Archajiška metalurgija Daubariuose

Rugsėjo 9-ąją, šeštadienį, prie kuršiško Daubarių piliakalnio (Mažeikių r.) žmonės rinkosi į specialiai senovės metalurgijai dedikuotą renginį bei turėjo unikalią progą savo akimis pamatyti šiais laikais mistifikuotą geležies lydymo eksperimentą.

Kalviai visą dieną storasienėse, molinėse rudnelėse sluoksnis po sluoksnio bėrė medžio anglį, smulkintą balų rūdą. Atėjus laikui žiūrovų akivaizdoje išardė archajišką aukštakrosnę, kurios dugne gulėjo kritės gabalai.

Tai – šlako ir geležies mišinys, kurį apdorojus kūjais ir plaktukais gaunamas kadaise tokios brangios mūsų kraštuose geležies gabalas.

Renginio metu žmonės galėjo susipažinti ir su išskirtinėmis X-XII a. kuršiškų kovos kirvių rekonstrukcijomis, įvairiausius dirbinius nuo tošinių dėžučių iki žalvarinių papuošalų demonstravo amatininkai, šventės dalyviai žaidė senovinius vikingų žaidimus, susipažino su naminio midaus gamybos subtilybėmis, archajiška farmacija ir kt.

Gyvoji istorija

VšĮ „Stankaus kalvė“ organizuojamas, Lietuvos kultūros tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės finansuojamas festivalis „Geležinė Daubarių istorija“ prie bene labiausiai nuo jūros į rytus nutolusios kuršiško piliakalnio vyko ketvirtus metus.

Pastarieji – paženklinti 770 metų jubiliejumi, nes ant Daubarių pilies kalno stovėjo 1253 m. Pietų Kuršo žemių padalijimo akte paminėta Viešetės (lot. Vesete) kuršių pilis.

Anot festivalio sumanytojo bei organizatotiaus, šeštosios kalvių Stankų dinastijos atstovo, viekšniškio Martyno Stankaus, Daubarių piliakalnio aplinka pasirinkta neatsitiktinai.

„Idėja žmonėms pademonstruoti, kodėl kuršių laikais geležis buvo taip vertinama, tokia brangi, jog net savo pilių statybai nenaudojo geležinių vinių ir gamino medines, brendo ilgai. Norėjosi, kad archeologinio eksperimento vieta turėtų ir istorinį pagrindą.

Šiuo atveju idealiai tiko itin jaukioje aplinkose stūksantys Daubarių piliakalniai, prie kurių 1975 m. mokslininkas Vytautas Daugudis rado geležies lydymo krosnelių (rudnelių) pėdsakus“, - pasakojo kalvis.

Išties dėmesio verta vien archeologinio komplekso aplinka, mat Kultūros vertybių registre įvardijami du Daubarių piliakalniai viduramžiais galimai buvo vienas objektas.

Tokią versiją iškėlė archeologai, nes abu piliakalnius skiria apie 50 m, o šiame tarpe teka piliai pavadinimą davusi Viešetės upė. Svarstoma, jog prieš šimtų metų ji keitė vagą, darė kilpą ir „perpjovė“ kalną į dvi dalis.

„Apie 30 m nuo piliakalnio, ties šaltiniuotu daubos pakraščiu aptiktos geležies rūdos lydymo krosnies pagrindas. Pastarasis buvo beveik apskritas, 1,2x1,4 m dydžio. Krosnies pagrindą juosė 5-10 cm storio molio sienelės.

Rūdos skonis

Šiųmetis eksperimentinės archeologijos procesas išsiskyrė viena aplinkybe: buvo naudojama žemėje, pelkėtoje vietoje aptikta balų rūda. Atlikę cheminę analizę metalurgai išsiaiškino, kad joje – apie 60 proc. geležies. Iki šiol buvo naudojama limonitu vadinama, kitokios kilmės, Ventos upės skardžiuose Šiaulių rajone iškasta rūda.

Lauko paskaitą prie pragariška kaitra (lydymo metu pasiekiama apie 1300 laipsnių temperatūra) alsuojančios rudnelės skaitęs dr. G. Slah pasakojo, jog mūsų Baltijos regione geležį žmonės išmoko lydyti apie V a. pr. Kr. Seniausia ir didžiausia Lietuvoje žinoma archajiškos metalurgijos vieta buvo Klaipėdos miesto pietiniame paribyje, Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse.

„Pasaulyje pirmieji geležį lydyti išmoko su hetitais siejami žmonės dabartinės Turkijos teritorijoje apie 1,3 tūkst. metų pr. Kr. Technologija į kitus kraštus keliavo labai lėtai, tad mūsų protėviai bendrame Baltijos jūros regiono kontekste nebuvo atsilikę“, - teigė jis.

Mokslininkas pasakojo, jog radus rūdos telkinį pirmiausiai reikėdavę patikrinti, ar žaliava – tinkama lydymui. Pavyzdžiui, jei joje geležies tėra keli procentai, tokia rūda mažiausiai tinkama, o jei 50 proc. ir daugiau, tai - gera žaliava.

Būdai, kuriais senovėje žmonės tikrino rūdos kokybę, buvo įvairūs: nuo mažų kiekių lydymo iki rūdos gabalo skėlimo ir jo vidaus analizės ar net ragavimo. Kuo daugiau geležies – tuo žaliava bus rūgštesnė. Balų rūdoje turi būti mažiausiai 17 proc. geležies, norint išlydyti geležį.

„Prieš tai reikėjo pasigaminti medžio anglį, o tai trukdavę iki trijų parų. Malkas sudėdavo į kūgį, apdrėbdavo moliu, uždengdavo velėna. Tokiame sarkofage padarydavo ertmes, pro kurias uždegdavo malkas, o vėliau užgesindavo, užlipdydavo degimo angas ir palikdavo smilkti.

Šį procesą reikėjo stebėti, nes įsimetusi ugnis galėjo paversti malkas pelenais, o ne medžio anglimi“, - subtilybes atskleidė archeologas.

Kaip ir senovėje, Daubariuose buvo iš molio nulipdytos trys rudnelės, kuriose pavyko išlydyti kelis šimtus gramų geležies.

Tiesa, tikslus jos kiekis paaiškės kiek vėliau, nes ką tik ištrauktas geležies iš šlako mišinys (kritės gabalai) dar rafinuojami daužant kūjais ir plaktukais. Taip yra išgryninama geležis pašalinant maksimalų kiekį priemaišų.

Renginyje netrūko ir įvairių kitokių su protėvių kultūra susijusių akcentų: juvelyras, archeologas Evaldas Babenskas demonstravo nuostabius kuršių papuošalus, darbavosi tošininkai, pynėjai iš karklų vytelių, buvo rodoma, kaip megzti kauline adata, trinti grūdus akmeninėse, lovinėse girnose, vyko midaus degustacija, savotiškus kerus skleidė iš Kauno atvykusios archajiškos farmacijos žinovės ir kt.

Pramankštinti smegenis ar kaulus dalyviai galėjo žaisdami vikingų stalo žaidimus, vaikščiodami kojūkais.

Festivalio svečiai – latgalių genties rekonstrukcijas pristatę latviai iš klubo „Kroma Kolna bruoliste“, o improvizuotas viduramžių Livonijos ordino ir samdinių dvikovas demonstravo vyrai iš klubo „Heiligenberg“.

Degant šiaudinėms skulptūroms šventę vainikavo folkloro atstovai: atlikėja Laurita Peleniūtė bei smuikinkas Tadas Dešukas piliakalnio aplinką užliejo archajiškos liaudies dainomis, sutartinėmis iš projekto „Promočių giesmės“.