Ėvė, nenorėjusi būti Ieva (II)

Tęsinys. Pradžia čia

Meilė Ėvei ir Mažajai Lietuvai įsiskverbė per Bernardo Aleknavičiaus pasakojimus

Nors tiesos dėlei turėčiau pasakyti, kad pirmoji, prabilusi apie Mažąją Lietuvą, lietuvininkus paliesdama jausmus ir praskleidusi dar nepažintos krašto istorijos uždangą, buvo Bronė Elertienė.

Anuomet ji vadovavo Klaipėdos kraštotyros muziejui, prigrūstam raudonų vėliavų, penkiakampių žvaigždžių, kūjų su pjautuvais.

Taip "kraštotyrą" suprato ideologai. To ir reikalavo iš "ideologinio fronto" darbuotojų. "Frontui", žinoma, priklausė ir muziejai - kokios rūšies jie būtų.

Bet Klaipėdoje, suvažiavėlių mieste, jau būta žmonių, kurie Klaipėdos ir krašto istoriją puikiai žinojo ne nuo 1945 m., kaip įkyriai vinis į smegenis bekalė tie suvažiavėliai visai ne iš Lietuvos kaimų ir miestelių.

B. Elertienė ir pradėjo pasakoti apie ekspedicijas po Mažąją Lietuvą, užrašinėjant išlikusių gyventojų pasakotas gyvenimų istorijas.

"Lietuvininkai labai uždari žmonės, juos prakalbinti beveik tas pat, kaip pakelėje spardomą akmenį, nes kentėjo nuo vokiečių, kai Mažoji ir Didžioji Lietuvos susijungė, kentėjo ir nuo lietuvių. Kančias pratęsė ir sovietai",- maždaug taip anuomet akiratį ir akiplotį praplėtė B. Elertienė. Ir pripažino - jei jau lietuvininkas patikės kraštotyrininku, tai ir širdį dosniai atvers.

Ir gal muziejui net vieną kitą rakandą padovanos.

Pamažu Kraštotyros muziejuje raudonų vėliavų ir kūjų su pjautuvais fone radosi kertelės su skryniomis, naudotais įnagiais žemei įdirbti, indais, drabužiais šventėms ir kasdienybei. Taip buvo klojami pamatai dabartinio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijoms.   

Ėvė - rišamoji grandis

Dukart Ievos Simonaitytės premijos laureatas Domas Kaunas, beveik visą gyvenimą skyręs Ėvės kūrybos ir biografijos įžvalgoms, yra prasitaręs apie rašytojos didelį įdirbį, besisukinėjant tarp mažlietuvių, didlietuvių ir išeivijos literatų.

Koks tas įdirbis,galima pasiskaityti Domo Kauno, Vytauto Kaltenio monografijose.

"Jau lazdą padėjau, kelionė baigta”

1961 m. rašytame testamente I. Simonaitytė išreiškė tokią savo valią:"Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto.

Bet nestatykite kryžiaus dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo.

Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai.

Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: "Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.” Nepaisant pareikštos valios, 1978 m. buvo palaidota Vilniaus, kuriame gyveno nuo 1963-ųjų, Antakalnio kapinėse.  

Apytikris dosjė

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė mama. Paauglystėje ir jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji dirbo: ganė svetimas žąsis, prižiūrėjo mažus vaikus.



1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.



1921–1938 m. I. Simonaitytė gyveno Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus.



1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m., Hitleriui aneksavus Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo. Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune, nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. pasistatydino vasarnamį.



1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. 1977 m. – Klaipėdos garbės pilietės vardas.



Iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų.



I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. Artėjant 125 - osioms rašytojos gimimo metinėms užvirė aistros rašytoją perlaidoti pagal jos išreikštą valią.



1978 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Klaipėdos viešajai bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas.