Baltijos aukso šventovės stebuklai

Nida gali didžiuotis dar vienu turistų traukos objektu: šiandien duris atvėrė unikalus savo koncepcija ir kolekcijomis Mizgirių gintaro muziejus-galerija, kuriame galima gintarą ne tik pamatyti, bet ir paliesti, pauostyti, pakilnoti, juo pagroti ar net paragauti. „Savaitės ekspreso“ skaitytojų dėmesiui - išskirtinis reportažas.

Patys muziejaus įkūrėjai ir savininkai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai naująjį savo kūdikį vadina tiesiog šventove, kuriai pastatyti reikėjo fantazijos, valios, kantrybės ir meilės. Keturis dešimtmečius gintarą ir jo meno dirbinius kolekcionuojantys sutuoktiniai į mūsų šalies pasididžiavimą privers pažvelgti kitaip.

„Norėjosi kažko šviežio, neakademinio, todėl pažintis su gintaro pasauliu vyks per meninę išraišką, pojūčius, pasitelkėme naujausias technologijas, multimediją. Nuo gintaro, Kuršių nerijos susidarymo iki šiuolaikinio, konceptualaus meno dirbinių pristatymo. Lankytojai muziejuje išvys mūsų kolekcijos ekskliuzyvus. Tokius kaip Perkūno akmuo, išgelbėtas nuo supjaustymo, labai reti gintaro varvekliai, lašai, įvairiausi amuletai, senovinių dirbinių replikos, susipažins su Baltijos gintaro atspalvių įvairove, gintaro atmainomis iš įvairiausių pasaulio kampelių ir kt. Įrengėme net savotišką gintaro kambarį“, - „Savaitės ekspresui“ pasakojo V. ir K. Mizgiriai.

Bulvės ir šaltalankiai

Lietuvos įvaizdis pasaulyje visada susijęs su gintaro šalies leitmotyvu, kuriam pagrindą duoda ne tai, jog turime didžiulius Baltijos aukso resursus (jie yra Karaliaučiaus srityje, dab. Rusijoje), bet neblėstanti meilė šiai 55-50 mln. metų fosilijai. Ne akmeniui, kaip dažnai mėgstama vadinti gintarą, kuris yra organininės kilmės (fosilizavęsi pušų sakai). Greta nuostabaus Gintaro muziejaus Palangoje mūsų valstybėje yra ne vienas privatus muziejus, galerijos, kurie taip pat rodo lietuvių aistrą kaupti, demonstruoti gintarą ir jo dirbinius.

V. ir K. Mizgiriai pagrįstai gali būti vadinami privačių gintaro galerijų Lietuvoje pradininkais (šiuo metu veikia 5 galerijos-muziejai Vilniuje ir Nidoje), o kelią į jas nutiesė fotografija ir... bulvių laukas.

„Vilniuje studijavau fotografiją ir jaunystėje nebuvo jokių minčių visa galva pasinerti į gintaro pasaulį. Gūdžiais sovietiniais laikais gavau savotišką nuobaudą už tai, jog susirašinėjau su JAV gyvenusia teta. Kažkas mane įskundė KGB. Svajojau dirbti fotožurnalistu kokiame rimtame leidinyje, bet už tuos laiškus mane 1974 m. specialiai išsiuntė į Nidą. Mat “valstybės priešu„ tapau ir sostinėje buvau nepageidaujamas. O Kuršių nerijoje turėjau dirbti tuometiniam buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui “Gražina„. Fotografuoti vietinius, poilsiautojus, paplūdimius. Pirmoji mano pažintis su gintaru įvyko netikėtai ir simbolinėje vietoje“, - pasakojo 71-erių metų K. Mizgiris.

Gintaro įlanka yra dirbtinis XIX a. antrosios pusės darinys: ji buvo iškasta, suformuota kaip uostelis plaukiojančioms firmos „Stantien & Becker“ žemkasėms, kurios iš marių dugno kasė gintarą. Kuršmarių žemė įrengiant uostelį pilta tiesiog krante ir aplink uostelį.

„Žinojau, kad vietiniai net šulinius kasdami rasdavo gintaro. Ir bulves sodindami. Jų laukas buvo prie Gintaro įlankos, tad vieną dieną ten nuvykau, pakapsčiau ir vietoje sliekų radau gintaro gabalėlių. Tai buvo kažkas tokio. Vėliau gintaro ėmiau dairytis prie jūros ir mano nuostabai aptikau nediduką su muse viduje. Man tai prilygo stebuklui. Nieko nežinojau, nei kaip vabzdys ten pateko, nei kaip tas gintaras formavosi, tad pradėjau domėtis. Tokia buvo pirmoji pažintis“, - prisiminė fotografas.

Vėliau kartu su žmona Virginija vyrui teko keliauti į Palmininkus (dab. Jantarnyj, Karaliaučiaus sr.), kur jau per pusantro šimto metų veikia didžiausios pasaulyje Baltijos aukso kasyklos.

„Bet ne gintaro vykome: šaltalankių uogų rinkti. O šie krūmai augo vadinamojoje mėlynojoje žemėje, pilnoje gintaro. Išvydome nelegalių kasinėtojų paliktas duobes. Pasirinkome ir mes saujelę. Bėgant metams mano domėjimasis gintaru peraugo į aistrą: paslapčia pirkdavau, mainydavau į degtinės butelį su pasieniečiais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę netekau nuolatinio uždarbio, bet Vokietijoje buvo išleistas mano fotografijų albumas, už kurį gavau pasakiško dydžio honorarą: apie 1 tūkst. deutschmarkių. Šie pinigai buvo investuoti į pirmąją mūsų gintaro galeriją kopos, ant kurios stovi Thomo Manno namas, papėdėje. Ieškodavome įdomesnių gintaro grynuolių pradžioje ir specialiame gintaro turguje Palangoje, kuris imdavo veikti 4 ryto ir labai trumpai, o vėliau tie “medžioklės plotai„ vis plėtėsi iki dalyvavimo pasauliniuose aukcionuose ar vykimo į kasyklas“, - pasakojo mažai kam žinomą priešistorę Kazimieras.

Vokiečių turistai ėmė graibstyti tiek puikias jo smėliakalnių nuotraukas (keletas pelnė prestižinius tarptautinius apdovanojimus), tiek gintaro dirbinius. Verslas sėkmingai plėtėsi, kolekcija vis didėjo ir dabar, praėjus dešimtmečiams, šią gintarinę epopėją vainikuoja didžiausias Mizgirių muziejus Naglių g. 27.

Iššūkis garsenybei

Į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas, pačiame Nidos centre, priešais autobusų stotį, stūksantis namas pats yra vertas dėmesio, nes jis statytas 1936-1938 m. (kai kurių šaltinių teigimu - 1931 m.) kaip jaunimo turizmo nakvynės namai. Juos, siekdamas suaktyvinti vokiečių veiklą Klaipėdos krašte, pastatė Vokietijos jaunimo sąjungos Karaliaučiaus skyrius (darbavosi meistrai iš Kuršių nerijos kaimo Rasytės, dab. Rybačio). Anot K. Mizgirio, restauruojant paveldą reikėjo išsaugoti kuo daugiau autento.

„Ant sijų radome bei restauravome ir gotikiniu šriftu išraižytas įvairias sentencijas vokiečių kalba: “Jei geri alų, gerk ne knaipėj, o namie„, “Jei myli, daryk tai lėtai, o ne keldamas gaisrą„ ir pan.“, - teigė K. Mizgiris.

Įdomu tai, jog minėtas žirgeliais ant stogo čiukuro puoštas pastatas yra tiesiogiai susijęs su pačiais Mizgiriais: Kazimierui jau dešimtmetį darbuojantis Nidoje, vieną dieną į minėtą namą atvyko būsimoji jo sutuoktinė Virginija.

„Man parūpino poilsio kelionę. Šalia darbavosi Kazimieras, tad čia ir susipažinome. Nakvojau tame pačiame pastate, kurį įsigijome 2017-aisiais. Jį restauravome. Namas turi asmeninių sentimentų aurą, todėl pirkome jį net nedvejodami, vos tik atsirado galimybė, o įrengiant muziejų išties buvo negailėta jėgų, lėšų, kūrybinių ambicijų“, - atskleidė V. Mizgirienė.

Anot pokalbininkės, iššūkiai ėmė lydėti nuo pat pradžių, nes norėta gintaro pasaulį atskleisti ne tik pasakojant apie jo kilmę, demonstruojant įvairovę, bet ir per menines išraiškas, pasitelkiant žmonių jusles, potyrius liečiant, uostant, gėrintis estetika, kūrėjų interpretacijomis.

