Esame „maža tauta su dideliu žodynu“

Vytautas Mačernis gimė 1921 metų birželio 1 dieną Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos, kur sukūrė didžiąją dalį savo eilėraščių. Rašytojas studijavo anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, tačiau persikėlė į Vilniaus universitetą, kur pagrindine jo studijų kryptimi tapo filosofija. Studijuodamas V. Mačernis sėmėsi žinių iš kitų garsių Lietuvos rašytojų: lankėsi Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės paskaitose, Balio Sruogos seminaruose. Deja, rašytojo gyvenimas nebuvo ilgas: jis mirė 1944 metais dėl atsitiktinai į galvą pataikiusios artilerijos sviedinio skeveldros. Tuo metu jam buvo dvidešimt treji. Nepaisant to, jog kūrė būdamas labai jaunas, Vytautas Mačernis įėjo į lietuvių literatūrą kaip vienas reikšmingiausių savo kartos poetų. Jo kūriniuose gausu egzistencinių problemų ir gyvenimo prasmės ieškojimo.

Viena iš šiais laikais ypač aktualių temų, aptartų V. Mačernio kūryboje, - pinigų vertė. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai daro didžiulę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, tad neretai materialinės vertybės tampa pagrindiniu tikslu ir siekiu. Tačiau ar visada turtas sukuria gyvenimo pilnatvę? Atsakymą į šį klausimą galime rasti Mačernio eilėraštyje „Pinigai“. Šiame kūrinyje autorius kalba apie tai, kaip žmonės pervertina pinigus, laiko juos tvirta, nepakeičiama vertybe, puikuojasi savo turtais vieni prieš kitus bei žavisi savo turimomis materialinėmis vertybėmis, tačiau ateina laikas, kai žmogus netenka pinigų arba suvokia, jog jų vertė nėra tokia didelė – „ir visa griauna nusivylimo banga“. Išties, kai žmogus, praleidęs visą gyvenimą kaupdamas turtus, supranta, jog laimė - visai ne pinigai, jam yra be galo sudėtinga atrasti tikrąją gyvenimo prasmę ir naujus tikslus. Eilėraščio pabaigoje Vytautas Mačernis išreiškia mintį, jog „yra dar kitas pinigas giliai širdy <...> Kančia paženklintas, tai absoliuti meilė“. Meilė - viena svarbiausių vertybių, tikrai vertingesnė už pinigus ar daiktus. Manau, jog eilėraštyje minima meilė - nebūtinai romantinė, ji gali reikšti ir meilę savo kasdienei veiklai, darbui, artimiesiems, kurią jaučiant gyvenimas nusidažo gražiausiomis spalvomis ir įgauna prasmę. Taigi, prieš paskirdamas savo gyvenimą tam, jog sukauptų turtus, kiekvienas turėtų pasvarstyti, ar tai tikrai prasminga, ar užuot pasirinkus nemėgstamą, tačiau gerai apmokamą darbą neverta paskirti gyvenimą gal ne tokiai pelningai, tačiau širdžiai mielai veiklai.

Dar viena aktuali tema, nagrinėjama Vytauto Mačernio kūriniuose, - meilė savam kraštui. Pasauliui globalėjant vis daugiau žmonių pasirenka ieškoti laimės svetimuose kraštuose, tačiau ar visuomet ją randa? Ne paslaptis, jog patekęs į naują, nepažįstamą aplinką, atsiskyręs nuo artimųjų žmogus dažnai jaučia ilgesį bei vienatvę. Pats rašytojas didžiąją dalį gyvenimo praleido tėviškėje, Šarnelėje. Rašytojo ryšys su gimtąja žeme paliko pėdsaką jo kūryboje: 1936 metais parašytame eilėraštyje ,,Tėviškė" jis išreiškė šiltus jausmus, kurie aplanko žmogų, grįžusį į gimtinę. Eilėraščio kalbančiojo apibūdinami sugrįžėlio išgyvenimai priverčia pajausti ramybę, viltį, patenkintą ilgesį.  Eilėraščių cikle ,,Vizijos" plėtojama namų tema, lyrinis kalbantysis dalinasi nostalgiškais prisiminimais, kurie sukasi apie namų, agrarinio bei miško peizažų vaizdus. Septintoje „Vizijų“ dalyje vaizduojamas išvykėlių sugrįžimas, lydimas šiltos nuotaikos, šviesos, laimės pojūčių: „Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.“  Paminima ir gimtoji kalba: „Susirinkę į senolių namą,/ Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme“, kurios išsaugojimo ir puoselėjimo svarba taip pat tebėra aktuali tema. Vytautas Mačernis vaizduoja grįžimą į tėviškę kaip šventę, o gimtuosius namus – kaip sakralią erdvę, į kurią patekus užplūsta šviesūs prisiminimai.

