Daiva Molytė-Lukauskienė: „Įpareigojimas, atsakomybė, ieškojimai ir atradimai“

Klausimai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatei (du kartus) Daivai Molytei-Lukauskienei:

Ką asmeniškai Jums reiškia Ievos Simonaitytės premija?

Kiekvienas pastebėjimas, premija yra ne tik paskatinimas tolimesniems darbams, bet ir įpareigojimas, atsakomybė, ieškojimai ir atradimai. Premija įprasmina kūrėjo vardą ir jo darbus.  Kas kartą paskatina sugrįžti prie Ievos Simonaitytės asmenybės, jos gyvenimo, kūrybos, knygų, kūrinių veikėjų. Norom nenorom imi galvoti, kokios buvo to meto Mažosios Lietuvos moterys ir vyrai? Kokius jų charakterio bruožus, tarpusavio santykius, likimus išryškino ir atskleidė Ieva Simonaitytė? Tarsi neatsitiktinai galvoji, ar būtų įmanoma į šių dienų realijas inkrustuoti to meto moterų ir vyrų charakterio bruožus, požiūrį, mąstymą. Ieškai  skirtumų ir bendrų sąlyčio taškų tarp praeities ir dabarties realijų. Pasaulis nestovi vietoje.

Man, gimusiai ir augusiai Dzūkijoje, atsivėrė neatrasi lobiai, pasakojimai, istorijos. Kitokia šio krašto senųjų gyventojų lietuvninkų, kuršių apranga, detalės, sodybų ir kaimo stiliaus subtilybės. Kraštas, kuriame gyveno ir žvejai, ir žemdirbiai: kopininkai, žuvininkai, pievininkai, pelkininkai, laukininkai. Raudonų plytų bažnyčios, mažuose miesteliuose.  O ypatingai kalba, tarmė, kurią išgirdau viešėdama, gerokai skyrėsi nuo tos, kuria mes kalbame dabar, o ką besakyti apie dzūkišką tarmę. O ir vardai. Gyvendama čia, susipažinau su Erna, gimusia Mažojoje Lietuvoje, tačiau gyvenančia Vokietijoje. Kasmet vasaromis ji atvažiuodavo į Nidą. Erna, Evė, Ilzė, vardai ir žmonės, kuriuos sutikau čia. Tikros istorijos, likimai, šiame laike, tarsi atkeliavę iš I.Simonaitytės kūrinių. Mažosios Lietuvos savasties apraiškos, unikalumas, kurį verta pažinti ir suvokti, pamatyti tai, kas išliko. Vertinti, saugoti, puoselėti, nesunaikinti autentiškumo.

Kaip vertinate Ievos Simonaitytės indėlį į lietuvių literatūrą?

„Ieva Simonaitytė – didi asmenybė.“ Šiuos žodžius prieš daugybę metų pasakė man mano tėtis. Skaičiau jos kūrinius ir niekada nedrįsau pagalvoti, kad I.Simonaitytės kūryba bus išbraukta iš mokyklinių programų. Jos indėlis reikšmingas ir svarus ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Nedetalizuosiu, tik pasakysiu, neužsimerkim, neužsikimškim ausų, neapsimeskim, kad nematom, negirdim, o kartais piktybiškai nenorim regėti viso to, apie ką kalbėjo, rašė, pasakojo ši didi moteris, kęsdama fizinį skausmą, išgyvendama kartu su savo kūrinių veikėjais, Mažosios Lietuvos vyrais, moterimis, vaikais...

Literatūros muziejuose galima surasti daugybę rašytojos asmeninių daiktų, rankraščių. Tarsi sklaidytum, o gal rašytum savotišką metraštį, skirtą Ievai Simonaitytei, kurią pažinai prasilenkusi laike, bet atvertusi naują puslapį.

Ką rašote šiuo metu? Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?

Nuolatos esu kūrybiniame veiksme. Kažką užsirašau, nupiešiu eskizą, nufotografuoju. Galvoje idėjų daugybė. Norėčiau suspėti visas įgyvendinti. Šiuo metu rašau vaikams. Ir man patinka bendrauti su mažaisiais skaitytojais, su paaugliais. Keri jų nuoširdumas ir atvirumas. Ypač besilankant mažuose miesteliuose.

Praėję metai, nuo rudens iki rudens, buvo labai intensyvūs. Spalio mėnesį Klaipėdos knygų mugėje pristatėme mano naują eilėraščių ir iliustracijų knygą „Kaligrafijos eskizai“ (leidybą dalinai finansavo LKT). Daugybė susitikimų su poezijos gerbėjais ne tik šiame krašte, o ir Vilniuje, Kaune. Kelios iliustracijos iš mano eilėraščių knygos buvo atrinktos ir eksponuojamos sostinėje vykusioje antroje „Nacionalinėje kaligrafijos“ parodoje.

O su edukacine paskaita, kurią parengiau moksleiviams, pagal knygelę „Kaip kiras gintarus rinko“ aplankiau daugybę Lietuvos mokyklų.  

 Galvoje nuolatos knibžda naujos idėjos. Rašyti, piešti.  Viską tenka tvarkingai sudėlioti.

Kartą mano bičiulė pasijuokė, kad aš savo kūrybai perteikti negaliu pasamdyti pagalbininko. Tai neįmanoma, niekas neparašys, nenupieš to, ką esi sumąsčiusi. Šiuo metu turiu sutvarkyti ir užbaigti pradėtus darbus.

Kad Tave išgirstų, reikia garsiai ir drąsiai kalbėti. Rašytojas, dailininkas, kūrėjas nuolatos stebi aplinką, kurioje gyvena tą akimirką ir tuo metu.