Eglė Kontrimienė–Degutis: pašaukta tapyti

"Esu žmogus, mėgstantis šimtu procentų į kažką įsitraukti. Kai auginau vaikus, vadinasi, aš atsidaviau jiems šimtu procentų. Lygiai taip pat negalėčiau gyventi be tapybos. Fiziškai, manau, galėčiau, bet viduje būtų tik egzistavimas. Tačiau motinystės instinktas buvo stipresnis, nes vienu metu užsiimti motinyste bei tapyba būtų buvę per sunku. Mano manymu, tai išėjo į naudą, nes ilgesys veiklai suteikė papildomą užtaisą“, - tęsia tapytoja.

Kaip nusprendėte tapti tapytoja, ar apie tai galvojote jau būdama mokykloje, ar šia veikla susidomėjote kiek vėliau?

Meninius polinkius pajutau ganėtinai anksti. Mano pirma meninė spontaniška veikla buvo poezija. Tiksliai nepasakysiu, kiek metų man buvo, galbūt penkeri ar šešeri, tačiau rašyti jau mokėjau. Pradėjau rašyti eilėraščius, niekas nepaskatino, nepatarė, tiesiog buvo vidinis polinkis rašyti. Kiek vėliau, pradinėje mokykloje, pamenu, vaikai turėjo parašyti eilėraštį ir aš atsinešiau savuosius, žinoma, visi buvo nustebę, visiems buvo "wow“. Tarybiniais laikais tada dar “Lietuvos pionierius“ bei kiti vaikiški žurnalai, laikraščiai publikavo mano eilėraščius, tad buvau poetė.

Kaip ir visi vaikai, lankiau kitus būrelius, vienai dienai net į rankinį nuėjau. Taip atklydau ir į dailės būrelį. Piešti, žinoma, piešiau kaip ir visi vaikai. Pamenu, trečioje klasėje mums jau užduodavo padaryti tam tikras užduotis. Pajutau, kad mokytoja labai giria mane ir man gerai sekasi, o kai sekasi, mus ta veikla ima dominti dar labiau. Nebuvau labai pavyzdinga mokinė, bet man patiko tapyti, o kitos disciplinos, tokios kaip grafika, piešimas, skulptūra, sulaukdavo mažiau dėmesio, o tapyti man sekėsi natūraliai. Paauglystėje atsirado pojūtis viduje, kad aš noriu būti tapytoja, susidarė susitapatinimas. Sakyčiau, meniniai polinkiai atsirado gana anksti, tik jie daugiau atsiskleidė per poeziją, o tapybą atradau kiek vėliau.

Kur semiatės įkvėpimo savo darbams, ar tai lemia kažkokie įvykiai, patirtys?

Darau tai, nes negaliu to nedaryti. Bandžiau nuo to pabėgti, tačiau tai neįmanoma. Tave kažkas slegia ir visko, ko imiesi daryti, tai atrodo neprasminga ir nevertinga, tuomet tu pasitikrini, kad tai tikrai tavo veikla ir tu be to negali gyventi. Kurti mane įkvepia viskas: tai gali būti žmonės, gamta, maistas, bet kas, kas sukelia nuostabą. Kadangi mano tapyba yra abstrakti, nefigūrinė, tad čia nėra tokio racionalaus mąstymo, tiesiog pats gyvenimas, įspūdžiai įkvepia, ką vėliau ištransliuoju savo darbuose.

Kokios temos atsispindi jūsų darbuose, ar jūsų kūriniai transliuoja kokią nors žinutę, jei taip, kokią? Galbūt kas kartą jos būna skirtingos?

Menininkas visuomet siunčia tam tikrą žinutę. Kalbant apie dabartinę mano parodą „Fata Morgana“, man norėjosi grįžti prie marinistinio peizažo. Visgi Klaipėdoje gyvenu 32 metus, tad laikau save klaipėdiete. Iš tiesų Klaipėdoje yra mažai marinistų. Turime gerbiamą marinistą maestro Edvardą Malinauską. Tačiau norėjosi tokio profesionalaus, šiuolaikinio požiūrio į marinistinį peizažą, žinoma, mano interpretacija labai laisva, abstrakti, tačiau kiekvienas žmogus į meną žvelgia skirtingai.

Kiek parodų esate surengusi, galbūt galėtumėte išskirti parodą, kurią jums atsiminti yra smagiausia, galbūt ji jums asocijuojasi su kažkokiu įvykiu ar gyvenimo etapu?

Vilniuje bus pristatoma penktoji mano paveikslų paroda. Pati smagiausia vyko ne taip seniai, rugpjūčio mėnesį, “Temos“ galerijoje. Man ji smagiausia dėl to, kad tą vakarą grojo mūsų klasiokas didžėjus Matas Petrikas, kuris atvyko iš Berlyno. Sakyčiau, buvo draugų, bendraminčių susibūrimas. Aš visgi ir dabar laikau save tokia „šilkine panke“, turiu tos neformalios dvasios, esu bohemiška, tad man ši paroda priminė jaunystės laikus.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui kuriant, ar tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis, jei taip, kaip su jomis susitvarkote?

