinojau ar Vytauto Kernagio šeima norės, kad aš naršyčiau po jų asmeninius archyvus. Susitikęs su Eglės broliu Vytautu, dėl mano kitam filmui reikalingų vaizdų iš jo, aš pasakiau, kad noriu sukurti filmą apie jo tėtį. Jam ir visai Vytauto Kernagio šeimai ši mintis labai patiko. Tada atsirado mintis, kad filme pats Vytautas Kernagis turi pasakoti savo gyvenimo istoriją. Tokiu būdu filmas atrodo kaip galimybė dar kartą susitikti su V. Kernagiu, dar kartą jį išgirsti ir matyti iš taip arti.

Kiek laiko praleidote kol peržiūrėjote visas Vytauto Kernagio nufilmuotas medžiagas? Kiek kasečių?

Pačio V. Kernagio filmuotų kasečių iki manęs atėjo apie 60. Jose vaizdo medžiagų trukmė buvo apie tris valandas. Aš manau, kad kasečių buvo dar daugiau, bet seniau jos buvo nukeliavusios į LRT, o ten kasetės ir dingo. Taip pat dar ieškojau archyvų iš profesionalių, neprofesionalių operatorių, TV laidų.

Kiek kartų pats peržiūrėjote filmą?

Žinokit labai sunku pasakyti... Tikrai daug, šimtą kartų, gal kelis šimtus..

Viename interviu Jūs pasakėte, kad šį filmą norėjote padaryti ne kaip paminklą, o kaip portretą. Ką tuo norėjote pasakyti?

Portretas tai yra paveikslas, kuris kabo mūsų akių lygyje. Paminklas dažniausiai yra statomas ant kažkokio pjedės stalo ir į jį žiūrime iš žemiau. Tai man šiuo filmu norėjosi parodyti tą tikrąjį žmogų, o ne žvaigždę į kurią reikėtų žiūrėti labai aukštai. Norėjosi parodyti, kad V. Kernagis buvo toks pat paprastas žmogus kaip ir mes. Žmogus vaikštantis ta pačia žeme.

Kaip jūs sugebėjote padaryti šį filmą plačiam kino ekranui, nes archyvuose fiksuoti vaizdai tikrai nebuvo pritaikyti tam?

Dabar tecgninės galimybės leidžia iš buitinio garso kanalo padaryti tą erdvinį garsą, kuris girdėjosi kino metu. Taip pat panašiai ir su vaizdu. Techniškai galima papildyti buitinius vaizdus pikseliais, kurie tą vaizdą padaro gražesnį.

Jūs filmo anonse pabrėžiate „Nepakeičiamų yra“. Tai Jūsų mintis?

Tai filmo komandos mintis, kad tai yra toks žmogus, kuris gimsta kartą per šimtmetį. Jau praėjo keturiolika metų, bet jo žmonėms trūksta, todėl mes manome, kad jo vietos niekas nepakeis.

FILMAS. Į filmo „Kernagis“ premjerą atvyko filmo režisierius Andrius Lekavičius ir Vytauto Kernagio dukra Eglė Kernagytė. Emilijos STRELKAUSKYTĖS nuotr.

Kas buvo sunkiausia, kuriant šį filmą?

Sunkiausia buvo atrasti tam tikrų konfliktų, turiu omenyje, atrasti tokių gyvenimo momentų, kurie V. Kernagiui buvo tamsesni. Pavyzdžiui depresijos laikotarpis, „Dainos teatro“ pabaiga, visuomenės spaudimas kurti naujas dainas ir kt. Tokiais momentais V. Kernagis pasakydavo tokias frazes, kurias niekur nekartodavo, todėl jas atrasti buvo labai sunku, užtrukdavau labai daug laiko.

Jūsų akyse V. Kernagio asmenybė prieš filmą ir po jo? Ar pasikeitė kažkokia seniau susidaryta nuomonė apie jį?

Per visą savo gyvenimą, didžiausias V. Kernagio gerbėjas esu dabar. Prasėdėjus prie šio filmo keturis metus ir perklausius daugybę dainų bei medžiagos, tai jo kaip menininko portretas mano akyse prasiplėtė dar labiau.

Kokie tolimesni Jūsų planai?

Kitas mano darbas, bus dokumentinis serialas skirtas LRT televizijai. Tai bus filmas apie Lietuvos sienas per pastaruosius trisdešimt metų.

