Žmogus gimęs keliauti. Ieškoti savo laikinųjų, vėliau amžinųjų namų. Keliauti laiku ir erdve, pasaulio išorėje ir savo viduje, geografinėmis, politinėmis ir egzistencinėmis trajektorijomis.
Kirsti tvoras ir sienas – šalies, kokios nors sąjungos, kito žmogaus, galiausiai savo paties.
Ši nuolatinė [e]migracijos būsena yra vilties išraiška, kad rasime kur geriau, kad patys tapsime geresniais, kad atrasime savo tikruosius namus.
Kol palengva supranti, kad namai niekada nebus pastatyti ir pabaigti, kad viskas – tik nuolatinė dėlionė, kaip kad visatos evoliucija iš kosminių dulkių, iš kurių ir mes patys – trumputei akimirkai – esame sudaryti. Kokia prasmė?
Iškeliauti visada reiškia palikti ir atsisveikinti. O atkeliavus – pasisveikinti ir priimti. Ir abiem atvejais apsikabinti.
Tai yra, ko mus moko kelionė. Nieko daugiau – tik išmokti liūdėti ir džiaugtis. Tokia tad dieviškoji dėlionė. /T.Kiauka/
Parodą pristatys menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki gruodžio 7 d.
Rašyti komentarą