„Sužinojome apie tokį pasaulinio masto muziejų koncepcijų autorių, žydų kilmės architektą Ralfą Appelbaumą, kuris dirba su didžiuliais projektais (kūrė muziejus Niujorke, Dubajuje, Tokijuje, Berlyne ir kt. miestuose). Mūsų muziejus, palyginti su jais, - mažytis, tačiau pavyko prikalbinti imtis darbo, nes jam buvo įdomi ir nauja pati gintaro tema. Išduosiu, kad net garsiajam muziejų dizaineriui ne viskas pavyko iš pirmo karto, jo komanda skraidė į Lietuvą ilgiau nei metus“, - pasakojo K. Mizgiris.

Vos įėjus į muziejaus pagrindinę ekzpozicinę salę išties patenkama į intymią ir su jokiomis kitomis muziejinėmis erdvėmis nesulyginamą aplinką. Lubas laiko masyvūs mediniai drožinėti stulpai su pjaustytais spyriais, tvyro prieblanda, ypatingas apšvietimas, kabo didžiuliai LED ekranai, sumontuotos nestandartinės eksponatų vitrinos. Akylesnis rytiniame kieme išvys ir atgabentą šimtametį pagonišką aukurą: plokščią akmenį su iškaltu smailiadugniu dubeniu skysčiams aukoti.

„Per vidurį didžiosios patalpos pirmajame aukšte vingiuoja legendinė Eridano upė, aplink veši virtualus gintarmedžio miškas su ropojančiais, lakstančiais, skraidančiais priešistoriniais gyvūnais. Sykiu virš “upės„ su gintarais demonstruojamas ir Kuršių nerijos gimimas, jos formavimasis. Lankytojai gali įsivaizduoti, kaip Eridano upė ir jos atšakos prieš 55-50 mln. metų apie 400 kilometrų iš dabartinės Skandinavijos į Palmininkus plukdė gintarmedžius su sakais. Per milijonus metų kaupėsi sąnašos, todėl didieji gintaro klodai dabartiniame Sembos pusiasalyje randami 60 metrų gylyje“, - teigė K. Mizgiris.

Gintarmedžio sakų varvėjimas ir jų virtimas fosilijomis atsispindi ir muziejaus kolekcijose.

„Tai labai įdomus procesas. Pavyzdžiui, turime gintaro varveklių, lęšių, lašų, riestų gintarų. Labai reti egzemplioriai. Žmonės savotiškai galės pakeliauti laiku ir bandyti įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Laša sakai, sluoksniuojasi, ilgėja varvekliai, o didieji grynuoliai formavosi tiems sakams susikaupus į gurguoles medžių kamienuose. Stebuklas, kaip jie keliavo, buvo ridenami dugnu ir pasiekė nesudaužyti mūsų dabartinės Baltijos jūros krantus tik dėl to, kad juos saugojo pušų kamienai. Yra gintaro lašų, panašių į žmogaus smegenis: tai - susitraukę lašai, kurie staiga pateko į šaltą vandenį prieš milijonus metų. Kiekvienas toks išskirtinis eksponatas buvo surastas, kaupėme dešimtmečius, ir jie dabar atskleidžia didžiausius gintaro formavimosi slėpinius“, - degančiomis akimis pasakojo Kazimieras. Jam, beje, liepos 10-ąją suteiktas ir Neringos miesto garbės piliečio vardas.

Perkūno akmuo

Šalia gintarmedžių kamienus su varvekliais ir lašais vaizduojančių kolonų lankytojai išvys vieną itin pagarbiai demonstruojamą ir išskirtinio dėmesio vertą gintaro grynuolį. Jo istorija - kaip iš nuotykių filmo.

Žmogaus galvos dydžio gintaro luitas sveria 3 820 g ir yra didžiausias jūrinis gintaras Lietuvoje. Garsusis Palmininkų kasyklose Sembos pusiasalyje iškastas ir Palangos gintaro muziejuje saugomas bei ne mažiau įspūdingą kriminalinę istoriją turintis Saulės akmuo sveria 3 526 g. Mizgirių muziejaus luitas jų pačių pavadintas Perkūno akmeniu ir susijęs su... Kuveitu.

Mat musulmonai, kaip ir krikščionys, taip pat turi rožinius. Jais islamo išpažinėjai skaičiuoja Alacho dorybes (šių yra 99: visagalis, mielaširdingas, galingas, kerštingas ir t. t.), tačiau rožiniai būna iš 33 karoliukų (vardijant Alacho savybes reikia karoliuką pro pirštus perleisti 3 kartus). Turtingiems arabų šeichams prestižo ir garbės reikalas yra turėti rožinį, pagamintą (ir ne bet kaip) iš gintaro karolių.

