„Dovana“ Antano Mončio 100-mečio jubiliejui

Globojama Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, Palangoje ji vyksta visus metus.

Svarbiausi renginiai – šv. Mišios Palangos katalikų bažnyčioje, fotografijų parodos „Kryžiaus kelio stotys. Laonas“ bei A. Mončio vardu pavadinto skvero prie muziejaus atidarymas įvyko jo gimimo dieną birželio 8-ąją.

A. Mončio kūrinių parodą ,,Meniniai pasisveikinimai sugrįžtant į gimtinę“ šią vasarą buvo surengęs ir Kretingos muziejus.

Menininko vaikai Jean‘as Christophe‘as ir Sabina, paveldėję tėvo kūrybinį palikimą, mielai juo dalijasi, skolindami savo tėvo kūrinius Lietuvoje vykstančioms parodoms, o, esant galimybei, čia ir apsilanko.

Be renginių ir parodų pajūryje, šiemet Vilniuje numatytos dvi parodos – lapkričio 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje įvyksianti A. Mončio paramos fondo organizuojama paroda „Veidai ir dvasios“, kurioje bus eksponuojami Sabinai Mončys priklausantys jos tėvo kūriniai, bei šiuo metu galerijoje „Vartai“ vykstanti paroda „L‘Etreinte-Embracement. – Glamonė“.

Šioje parodoje pamėginta sujungti A. Mončio kūrybinį palikimą bei vienuolikos jaunųjų menininkų kūrinius, specialiai sukurtus šiai parodai, dažnai remiantis jo kūrybos bruožais, reziumuojančiais su jų pačių menine praktika ir šiuolaikinėmis problemomis. Internete skelbiama, kad galerija „Vartai“, įkurta 1991 m., yra didžiausia privati galerija Lietuvoje.

Ji siekia pristatyti kuo įvairesnį bei savitesnį šiuolaikinį meną, neapsiribodama konkrečiomis medijomis.

Galerija orientuojasi į aktyvią tarptautinę veiklą, jos plati programa pristato lietuvių, užsienio menininkus Lietuvoje, reprezentuoja Baltijos šalių kūrėjus tarptautinėje meno scenoje.

Sabina Mončys (kairėje) ir Margrit Haller von Hallerstein pagerbti Antano Mončio atminimo atvyko iš Vokietijos.

2020 m. Lietuvos kultūros ministerijoje dirbusi, o dabar Lietuvos kultūros, audiovizualinių reikalų ir autorinių teisių Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje atašė Vida Gražienė palaikė šios parodos organizavimo idėją, sujungiant A. Mončio kūrinius su šiuolaikinių menininkų kūriniais.

Jos dėka šios parodos rengėjai susipažino su A. Mončio sūnumi J. Ch. Mončiu.

Šios parodos koncepcijai įkūnyti pavyko gauti ir gana solidžią Lietuvos kultūros ministerijos paramą.

Idėja puiki: parodos lankytojai sužinos daugiau apie šį garsų menininką, atras dar iki šiol Lietuvoje nerodytus A. Mončio kūrinius, tuo pačiu bus suteikta galimybė pasireikšti ir jauniems šalies šiuolaikinio meno kūrėjams. Deja.

2021 m. rugsėjo 9 d. į parodos, kuri buvo reklamuojama šios galerijos internetiniame puslapyje, atidarymą susirinkę skulptoriaus kūrybos gerbėjai, A. Mončio paramos fondo nariai, iš Vokietijos atvykusi skulptoriaus dukra Sabina kartu su savo broliu Jean‘u Christophe paskolinusi čia eksponuojamus darbus, jos garbaus amžiaus motina, antroji A. Mončio žmona Margrit Haller von Hallerstein, ir kiti lankytojai sužinojo, kad jokio parodos pristatymo nebus, nes jis jau įvykęs rugsėjo 8 d., dalyvaujant garbiems svečiams meno kolekcininkams ir mecenatams.

Parodos lankytojus pasitinka bevardžiai Antano Mončio kūriniai.

Apie šią situaciją savo bendraminčiams išplatintame elektroniniame laiške, skirtame V. Gražienei, A. Mončio paramos fondo administratorė Karolina Nendrė Paliulienė rašė: „Vakar, atvykus į parodos atidarymą, supratome, kad oficialios dalies nebus, nes parodos atidarymas ir jos pristatymas jau įvyko prieš dieną.

Specialiai šiai parodai į Vilnių atvykę svečiai iš Vokietijos apie tai sužinojo tik skrydžio į Vilnių išvakarėse, kai pakeisti skrydžio bilietus jau buvo sudėtinga.

Jiems nebuvo suplanuotas nei priėmimas, nei pristatymas, apvilti liko ir susirinkę parodos lankytojai, norėję išgirsti apie skulptoriaus gyvenimą bei jo kūrybą iš jam artimų žmonių lūpų.

Už savo lėšas įsigiję lėktuvo bilietus bei nakvynę viešbutyje, jie atvyko į Lietuvą pagerbti A. Mončio atminimo, bet nesulaukė jokio Lietuvos kultūros ministerijos bei parodos organizatorių dėmesio.

Lankantis parodoje jiems nebuvo pasiūlytas nė kavos ar arbatos puodelis. 

Toks elgesys nebūdingas lietuviams.“

Šiuo nemaloniu mums visiems sakiniu savo laišką užbaigusi K. N. Paliulienė prisiminimų apie A. Mončį, su kuriuo ji ilgą laiką bendravo Paryžiuje, vakarą svečiams ir keliems bendraminčiams surengė vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių.

Be to, susidarė įspūdis, kad parodos rengėjams A. Mončio asmenybė ir jo kūryba nelabai ir rūpėjo.

Parodos programoje nėra nors trumpo jo gyvenimo aprašymo, kas yra A. Mončys, iš kur jis kilęs, kur jis gyveno ir kūrė, kaip tapo skulptoriumi, koks jo kūrybinis palikimas ir net neminima, kad šie metai yra skulptoriaus gimimo 100-mečio jubiliejiniai metai, dėl ko ir buvo surengta ši paroda.

Prie jo kūrinių nėra nė menkiausios informacijos apie tai, koks tai kūrinys, kada sukurtas, kieno jis nuosavybė ir pan., kas bet kurioje parodoje yra įprasta, kai čia eksponuojami jaunųjų menininkų darbai buvo gausiai aprašyti, taip pat ir šios parodos programoje, kur visi A. Mončio darbai pažymėti tik raide M.

Emigracijoje gyvenusių ir kūrusių lietuvių menininkų sugrįžtantis kūrybinis palikimas džiugina ne tik meno gerbėjus, kultūros žmones, bet ir turtina mūsų valstybę.

Tad paklauskime savęs, ar, taip „svetingai“ elgdamiesi su jų atminimu, jų palikuonimis bei kūriniais, ateityje dar kokio nors palikimo sulauksime?