Eglė San Sansches: „Mėgaujuosi tuo, ką darau“

Uostamiestyje gimusi ir augusi Eglė San Sansches šiuo metu Vilniuje studijuoja industrinį daiktų dizainą ir, kaip pati sakė, savo pasirinkimu niekada nesudvejojo, atvirkščiai, kasdien džiaugiasi galimybe tobulėti ir sužinoti ką nors naujo.

Kada ir kaip susidomėjote piešimu? Galbūt lankėte dailės mokyklą?

Kūryba mane domina nuo pat mažens, nesvarbu būdavo, ką kurti, svarbu kurti. Ar tai būtų piešimas, ar tapyba, drabužių ar daiktų dizainas, nors dailės mokyklos nebaigiau, bet nuo mažens prisigalvodavau visokių užsiėmimų ir bandymų ką nors sukurti ar nupiešti. Didžiausias varikliukas, vedantis mane iki šiol, yra išbandyti ir sužinoti ką nors naujo, kurti ir realizuoti darbus, kurie iš manęs pačios reikalauja naujų išbandymų, o kūryboje mane domina viskas, ko nesu bandžiusi anksčiau.

Nupiešėte ir sukūrėte jau ne vieną meno kūrinį, galbūt kuris nors Jums asmeniškai labiausiai patinka ir labiausiai juo didžiuojatės?

Savo darbų neišskiriu, man jie visi lyg maži vaikai, kurie gimė mano galvoje ir juos realizavau. Kiekvienas darbas turi savo istoriją, prie kiekvieno norisi vis sugrįžti, aplankyti, apžiūrėti ir pasidžiaugti. Visi jie man patinka, visi mieli, labiausiai turbūt išskirčiau tuos darbus, kurie man yra nauji, kurių dar nesu bandžiusi nupiešti ar sukurti prieš tai, tas nerimas viduje prieš realizuojant mane „veža“ ir sykiu padeda tobulėti.

Klaipėdoje visai neseniai užbaigėte piešinį „Mažos mergaitės kelionė“. Papasakokite plačiau apie šį darbą, apie ką pasakoja kūrinys, iš kur sėmėtės įkvėpimo jam?

Šį piešinį kūriau apie 3-4 dienas, o „Mažos mergaitės kelionės“ idėja kilo iš minties apie gimtąjį miestą Klaipėdą ir vaikystę mieste, apie mergaitę, kuriai miestas buvo didesnis už pasaulį. Kiekvienas vaikystėje matome pasaulį daug platesnį ir didesnį nei suaugusieji, atstumas iki geriausio draugo ar mokyklos mums atrodo kaip nesibaigianti amžinybė.

Nepažįstamos gatvės mus baugino ir sykiu traukė. Stovyklos Karklėje ar išvyka Smiltynėje atrodė už šimtų kilometrų nuo artimųjų ir namų. Kai tėčio pečiai buvo pasaulio viršūnė, o mama superherojė, apie didžiausius priešus - brolius ir seses. Viskas atrodė didžiai ir ne visuomet pasiekiama.

Kiekvienas užaugęs žmogus praranda vaikystės didumo jausmą, kurį patiria mažieji. Visi miestai gimtojoje šalyje mums yra savi ir lengvai pasiekiami. Tai kūrinys apie mergaitės drąsų žingsnį gimtajame mieste, apie vaikystės momentą, kai iš didžių daiktų ir miestų mes išaugame ir į gimtuosius miestus žengiame drąsiai, lyg prisiminimų keliu.

Papasakokite, kaip visi šie nuostabaus grožio kūriniai gimsta? Tikriausiai būna tokių atvejų, kai proceso metu ir improvizuojate?