Ties Danijos krantais vienas vietos žvejys ištraukė tinklą su didžiuliu gintaro gabalu. Šis vėliau buvo parduotas ir atsidūrė danių seserų kolekcijoje. Prieš moterims iškeliaujant į dausas buvo parduotas aukcione Kuveito piliečiui. Pastarasis grynuolį išgabeno į minėtą musulmonišką šalį ir padėjo ant virtualaus prekystalio. Prasidėjo aistringos varžytuvės dėl didžiausios kainos. Tai buvusi rožiniams gaminti tinkama žaliava. Kuo didesnis, kuo brangesnis gintaro grynuolis, tuo vertingesnis rožinis.

„Toks grynuolis, milijonus metų pragulėjęs jūros dugne ir liudijantis apie priešistorinius laikus, būtų buvęs sunaikintas. Pastatomos videokameros ir filmuojama, kaip luitas pjaustomas gabaliukais, iš kurių tekinami karoliai. Kažkokiu stebuklingu būdu apie šio grynuolio atsiradimą rinkoje sužinojo ir mums pranešė dabartinis Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Mums pavyko susisiekti ir susitikti su gintarinės brangenybės savininku. Vos išvydę šį išskirtinį luitą supratome, kad privalome jį išgelbėti nuo supjaustymo ir žūtbūt įsigyti. Tai nebuvo paprasta“, - istoriją pasakojo K. Mizgiris.

Pardavėjas išklausė lietuvius kolekcininkus, kurie papasakojo, koks mums yra brangus gintaras, kokios gilios yra istorinės sąsajos su juo dar nuo akmens amžiaus laikų. Pavyko įrodyti, kad grynuolis bus saugomas, kuo pagarbiausiai eksponuojamas.

„Arabas pasakė kainą, kuri buvo kosminė. Mes pasakėme savo ir išsiskyrėme. Tik po metų vėl susitikome vienoje parodoje Lenkijoje ir sukirtome rankomis. Mums pasisekė, kad pardavėjas ne viską vertino vien pinigais. Gintarą oficialiai įsigijome ir pavadinome Perkūno akmeniu. Didesni už jį jūriniai grynuoliai yra tik Vokietijoje ir Lenkijoje. Unikalus muziejinis eksponatas. Jo slaptas gabenimas į Lietuvą taip pat vertas atskiros istorijos, bet visko neišduosiu“, - šyptelėjo K. Mizgiris.

Spalvų alchemija

Einant improvizuota Eridano upe gintaro kolekcijos keičiasi: nuo sąlyginai įprastų grynuolių iki iš pirmo žvilgsnio net nepanašių į gintarą.

„Žmonėms Baltijos auksas vis dar asocijuojasi su geltonos spalvos fosilijomis, tačiau gintaro esama labai įvairių spalvinių variacijų, kurios turi ir savo kilmės paaiškinimus. Pavyzdžiui, skaidrus gintaras yra pats gryniausias, be jokių priemaišų. Vien fosilizavęsi sakai, atrodantys kaip sustingęs skystas medus. O jei į juos kažkas įkrito, kažkuo pasidengė, mes jau išvystame kitokią gamą. Juodasis gintaras. Parinkome specialiai tokius apvalius, riešutų dydžio gabaliukus, kurie atrodo kaip akmenukai, bet tai - gintaras. Tiesiog į sakus prikrito įvairiausių tamsių priemaišų, sakai varvėjo ant žemės, susimaišė su ja arba su tamsiais visokiais termitų paliktais medžių trupinėliais“, - subtilybes dėstė gintaro žinovas.

Baltasis, dar vadinamas dramblio kaulo spalvos, gintaras. Vienas iš rečiausių (kai kurių šaltinių teigimu, jo aptinkama tik apie 1-2 proc. iš visų randamų gintaro gabalų) ir pasižymintis išskirtine savybe: jis - lengviausias. Kodėl?