Be tėvynės ir pinigų reikšmės žmogaus gyvenime Mačernis rašė ir apie savęs bei  gyvenimo prasmės ieškojimą. Šiais laikais beprotiškai skubančiame pasaulyje žmonės dar ankstyvame amžiuje jaučia spaudimą pasirinkti savo profesiją, o savo gyvenimo būdą bei įvaizdį formuoti pagal visuomenės suformuotus kriterijus. Žmogus, kuris prieš nuspręsdamas, ką nori dirbti bei kaip nori gyventi, praleidžia daug laiko ieškodamas savęs ir išbandydamas save įvairiose sferose, dažniausiai būna laikomas neapsisprendusiu bei nerimtu. Apie laimės ir gyvenimo prasmės ieškojimą V. Mačernis rašė eilėraštyje „Jų buvo daug...“. Šiame kūrinyje kalbama apie jaunus žmones, kurie palikę tėvų namus išvyko „jaunystės nuotykio ieškot“ ir nepaisydami nesėkmių, negandų bei namų ilgesio neatsisuko atgal. Paskutiniuose eilėraščio posmuose lyrinis kalbantysis kreipiasi į brolį ir kviečia jį „jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot“. Šis eilėraštis atkreipia dėmesį į nesuvaržomą jaunatvišką entuziazmą bei troškimą atrasti savo laimę bet kokia kaina ir verčia susimąstyti, jog beprasmiška bandyti suvaržyti žmogaus siekį atrasti savo kelią – juk jo neatbaido jokie sunkumai.

Eilėraštyje „Visi tikėjimai – fantazijos žaislai“ kalbama apie žmogaus polinkį tikėti dievybėmis. Apsižvalgę aplink galime pastebėti įvairiausių tikėjimų apraiškų: tie patys žmonės, sekmadieniais skubantys į bažnyčią, neretai laisvalaikiu domisi horoskopais, lankosi pas būrėjus ir tiki įvairiausiais prietarais. Ar tokia gausybė įsitikinimų tikrai padeda pajausti viltį, o gal, atvirkščiai, sujaukia vidinę ramybę? Tikėjimas - išties graži vertybė, dažnai padedanti žmogui atgauti viltį sunkiais gyvenimo etapais, tačiau perdėta gausybė įsitikinimų gali beprasmiškai apriboti žmogų. Paskutiniai eilėraščio žodžiai „Jei širdy tėvų tikėjimas atvėso,/ Jie naujo griebiasi karštai“ priverčia susimąstyti, ar įvairių dievybių, pranašysčių ir ženklų paieškos nepaverčia žmonių savo pačių sukurtų įsitikinimų vergais, atsisakančiais suvokti, kad jie yra atsakingi už savo likimus ir turi priimti sprendimus naudodamiesi sveiku protu. Šiame V. Mačernio eilėraštyje iliuzijos lyginamos su narkotikais ir vaistais, kurių netekęs žmogus jaučiasi lyg paradęs pastogę ar namus, o žodžiai „žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą“ parodo autoriaus požiūrį į žmonių susikurtus įsitikinimus. Stabų ieškojimas nepraturtina žmogaus dvasios ir nutolina jį nuo realybės ir efektyvaus gyvenimiškų problemų sprendimo.

Taigi Vytauto Mačernio eilėraščiuose galima rasti daug moderniame pasaulyje aktualių temų bei problemų, tad klasikinės lietuvių literatūros nagrinėjimas gali būti naudingas ne vien tik dėl bendro išsilavinimo, bet ir padėti atrasti atsakymus į įvairius kasdien iškylančius egzistencinius klausimus. Be to, domėdamiesi mūsų tautos rašytojais prisidedame prie lietuvių kalbos išsaugojimo, nes tai yra neapsakomai svarbi mūsų tautinio paveldo dalis, juk kaip rašė poetas, esame „maža tauta su dideliu žodynu“.