Britanijos fotografės Dorothy Bohm darbai sugrįžo į vaikystės namus

Litvakų kilmės fotografė Dorothy Bohm - viena ryškiausių Britanijos fotografijos figūrų. Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su ilgamete menininkės kūryba, įamžinta skirtingose pasaulio šalyse. Parodos kuratoriai - Monika Bohm-Duchen ir Gintaras Česonis. Ekspozicijos žiūrovai taip pat galės išvysti režisieriaus Richard Shaw dokumentinį biografinį filmą „Matyti šviesą“ (Anglija, 2018 m.).

Fotografijos sugrįžo į vaikystės namus

Fotografės dukra ir viena iš parodos kuratorių Monika Bohm-Duchen renginio atidarymo metu jautriai prisiminė vos prieš kelis mėnesius anapilin iškeliavusią mamą ir džiaugėsi, jog jos darbai pagaliau pasiekė vaikystės miestą.

„Aš labai jaudinuosi, kad esu čia šiandieną, ir graudinuosi. Šių metų kovo viduryje mano mama iškeliavo iš šio pasaulio būdama devyniasdešimt devynerių metų. Ji buvo labai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos ir žinojo, kad ši paroda atkeliauja į jos vaikystės miestą“, - sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo M. Bohm-Duchen.

Dorothy Bohm gimė Karaliaučiuje, tačiau, sulaukusi aštuonerių metų, kartu su šeima bėgdama nuo artėjančio pavojaus, gresiančio žydams, persikėlė gyventi į tuometinį Mėmelį (dab. Klaipėda). Fotografės dukra Monika parodos lankytojus supažindino su unikalia menininkės biografija ir laikotarpiu, praleistu uostamiestyje prieš atvykstant naciams.

„Nors jos vaikystė buvo graži, bet, kaip ir daugeliui kitų žydų šeimų, jiems taip pat teko bėgti. 1932 m. šeima iš Vokietijos persikėlė į Mėmelį. Kadangi senelis (D. Bohm tėvas) jau turėjo ryšių su pramonininkais Klaipėdoje, tai buvo sąlyginai lengvas pokytis. Iki pat keturiolikos metų mamos vaikystė buvo sklandi ir nerūpestinga“, - jaunas Dorothy dienas prisiminė kuratorė.

Skaudūs karo išgyvenimai

Naciams įžengus į Mėmelį, tėvai nusprendė Dorothy ir jos vyresnįjį brolį išsiųsti saugesniam prieglobsčiui į Angliją, o patys liko Lietuvoje. Nuo to laikotarpio tėvams ir mažajai sesei teko išgyventi tremtį į Sibirą ir kitus skaudžius karo padarinius, tačiau pavyko išgyventi ir po kiek daugiau nei dvidešimties metų susitiko su dukra Dorothy.

„Senelis ir visa šeima puikiai suprato artėjančią grėsmę, žinojo, kad jie taip pat yra juodajame sąraše, nes Mėmelis buvo vokiečių miestas. Šeima išsiuntė mamą ir jos brolį į Angliją, bet patys liko čia. 1941 m. buvo ištremti į Sibirą, tad visa istorija turi ir sovietinę pusę. Nepaisant visko, šeima išgyveno“, - pasakojo M. Bohm-Duchen.

Nors Dorothy į Klaipėdą taip ir nebesugrįžo, Lietuvoje teko ne tik lankytis, bet ir įamžinti šalį fotografijose. Pasak Monikos, tėvams vykti į vietas, susijusias su skausmingais karo prisiminimais, būdavo per sunku, todėl ji tai darydavo viena.

„Mano mama niekada negrįžo į Klaipėdą, bet kartu lankėmės Vilniuje. Labai gerai atsimenu, kai mes atvykome, oro uoste kabojo didžiulis Lietuvos žemėlapis. Mano mamai buvo labai smagu pamatyti Klaipėdos pavadinimą, nors ten niekada nebesilankė. Tėvams ši Europos dalis siejosi su labai daug skaudžių praradimų“, - jautriais prisiminimais dalijosi Monika.

Fotografiją atrado Anglijoje

Anglijoje jaunoji Dorothy, turėdama ribotas anglų kalbos žinias, per metus baigė mokyklą, Mančesteryje studijavo fotografiją, gavo apdovanojimą už portretinės fotografijos pasiekimus ir skleidė žinią apie Lietuvoje išgyventą nacizmą vesdama paskaitas.

Baigusi universitetą, ji pradėjo užsiimti studijine fotografija ir susituokė su Lenkijos išeiviu Louisu Bohmu. Menininkė demonstravo tiems laikams neįprastą stiprios ir nepriklausomos moters pavyzdį, finansiškai išlaikydama savo vyrą, kol jis studijavo doktorantūrą.

Vėlesniais metais Dorothy atrado save gatvės fotografijoje. Moteris pradėjo keliauti po pasaulį ir kolekciją pildė kadrais, užfiksuotais net trisdešimt dviejose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Kūryba atspindėjo žmonių kasdienius gyvenimus, jų emocijas, natūralią, nesuvaidintą aplinką ir besikeičiančius pokario šalių veidus.

Retrospektyvinėse Dorothy Bohm fotografijose įamžintos moterys, prekiaujančios vaisiais ir gėlėmis Šveicarijoje, praeiviai Niujorke, smalsuoliai Londono prekybvietėse, dailininkai Monmartre ar Lietuvos turguje kopūstais prekiaujanti mergaitė. Parodoje galima išvysti chronologine tvarka išdėstytus darbus - kūrybos pradžios monochromines fotografijas, pamažu virstančias gerokai ryškesnėmis, abstrakčiomis ir tapybiškomis.

D. Bohm mirė 2023 m. pavasarį, sulaukusi 98 metų. Ji buvo viena paskutiniųjų pokario laiko fotografijos atstovių Didžiojoje Britanijoje, o savo kūrybinėje biografijoje turi net dvidešimt penkias personalines parodas.

Didesnis dėmesys tautinėms bendruomenėms

Paroda „Stebėtas pasaulis 1940-2010: Dorothy Bohm fotografijos“ - trečius metus vykstančio tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ programos dalis.

Festivalio įkūrėja ir vadovė Rūta Jakštonienė sako, jog idėja sukurti tokio pobūdžio renginį kilo dėl skiriamo dėmesio trūkumo tautinėms bendruomenėms mieste, kuriame jų gyvena net keturiolika.

„Man buvo labai įdomu sužinoti, kodėl Klaipėdoje, praktiškai daugiakultūriniame mieste, aš niekada negirdžiu ir nematau bendruomenių įvairovės, nors čia gyvena keturiolika tautinių bendruomenių. Viskas prasidėjo, kai Lietuvoje buvo litvakų metai, jiems skirti renginiai, ir mes žengėme pirmuosius žingsnius“, - pasakojo festivalio įkūrėja.

Organizatoriai pristatyti Dorothy Bohm kūrybą pasirinko ne veltui. Šių metų festivalio dėmesys skirtas moteriai žydei, jos vaidmeniui visuomenėje ir istorijoje. Nuo rugsėjo mėnesio iki spalio 12 dienos festivalio lankytojai kviečiami dalyvauti parodose, susitikimuose, kino filmų peržiūrose ir pasitelkiant kitokias veiklas pagalba šviestis ir turtinti žinias apie žydų bendruomenę ir jos moteris.

Izraelio ambasados palaikymas

R. Jakštonienės džiaugiasi, jog festivalis pritraukė ne tik Klaipėdos miesto gyventojus, bet ir sulaukė tarptautinio susidomėjimo ir palaikymo iš Izraelio ambasados.

„Labai džiaugiuosi, kad yra didelis tarptautinis susidomėjimas žmonių, pavyzdžiui, litvakų, kurių giminės yra iš Lietuvos, tad iš jų turiu didelį palaikymą ir entuziazmą dalyvauti. Šiais metais sulaukėme mums labai svarbaus Izraelio ambasadorės vizito, kuri pasakojo apie tai, kaip gyvena šiandien Izraelio moterys. Kai matau tiek daug žmonių, vadinasi, esame reikalingi, o žydų kultūra domina, yra įdomi ir norisi ją pažinti“, - džiaugėsi R. Jakštonienė.

Paklausta, ar festivalį jau galima vadinti sėkmingu, moteris atsako: „Parodys laikas. Jeigu festivalis prisidės prie kartos užauginimo, kuri neturės stereotipų ir nebijosime vienas kito, tai mūsų misija bus įvykdyta.“