„Dėl mikroskopinių oro burbuliukų, lėmusių spalvą. Mediena, kurioje buvo gintarmedžio sakai, džiūvo, radosi plyšiai, sakai su terpenais (natūraliu augaliniu junginiu, dažniausiai specifinio kvapo bespalviais aliejais, kurių yra ir sakuose) staigiai ištekėjo į deguonies prisodrintą aplinką. Efektas buvo panašus kaip atidarius alaus butelį, kai pradeda veržtis anglies dvideginio burbuliukai. Garuojant terpenams ėmė skverbtis oro burbuliukai, kurie ir užsikonservavo gintare. Kuo daugiau tų oro burbuliukų, tuo gintaras baltesnis. Jei jų mažiau - tada jis matinis, geltonas“, - atskleidė K. Mizgiris.

Raudonasis, žalsvasis, mėlynasis gintaras. Jei fosiliniai sakai ilgai buvo veikiami saulės, ėmė oksiduotis arba buvo veikiami didžiulio karščio (dėl kilusio gaisro ir pan.), jie paraudonavo. Žalsvasis gintaras. Spalvą lėmė įvairios žalio augalinio pigmento chlorofilo turinčių augalų priemaišos. Bet nušlifavus tokio žalsvo gintaro paviršių jis šio atspalvio nebetenka. Kaip ir melsvasis, kuris yra tikras gintaro spalvinių variacijų raritetas. Ant sakų nusėdus geležies sulfito, žemėje buvusio pirito dulkėms, jos įsiskverbė į skystos konsistencijos sakus ir vėliau lėmė melsvą spalvą. Visiškai melsvo Baltijos gintaro rasti yra beveik neįmanoma, nes tos gražios, melsvos, melsvai pilkšvos spalvos randamos intarpų pavidalu ir juostelėmis, dėmelėmis dengia dažniausiai balsvo gintaro gabaliukus.

Atskira gintaro kategorija - jūroje milijonus metų buvę ir sugauti ar išmesti gintariukai. Nuo iškastinių jie skiriasi tuo, jog yra amžių amžiais zulinti smulkučių smilčių ir turi tik jiems būdingą faktūrą. Tiesa, nesąžiningi prekeiviai jau kurį laiką naudoja gudrybę: paprastą iškastinį gintarą arba jo nuolaužas sumeta į specialias centrifugas, jas pripildo jūros smėlio ir suka. Tol, kol išgaunamas tas nepakartojamas matinis, švelnus ir su niekuo nesupainiojamas paviršius.

Senovėje žmonės pastebėjo šias Baltijos aukso variacijas ir priskyrė joms magiškas galias. Medaus spalvos, matinis geltonas gintaras buvo mėgstamiausias dirbiniams, amuletams gaminti, o kiti turėjo ypatingą paskirtį.

Manoma, kad gintarą su žolelių fragmentais nešiodavo žynio padėjėjas - žolininkas. Toks kabutis turėjo padėti jam kalbėtis su augmenijos pasaulio dvasiomis ir teisingai atrinkti reikalingus augalus bei juos dozuoti. Juodąjį gintarą arba jo miltelius žynys naudodavo, jei puldavo priešas. Tai buvo ritualas, turėjęs paklaidinti priešą miškuose ir pelkėse. Paprasti žmonės juodojo gintaro vengdavo, laikydami jį sėkmingo mirusiųjų išlydėjimo amuletu, kurį dėdavo iškeliavusiajam anapus ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktųjų dvasių puolimo. Tokie yra prietarai.

Lankytojai, žinoma, išvys ir įvairiausių priešistorės gyvūnų pėdsakus gintaro gabaliukuose - vadinamuosius inkliuzus. Ir paukščio plunksną, ir vabzdžius, ir vorą, driežą etc.

Atskira erdvė skirta įvairiausiuose pasaulio kampeliuose randamam gintarui: muziejus sukaupė luitų, gabaliukų iš 31 šalies: Meksikos, Indonezijos (didžiausias, sveria apie 10 kg), Japonijos, Ispanijos, Madagaskaro, Kolumbijos, Dominikos Respublikos ir kt. Kai kuriuos luitus K. Mizgiris parsigabeno tiesiog iš kasyklų, pats prisidėjęs prie jų radimo.

Kitame „Savaitės ekspreso“ numeryje sužinosite, kokie įspūdingi ir net keisti buvo senovės žmonių gintaro dirbiniai, kokiais įrankiais naudojosi meistrai, kam buvo reikalinga džiovintos plekšnės oda, kuo ypatinga profesionalių menininkų sukurtų gintaro dirbinių, papuošalų kolekcija, kur kavos galėtų išgerti prezidentai ir kas slypi K. Mizgirio fotografijos istorijos kambarėlyje.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder