VE > Gyvenimas > Kultūra

© „Iš pat ryto, vos atsikėlusi, užkaičiu kavą ir bėgu prie kompiuterio kaip laumė pasišiaušusi. Jeigu kūrybingiausią ryto momentą išrašau - tai gerai. O paskui jau galiu tvarkyti, dėlioti ir perdėlioti tai, ką parašiau“, - sako rašytoja.

Daiva Molytė-Lukauskienė: „Poezija yra tai, ką matai, ką jauti...“

Jurga PETRONYTĖ

2021-11-21 11:00

„Jauti, kad eilėraštis beldžiasi, reikia spėti užrašyti, nes neatsiminsi, jis lyg paukštis nuskris“, - sako Daiva Molytė-Lukauskienė naujos, tik spalio pabaigoje išėjusios savo knygos „Kaligrafijos eskizai“ anotacijoje. Ir ši knyga, kaip paukštis, lengvai ir grakščiai nutūpia į rankas, sumojuoja raidžių raštais primargintais lapais tarsi sparnais ir nuskraidina širdį virš medžių viršūnių, už smėlio kopų, už vandenų horizonto...

Naujoje knygoje savo poeziją iliustravote kaligrafijos piešiniais. Poezija ir kaligrafija - tarsi dvi to paties medalio pusės. Kaip šiedu žanrai sugyvena jūsų kūryboje?

Man svarbus yra ritmas. O jis egzistuoja visame kame: muzikoje, dailėje, kaligrafijoje, poezijoje... Nėra taip, kad kaligrafiškos iliustracijos skirtos konkrečiam eilėraščiui. Kartais kaligrafiškas žodis yra atkeliavęs iš kito teksto, kartais raidės perteiktos tik kaip eskizas.

Dar studijų metais S. Žuko technikume šriftą dėsčiusi Aušra Lisauskienė mus labai gerai supažindino su šriftais, labai sunkiai išmokau juos rašyti taip, kaip reikia... Dabar jau galiu sau leisti džiazuoti, improvizuoti, fiksuoti būsenas, emocijas, nuotaiką.

Šiandien prieš mūsų susitikimą buvote Telšiuose ir vedėte edukaciją apie rašto meną vaikams. Kaip informacinių technologijų kartos vaikai priima kaligrafiją?

Man labai patiko, kad vienas berniukas, vardu Aidas, per užsiėmimą pasinaudojo internetu telefone ir surado kaligrafijos knygą, kurioje atrado daugybę A raidžių, parašytų įvairiausiais būdais ir metodais. Jų mokytoja bandė drausti naudotis telefonais, tačiau aš leidau, nes šiuolaikiniams vaikams tai priimtiniausias, natūraliausias būdas, kaip rasti reikalingą informaciją. Ir tai puiku. Mano užduotis - įkvėpti juos, kaip informaciją kūrybiškai panaudoti. Atrasti tekstą kaip vaizdą.

Užsiėmimą pradėjome nuo to, kad vaikai ant lapelio ranka užrašė savo vardą, išryškino pirmąją jo raidę. O tada aš jiems daugiau papasakojau apie raidę. Apie tai, kokios raidės buvo iškalamos uolose, akmens, molio lentelėse, papiruso lapuose užrašomos. Taip žingsnis po žingsnio jie pajautė kaligrafijos meno formą ir susidorojo su užduotimi dar geriau, nei aš būčiau ją atlikusi.

Vaikai, žinoma, norėjo parašyti labai gražiai. Iš karto pasimatė vaikams jau įskiepytas perfekcionizmas ir kompleksai. Vienas berniukas parašė ir iš karto užvertė lapą, sako: „Mano raštas - negražus.“ O ten buvo taip gražiai užrašyta su storu markeriu. Taip rašyti reikia drąsos ir tas vaikas jos turi, tačiau akivaizdu, kad jo stiprybė yra slopinama. Man liūdna, kai jau vaikai nepasitiki savimi, bijo būti pasmerkti, padaryti neteisingai. Laikui bėgant, tai auga.

Rašymas ranka, rašto menas - labai gera priemonė pabūti su savimi ir išlaisvinti mintis, emocijas, būsenas, išsivaduoti iš primestų normų ir taisyklių.

Kam skirta ši jūsų knyga?

