Daiva Kšanienė apie istorinį Klaipėdos krašto žmonių troškimą turėti savą operos teatrą

Kokią įtaką Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos darė Klaipėdos lietuvių operos gyvavimui?

Nuo 1923 m. kasmet gausėjančiai Klaipėdos lietuviškajai bendruomenei aukšta vokiečių muzikinė kultūra (muzikinis teatras, simfoninis orkestras, gausūs kameriniai ansambliai, chorai ir kt.) kėlė ne tik nusistebėjimą bei susižavėjimą, bet ir skatino norą siekti panašių aukštumų.

Tačiau tebedominuojančios ilgaamžės turtingos vokiečių muzikinės kultūros fone profesionalaus lietuviško muzikinio teatro bei orkestrinio muzikavimo tradicijai formuotis nebuvo lengva.

Klaipėdos kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi, vokiečiai čia dar labiau stiprino savo kultūrinę įtaką: 1927 m. Miunchene įkurta Klaipėdos teatro bičiulių draugija (Gesselschaft der Freunde der Memeler Schauschpielhauses) didelėmis pinigų sumomis rėmė teatrą, kvietė rinkti lėšas ir šelpti jį kaip „svarbų vokiečių kultūros židinį tolimoje šiaurėje“.

Draugijos narių ir aukojusiųjų pavardės būdavo įrašomos į Klaipėdos miesto Aukso knygą (Goldenes Buch der Stadt Memel). Klaipėdos vokiečių operos teatras veikė ir Antrojo pasaulinio karo metais, iki pat 1944 m. vidurio.

Kita vertus, intensyvus profesionalus vokiečių muzikinis gyvenimas buvo ir pavyzdys, ir savotiškas postūmis, netgi iššūkis lietuvių muzikams.

Ko labiausiai tuo metu troško kultūros gerbėjai?

Didžiausias Klaipėdos kraštą gausiai papildžiusios, iš Didžiosios Lietuvos atvykusios lietuviškosios visuomenės kultūros žmonių troškimas buvo turėti savą operos teatrą.

Jo kūrimo kelias buvo nelengvas ir vingiuotas. Pirmą kartą lietuviškos operos steigimo idėją bandyta realizuoti mėgėjų jėgomis. 1922 m. (kraštą dar administruojant prancūzams) Klaipėdos mišrus choras „Aida“, tarp savo dainininkų turėjęs gerų solistų, Šaulių namuose (dabar Klaipėdos koncertų salė) parodė pirmąjį šiame krašte lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį - Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“ (dirig. Vilius Bajoras).

Ši data laikytina Klaipėdos lietuviško muzikinio teatro (operos) pradžia. Tą faktą pripažino net Lietuvos operos grandas Kipras Petrauskas.

Tačiau profesionalaus lietuviško muzikinio gyvenimo era Klaipėdoje prasidėjo tik čia apsigyvenus energingajam, entuziastingajam muzikui Stasiui Šimkui, kuris, nugalėdamas daugybę juridinių, materialinių, buitinių, meninių sunkumų, 1923 m. įsteigė Klaipėdos konservatoriją.

Maestro suprato, kad be savų išaugintų lietuvių atlikėjų neįmanoma Klaipėdoje subrandinti profesionalaus lietuviškojo muzikinio gyvenimo apraiškų - nei įkurti operos teatro, nei suburti simfoninio orkestro.

Beje, šioje lietuviškoje konservatorijoje, veikusioje iki 1930 m., daugiau kaip du trečdalius svarbiausių muzikinių disciplinų dėstytojų sudarė kitataučiai: čekai, vengrai, rusai, vokiečiai.

Jaunuosius lietuvių muzikos profesionalus jie ugdė vadovaudamiesi Vakarų Europos dėstymo metodikomis.

1925 m., diriguojant S. Šimkui, milžiniškų pastangų dėka Šaulių namuose suskambo Klaipėdos lietuvių simfoninis orkestras.

O po poros metų (1927 m.) scenoje pasirodė jau minėta M. Petrausko operetė „Consilium facultatis“, pastatyta sujungus Klaipėdos giedotojų draugijos bei Klaipėdos konservatorijos mokinių ir pedagogų jėgas (muzikiniai vadovai A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas).