Būna visaip, dažniausiai bandau išsiaiškinti, ko nori užsakovas, ar turi kažkokią patinkančią idėją ar viziją, jei taip, bandome ją išgryninti kartu ir tuomet kurti, bet jei yra laisvas projektas arba žmogus nežino, ko tiksliai nori, tuomet improvizuoju ir temą kūriniui sugalvoju pati. Žinoma, bet kuriuo atveju kuriu, tik antru atveju rėmai kūrybai mažesni. Iš visų mano kūrinių didžiausia improvizacija buvo Klaipėdos autobusų parke, kur sienos bendras ilgis siekė apie 70-80 metrų ir buvo akimirkų, kai toptelėdavo idėja jau stovint su teptuku rankose, bet tokių atvejų pasitaiko tikrai nedažnai.

PIEŠINIAI. Uostamiestyje Eglė papuošė jau ne vieną pastato sieną, o visai neseniai užbaigė ir piešinį „Mažos mergaitės kelionė“, kuris pasakoja apie jos vaikystę gimtajame mieste Klaipėdoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Jums yra sunkiausia kuriant piešinį ant sienos?

Sunku pasakyt... Sunkiausia galbūt iš arti piešti tiesias linijas, kai nematai bendro vaizdo, tuomet gali brėžti ir atrodo viskas tiesu, gražu, bet atsitraukus šiek tiek toliau pasirodo visai kitaip, tad tenka nuolat stebėti procesą. Taip pat apimantis lengvas jauduliukas pačioje kūrybos pradžioje.

Ar dažnai laiką leidžiate Klaipėdoje?

Iš tiesų į pajūrį grįžtu dažnai. Draugai Klaipėdoje galvoja, kad gyvenu Vilniuje, o draugai Vilniuje kartais galvoja, kad gyvenu Klaipėdoje.

Kaip žmonės reaguoja į Jūsų kuriamus darbus? Galbūt sulaukiate atsiliepimų, komplimentų?

Neigiamų reakcijų dar nesulaukiau, gal žmonės nutyli arba bijo pasakyti. Aš pati sau esu labai savikritiška, tačiau gražus žodis visuomet nepraslysta pro ausis. Labiausiai džiugina, kai aplinkiniai sustoja apžiūrėt darbą, jį paanalizuoja ir pasidžiaugia juo.

Piešimas ant sienų pareikalauja daug jėgų ir laiko. Kaip pavyksta suderinti piešimą ir laisvalaikį? Ar randate laiko atsikvėpti, pailsėti, pabūti su šeima?

Laisvalaikį mėgstu gana aktyvų, esu nenustygstanti vietoje, dažnai dėl to gaunu barti nuo dėstytojų, kad per daug skubu. Bet esu draugiška ir mėgstanti bendrauti, nors dažnai mėgstu ir būti viena, taip pat nevengiu ir knygų ar filmų. Su darbų ir pomėgių suderinamu būna visaip, studijoms atiduodu nemažai savo jėgų ir laiko, o derinant tai su piešimu ant sienų dažnai tenka panaktinėti.

Jaučiuosi esanti visiškai savo vietoje ir tuo mėgaujuosi, tuo gyvenu, tad dažnai ta pamesta laiko nuovoka lieka net nepastebima.

Paskutinius metus visą pasaulį užvaldė COVID-19 pandemija, ar tai padarė kokią nors įtaką Jūsų veiklai ar planams? O galbūt kaip tik atradote daugiau laiko kūrybai?

Šiokią tokią įtaką padarė. Turėjau atsisakyti galimybės atlikti praktiką svetur ir, žinoma, sulėtėjo gyvenimo tempas. Vis dėlto per šiuos metus turėjau daug gero laiko asmeniniam tobulėjimui ir studijoms. Kūryba galbūt nenukentėjo, tačiau manau, kad kūrėjus labiau palietė idėjų realizavimas, nes daug idėjų tenka padėti į stalčių.

Ką galėtumėte patarti ar palinkėti jauniesiems menininkams, kurie dar tik žengia savo svajonių link?

Nenustoti tobulėti ir kelti sau vis didesnius tikslus. Kaip vienas protingas žmogus pasakė: „Kai tave kas nors sukritikuoja, šauk dviguba jėga į priekį“, - tai to ir linkiu!