Filmu džiaugėsi ir V. Kernagio dukra

Eglė Kernagytė teigė, kad galutinį filmo rezultatą ji išvydo tik premjeros metu. Filmas jai pasirodė lyg dar vienas labai artimas susitikimas su tėčiu.

Manau, kad dauguma archyvuose užfiksuotų akimirkų yra labai asmeniški Jūsų šeimai. Ar šiame filme viskas yra parodyta, ar vis dėl to kažką pasilikote sau, palikote už kadro?

Atidavėme viską, tikrai neliko nieko tokio į ką patys žiūrėtume ir sakytume, kad šito tai jau tikrai niekam nerodysime. Davėme viską, nes tikrai pasitikėjome Andriumi. Tiesiog norėjome gero rezultato, o tam, kad jis gautųsi, žinojome, kad reikės atviro bendradarbiavimo.

Ar šeima liko patenkinta filmu? Kokia buvo pirma emocinė Jūsų šeimos reakcija į šį filmą?

Filmo kūrimo eigoje, kai Andrius mums jau parodė beveik tą galutinį rezultatą, aš labai džiaugiausi, kad jis sugebėjo išlaikyti savo šaltą protą ir nereagavo į visas mūsų pastabas. Nes kartais mes per emocianaliai, per jautriai reaguodavome į tam tikras detales. Pačios galutinės filmo versijos aš nežiūrėjau iki pat premjeros, nes norėjau pamatyti šį filmą būtent premjeros metu. Filmu mes tikrai likome patenkinti.

Kodėl būtent dabar nusprendėte pasidalinti šiais tėčio archyvais? Kodėl to nedarėte anksčiau?

Idėja sukurti filmą tėčiui jau mūsų šeimoje buvo svarstoma kurį laiką. Tik vis nenuspręsdavome ar norime filmo su archyviniais kadrais, ar kažkokio vaidybinio varianto. Bet manau, gyvenime viskam ateina savas laikas, tik reikia mokėti jo išlaukti. Tai aš labai džiaugiuosi, kad mes nepaskubėjome ir sulaukėme Andriaus pasiūlymo. Šis dokumentinis filmas sukurtas su archyvais buvo būtent jo mintis ir man atrodo, kad tai geriausias variantas koks tik galėjo būti. Būtent šie archyvai leido parodyti tą tikrąjį V. Kernagį ir manau, kad žiūrint šį filmą ir būnant tas kelias valandas su juo, yra puiki galimybė jį pažinti.

Kam V. Kernagis tiek daug filmavo savo gyvenimo? Ar jis po to peržiūrėdavo tuos vaizdo įrašus, ar norėjo palikti kitoms kartoms?

Aš manu, kad jis tai darė dėl savęs. Kartais pajuokaujame, kad jis jautė, jog šis filmas bus sukurtas ir, kad jam reikia tokią medžiagą rinkti. Bet žinoma tuo pačiu jis tai norėjo palikti mums. Kai jis grįžo iš Amerikos, mes sėdėdavome ir kentėdavome po kelias valandas žiūrėdami jo vaizdo medžiagą, kurioje jis važiuoja mašina ir pro langą filmuoja Ameriką. Manau, kad jis norėdavo kuo realistiškiau parodyti mums tai, ką jis pats pamatė ir patyrė.

Koks jausmas aplanko Jus, Jūsų šeimą, kai matote, kad žmonės dar taip stipriai myli V. Kernagį?

Kaip galima jaustis kitaip nei būti laimingu.. Tai yra nuostabu. Jam gerbėjai buvo labai didelė jo gyvenimo dalis, kaip ir jis pats sakė: „Jeigu nenori dėmesio, nelipk į sceną“. Jis dainuodavo kiekvienam jo klausančiam, jis nedainuodavo masei. Tai, kad žmonės vis dar jį myli, klauso ir ilgisi, tai yra rodiklis, kuris parodo, kad tai ką darė mano tėtis buvo tikra ir reikalinga žmonėms.

Kaip manote, ką pasakytų Jūsų tėtis, jeigu galėtų pamatyti šį filmą?

Niekada negalėčiau to atsakyti, nes negalėčiau prisiimti atsakomybės kalbėti už jį. Dėl to tikrai neįsivaizduoju. Kaip ir minėjau, mes tikrai labai esame patenkinti šiuo filmu. Jis mus palietė labai jautriai. Per premjerą aš jaučiausi lyg vėl būčiau jį trumpam sutikusi, atrodė, kad net jį vėl užuodžiu.