Dar vienas žingsnis išsvajoto operos teatro link buvo 1928 m. Klaipėdos konservatorijos kolektyvo jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė“.

Deja, ji atlikta nepilnai, be orkestro. Nepaisant to, publika operą priėmė labai šiltai. Senasis Klaipėdos teatras, kuriame vyko spektaklis, buvo pilnutėlis.

Po šio nelabai vykusio pastatymo Klaipėdos konservatorijos mokytojai ir mokiniai, kiti operos entuziastai nenuleido rankų. Tais pačiais 1928 m. Klaipėdos konservatorijos atlikėjai (solistai, simfoninis orkestras ir choras) pastatė ir Šaulių namuose parodė Ch. Gounod operą „Faustas“ (dirig. Juozas Gaubas, koncertmeisteris Vytautas Marijošius, chormeisteris Kazys Gurevičius, rež. Ivanas Volkovas). Neturint baleto šokėjų praleistas II operos veiksmas - Valpurgijos naktis.

Klaipėdos lietuvių visuomenė džiaugėsi pirmiausia pačiu faktu - savo jėgomis pastatyta opera (!), taip pat jos pasisekimu: „Mes, lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (lit.: L. K. Opera „Faustas“ Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d., Nr. 145, p. 3). Apie „Faustą“ palankiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda.

1930 m. uždarius Klaipėdos konservatoriją, keleriems metams sustojo taip gražiai pradėtas lietuviškos operos bei simfoninio orkestro kūrimo darbas.

Tačiau entuziastai ir vėl lemtingai susitelkė?

Sutelkus „Aukuro draugijos tautos kultūrai kelti“, kuklios, ką tik įsteigtos privačios muzikos mokyklos, gubernatoriaus J. Navako, Direktorijos pirmininko Martyno Resgio, kitų kultūros žmonių ir muzikų pastangas, 1933 m. vėl imtasi gaivinti Klaipėdos simfoninį orkestrą, o tuo pačiu ir operą.

Iš visų mieste gyvenusių muzikantų susibūrė gan margas, iš mėgėjų ir profesionalų sudarytas simfoninis orkestras, kurio vadovu pakviečiamas buvęs Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas.

1933 m. Klaipėdos šaulių namų salėje įvyko pirmasis naujojo 45 muzikantų simfoninio orkestro koncertas.

Simfoninio orkestro atgimimas sudarė prielaidas rastis ir profesionaliam Klaipėdos lietuvių operos teatrui. Operos kūrimo būtinybė siejosi ir su lietuviškųjų pozicijų stiprinimu Klaipėdos krašte.

Juk nuolat reikėjo konkuruoti su vis labiau XX a. 4 dešimtmetyje įsigalinčia vokiečių įtaka.

Pastangos nenuėjo veltui. Dirigentas J. Kačinskas ir kiti nusprendė statyti G. Verdi operą „Traviata“. Visi dirbo su didžiausiu entuziazmu repetuodami be poilsio, neretai iki vidurnakčio.

Operos statytojų, dalyvių nuotaiką labai pakėlė garsiojo rusų dainininko Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo pasisekimo ir užsidegimo.

1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos profesionalus ir mėgėjus (dalyvavo mėgėjų choras „Vaidilutė“) sutelkusios Klaipėdos operos premjera - G. Verdi „Traviata“.

Žiūrovų salė lūžo nuo publikos. Antrasis veikalas, kurį ėmėsi statyti jaunoji Klaipėdos opera, buvo Ch. Gounod opera „Faustas“. Premjera, diriguojant J. Kačinskui, įvyko 1935 m. gegužės 24 d.

Pakviestas tas pats mėgėjų choras „Vaidilutė“, Margaritos partiją atliko Marija Dambravičiūtė-Bručkienė, Fausto - Vladas Ivanauskas, Valentino - Steponas Sodeika, Zybelio - Erika Kraušaitė ir kt.

„Fausto“ pasisekimas pranoko drąsiausias viltis. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lietuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį, muzikalų J. Kačinsko dirigavimą.

Abiejų operų („Traviatos“ ir „Fausto“) per sezoną buvo parodyta 17 spektaklių. Klaipėdos operos reikšmė ir įtaka miesto kultūriniam gyvenimui sparčiai augo. Dar nesibaigus pirmajam sezonui, operos vadovai jau planavo ateinantį.