Manau, didžiausias iššūkis menininkui – atrasti savo kuo unikalesnį būdą atsiskleisti, tai yra sunkiausia. Dviračio neišrasi, nes viskas jau išrasta. O kūrybines krizes, be abejo, išgyvena kiekvienas menininkas. Mes jas labai skausmingai priimame, o tam, kad jas išgyventume, reikia laiko. Vėliau pradedi pastebėti tam tikras tendencijas, o po paties juodžiausio periodo mus aplanko nauja pradžia. Kaip ir gyvenime, po kiekvieno sunkiausio periodo atsiranda slenkstis į aukštesnę pakopą. Neslėpsiu, yra buvę tokių sunkių periodų... Po studijų žinojau, kad menininkas penkerius metus natūraliai ieško savo kelio. Kuomet studijuojame, mus moko techninių dalykų, bet niekas neišmokys pajausti, kas yra artima tau, tad pats turi tai atrasti. Tu dirbi, dirbi, dar ne tas, dar ne taip, bet galiausiai pajunti, kas tau yra artima.

Atmetimo būdas vyksta su savimi ar kiti nepriima menininko?

Visgi manau, kad menininkas labiausiai turi būti susikoncentravęs į save, turi stengtis atrasti būdą save pažinti. Žinoma, profesionalas gali mus pakreipti tam tikra linkme, patarti. Patarimai, kritika labai gerai ir pagyrimai labai smagu, bet vengiu tai priimti labai giliai, ypač pagyrimus, nes nutinka taip, kad sulauki komplimentų, o tada natūraliai krypsti į tą pusę ir gali pamesti savo vidinį jausmą. Manau, turi kritiškai save vertinti, išklausyti ir kritiką, ir pagyrimus, bet lygtai truputėlį prafiltruoti, praleisti pro ausis, bet likti prie savo pasirinkimų. Turi būti savimi.

Ar sulaukiate kritikos dėl savo darbų, o galbūt atvirkščiai - sudominate ir sulaukiate pagyrimų?

Žmonės, žinoma, neleidžia sau kritikuoti, galbūt ir pagalvoja, tačiau tiesiai į akis kritikos nesako. Namuose turiu vieną „aršų“ kritiką, savo vyrą. Žinoma, jis žiūri iš savo pusės, bet jo kritika yra gerai. Jeigu tu išklausai tokią ,,juodą“ kritiką ir visgi lieki prie savo nuomonės, vadinasi, tuomet čia tikrai yra mano dalykas, tikrai darau gerai.

Kieno nuomonė, įžvalgos jums yra svarbiausios?

Yra žmonių, kurių nuomonė man tikrai yra labai svarbi. Buvę mano mokytojai, tokie kaip: Virginijus Viningas, Irma Leščinskaitė. Taip pat kitų tapytojų, kolegų ar šiaip menininkų bei meno žinovų, tikrai įdomu išgirsti, ką jie mano. Žinoma, nebūtinai šimtą procentų, bet jeigu jie priima tavo kūrybą, tikrai labai malonu.

Ar turite siekiamybių, planų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti meno srityje?

Didžiausias planas būtų, kad keletas mano darbų turėtų išliekamąją vertę, žinoma, nesitikiu, kad visi darbai turės ją. Visuomet yra tarpinių tikslų, kuriuos planuoju įgyvendinti. Meno išliekamąją vertę parodo tik laikas. Kalbu ne tik apie paveikslus, tačiau lygiai taip pat ir architektūra, muzika - tik laikas gali parodyti, kas išliks. Nuolat keičiasi stiliai ir kūrėjų kiekvienam stiliui yra daug, bet kažkas laike nubyra, o kažkas išlieka.

Kaip atrodo jūsų kasdienybė, ar turite kažkokį dienos ritualą, ar užsiimate tik tapyba, ar turite ir kitų pomėgių?

Galbūt skambės paradoksaliai, nes daugelis žmonių yra susidarę vaizdą, kad menininkai yra netvarkingi žmonės, bet aš dievinu kasdienybę, rutiną, buitį, taip aš pasikraunu energijos. Meninėje veikloje užsidarai duris, esi vienas, kaip Prometėjas bandai iš dievų ugnį pavogti, vyksta didelė, arši, nematoma kova. Tuomet atsiranda labai daug emocinių resursų, viskas vyksta taip audringai. Tam, kad viskas taptų subalansuota ir vėl prisikauptų energijos, labai mėgstu tiesiog būti namuose, tvarkytis, gaminti, šeimininkauti, tai mane subalansuoja.

Ar visą savo gyvenimą užsiėmėte tik tapyba, ar dirbote kažkur kitur, galbūt tai buvo hobis, kuris vėliau tapo darbu?

Apie porą dešimtmečių nuo to buvau nutolusi, bandžiau pabėgti, nes tapyba, vaizduojamasis menas, kaip aš jaučiu ir suprantu, reikalauja labai daug dėmesio. Iš tiesų darbą labai sunku suderinti, ypač su moters gyvenimu, su šeima, tad aš to net nebandžiau derinti. Aš visuomet dirbau, bet daugiausia laiko skyriau šeimai, vaikams, nes jie buvo prioritetas mano gyvenime.

Kuomet vyresnioji dukra išvažiavo studijuoti ir likome dviese namuose, tapau labai produktyvi, nes susikaupė noro. Taip pat šeima labai palaiko, jie norėjo, kad aš grįžčiau prie tapybos. Vaikai ir vyras labai mane palaiko, o jeigu būčiau užsiėmusi tuo, kai vaikai buvo maži, gal jie nebūtų gavę tiek mano dėmesio, tad jaustų nuoskaudą menui. Aš viską darau iš širdies, nemoku bartis su širdimi, ir nereikia. Žinoma, ačiū Dievui, kad vaikai užaugo ir aš galėjau grįžti prie savo ankstesnės veiklos. Galbūt turiu talentą, pašaukimą savo veiklai, gal tai Dievo dovana man, bet šeima, vaikai yra lygiai taip pat Dievo dovana.