Tyliam skaitymui. Pabuvimui su savimi, su eilėraščiu, su kaligrafiškai užrašytu eilėraščiu.

Kokio laikotarpio eilėraščiai šioje knygoje?

Yra joje ir naujų, ir anksčiau parašytų eilėraščių. Sudėjau į šią knygą tai, kuo norėjau pasidalinti. Galbūt kai kurių eilėraščių galėjau nedėti, bet pamaniau: o kada gi išeis kita knyga, gal tas eilėraštis jau bus neaktualus, pasenęs, neįdomus...

Ar taip gali būti?

Gal ir ne. Tai parodo senieji eilėraščiai.

Šią knygą sukūriau taip, kaip aš norėjau. Pateikiu savo interpretaciją, atsiplėšusi nuo visų savo mokytojų.

Žinoma, tobulumui ribų nėra. Jeigu laikas nebūtų ribotas - tai gal būčiau tol tobulinusi knygos maketą, kol jį sunaikinčiau (juokiasi).

Prieš šią knygą buvo knyga vaikams. Kaip pasirenkate vieną ar kitą auditoriją?

Knyga „Kaip kiras gintarus rinko“ buvo pirmoji mano knyga vaikams. Labai tuo džiaugiuosi, nes jaučiu labai gerą grįžtamąjį ryšį iš vaikų. O tos pasakos gimė tarsi savaime. Juk gyvename prie jūros ir stebime, kaip ji išmeta gintarus, renkam juos. Beje, tos pasakos buvo parašytos jau labai seniai. Viena kita buvo publikuota žurnale „Tipu tapu“. Ir tik neseniai pavyko jas išleisti.

Tiesa, dar buvo knygiukas „Šokantis katinas“, sukurta „Vaikų žemės“ projekto metu. Rašytojai kūrė pasakaitę, o dailininkai iliustravo. Mano pasakaitę iliustravo Dalia Biliūnaitė. Vaikai ją gali atsisiųsti, atsispausdinti, susikarpyti ir susilankstyti į knygelę.

Taip pat ir ši knyga gimė iš lėto, neskubant. Taip jau yra, kad knygos reikia išlaukti, bet dirbti.

Knygoje eilėraščiai sugrupuoti į skyrius: „Ženklas“, „Kuršininkų sakmės“, „Fragmentas“, „Užkalbėjimai“, „Nušviesėjusios“. Apie ką jie?

Pavyzdžiui, skyriuje „Kuršininkų sakmės“ sudėti eilėraščiai, kuriuos parašiau Juodkrantėje, smėlio skulptūrų simpoziume, kuriame dalyvavo dailininkai ir poetai. Aš labai norėjau pabūti Juodkrantėje. Nors Juodkrantė atrodo čia pat, gali kiekvieną dieną į ją nuvažiuoti ar pravažiuoti, bet dalyvauti stovykloje su kitais menininkais ir visą laiką skirti vien tik kūrybai yra kas kita. Sutikau labai gražių, šviesių žmonių, asmenybių, kurie apsigyveno mano eilėraščiuose.

Juk poezija yra tai, ką matai, ką jauti.

Ar yra šioje knygoje kokia nors išreikšta ar paslėpta dedikacija?

Kiekvienas, kas skaitys šią knygą, suras dedikaciją. Gal tų dedikacijų ir per daug, gal jos užslaptintos.

Tai septinta jūsų knyga. Laikote save produktyvia rašytoja?

Ne, aš knygų „nekepu“ kaip bandelių. Man knygų rašymas yra tam tikri išgyvenimai, bet kartu ir darbas, tam tikros kūrybinės valandos, kad disciplinuočiau save.

Eilėraščius pradėjau rašyti dar mokykloje besimokydama, o viešai debiutavau 1988 metais „Moksleivio“ žurnale. Onė Baliukonė, perskaičiusi mano eilėraščius, parašė man tada labai gražų laišką, kurį iki šiol aš saugau.

Ar todėl saugote, kad tai O. Baliukonės rašytas, ar kad pirmasis įvertinimas, o gal todėl, kad poezijos kritikos apskritai - maža.

Saugau todėl, kad tai pirmas įvertinimas. O profesionalios, argumentuotos, be pykčio krislo poezijos analizės, apžvalgų iš tiesų nėra daug. Tad tie reti pabendravimai su klasikais įsimena visam gyvenimui, suteikia jėgų, skatina nebijoti.

Martynas Vainilaitis turėjo šalia mūsų namų sodybą, kurioje poilsiaudavo. Jis mane, moksleivę, skatino rašyti rimuotus eilėraščius, suteikė tam tikrų žinių apie poezijos formą.

Ilgai saugojau savo pirmųjų moksleiviškų rimuotų eilėraščių, parašytų taip, kaip rašydavo Maironis ar S. Nėris, sąsiuvinį, bet neseniai jį išmečiau.

Kodėl?

Nusprendžiau, kad tie eilėraščiai - vaikiški. Kita vertus, vaiko eilėraščiai ir turi būti vaikiški, nereikia norėti, kad vaikas spręstų suaugusiųjų problemas eilėraščio forma. Viskam savo laikas.

Kam yra laikas dabar?

Tai, kas gimsta dabar, tegu būna mano kompiuteryje ir popieriuje. Paslapčių neišduosiu. Kai parašysiu ir suteiksiu knygos pavidalą - tada pasidalinsiu su visais.

Kaip atrodo jūsų rašymo ritualas?

Man geriausia yra rašyti ryte. Kaip Maironis rašydavo saulei tekant savo kambaryje prie pulto - taip ir aš iš pat ryto, vos atsikėlusi, užkaičiu kavą ir bėgu prie kompiuterio kaip laumė pasišiaušusi. Nors kartais būna, kad ir pasidažau, ir blakstienas prisiklijuoju, pasipuošiu, jeigu dalyvauju kokioje konferencijoje.

Savo kūriniuose ir savo gyvenime juk galime būti visokios - susikurti įvaizdį damos ar raganos su šluota, poetės ar prozininkės, ar skubančios žurnalistės.

Jeigu kūrybingiausią ryto momentą išrašau - tai gerai. O paskui jau galiu tvarkyti, dėlioti ir perdėlioti tai, ką parašiau.

Daug redaguojate, keičiate tai, ką sukuriate?

Man redagavimas yra pats sunkiausias darbas, kurį kartais tenka prisiversti daryti, kad pasiekčiau rezultatą. Jis reikalauja žinių, praktikos, įgūdžių. Turi pasitarti su kolegomis, draugais. Visada džiaugiuosi, kad turiu knygos redaktorių, bičiulį poetą, kuris perskaitęs pasako savo nuomonę, nes vienai tai daryti yra labai sudėtinga.

O jau knygų pristatymai, susitikimai su skaitytojais, visuomeninė veikla įsuka kaip voverę į ratą, tik spėk suktis. Man labai apmaudu, kad šios knygos nespėjau pristatyti festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, nes tuo pat metu ją pristačiau čia, Klaipėdoje, vykusioje Knygų mugėje.

Knygos kaip žmogus turi savo likimą. Kartais jos išeina ir lieka nepastebėtos vien todėl, kad išleidžiamos antroje metų pusėje, kai jau būna praėjusi Vilniaus knygų mugė ir kiti didieji literatūriniai renginiai.

O šiemet Vilniaus knygų mugės net nebuvo. Virusas pakoregavo ir literatūrinį gyvenimą. Kaip jūs pajutote tas korekcijas savo gyvenime, kūryboje?

Mes, rašytojai, dailininkai, juokaujame, kad visada gyvename tarsi karantine, nes mums reikia izoliacijos, tylos, ramybės. Vis dėlto, kai ta izoliacija priverstinė ir negali pasirinkti, ar rašyti prie kompiuterio kambaryje, bibliotekoje, ar prie jūros - nėra gerai.

Žinoma, mes daug ko išmokome. Į virtualią erdvę perkelti konferencijas, posėdžius gal ir patogu. Sutaupai laiko, nereikia kažkur važiuoti, gali bendrauti su žmonėmis, kurie yra kitame pasaulio krašte. Tačiau geriau jau viruso nebūtų, būtume sveiki ir galėtume rinktis, kaip mums dirbti, kaip gyventi, bendrauti.

Tad dabar labai stengiuosi išnaudoti visas galimybes, nes niekada nežinai, kada vėl su savo skaitytojais, su žmonėmis galėsime bendrauti tik per kompiuterio ekraną.