Ar toli jautrumo slenkstis?

Vytautas Čepas

Lietuvoje be galo populiarūs skandinavų, rusų, amerikiečių detektyvai. Apie lietuvių šio žanro meistrus girdisi retai. Pasidomėjus man išmetė štai tokius lietuviškų detektyvų pavadinimus: Pyro pergalė; Medūzos žvilgsnis; Nuodėmių atleidimas; Patvarumo riba; Pliūpsnio kaitra; Pragaro vartai; Paskutinioji užmuša; Aukos stulpas; Praeities dulkės – mirties šešėliai.Tai vis vieno autoriaus Juozo Šikšnelio, o jei būti tiksliam tai ne visai vieno, jam talkino toks  Raidas Dubrė.Ką tamsta į tai atsakysi?

Atsakysiu, kad Tamstos paieška netobula, nes laikotarpis kai aš diktavau RaiduiDubrei„Aukos stulpą“ iki „Praeities šešėlių...“t.y. per gerą dešimtmetį Lietuvoje užgimė ne vienas detektyvų rašytojas, kaip antai:Rytis Sabas, Tomas Kavaliauskas, Gina Vilūnė, Regimantas Dima ir dar keletas kitų.

Jau neminint išėjusių Birutės Mackonytės, Kazio Almeno.Tik lietuviui reikia įveikti kompleksus ir suvokti, jog detektyvas yra lygiavertis literatūros žanras ir jį parašyti ne kiekvienam raštininkui sekasi. Ir dar: rašyti apie nusikaltimą ir jį daryti nėra tas pats.

Romano fabula – į dalinę pensiją išėjusio istoriko Andriaus Večiorino ir policijos tyrėjo Arno Mašioto nuotykiai aiškinantis paslaptingus įvykius prasidėjusius  vienose palenkės kaimo kapinaitėse vėliau išsiplėtusius iki tarpvalstybinio konflikto lygio. Kaip gimė fabula?

Visada vengiu klausimų apie gimimą, bet šį kartą atsakysiu. Išgyvenau kūrybinę krizę po to kai viena ponia kritikė sudirbo romano vėliau išėjusio „Praeities dulkės...“ pavadinimu, rankraštį. Na, jai užkliuvo viskas iki autoriaus plaukų bei akių spalvos.

Užbėgdamas už akių paviešinu, jog akademikas Vytautas Martinkus apie šį romaną parašė labai teigiamą recenziją, bet tuomet, gavus neigiamą ponios vertinimą, atsidūriau kūrybinėje duobėje ir nieko negalėjau rašyti.

Metai praėjo ir ėmė griaužti kirminas: kodėl nerašau, kas ji tokia, kad gali atimti iš manęs norą rašyti. Kitaip sakant panižo pirštai, pasiilgę kompiuterio klavišų.

O čia kaip tyčia, atostogaujant savoje Švendubrėje, per kaimą nusirita žinia: kažkas išniekino kaimo kapinaites.

Tai ir tapo siužeto atspirties tašku ir viesulo akimi, kuri įtraukė mane savęsp ir kankino bei laikė kol nepadėjau paskutinio taško. Dar reikėtų pridėti, jog kūrybinė kančia man yra saldi.

Detektyvas, sakyčiau, ne tik perdėm lietuviškas, labai istoriškas (J.Š. paskutinių metų manija žaisti su Žečpospolitos relikvijomis), bet ir ganėtinai psichologinis. Rašoma ne tik apie istorinę lenkų ir lietuvių nemeilę, bet ir kaip tuo remiantis galima žmonėms plauti smegenis naudojant tam tikras psichologines technikas - neurolingvistinį programavimą. Patirtis, ko gero iš Švendubrės kasdienybės ir tai pag. romano ašis.

Švendubrės kasdienybės ten kaip tik mažiausiai, jei veiksmas romane nusikelia į neįvardintą kaimelį tai ten tik dalis Švendubrės realijų, visa kita išgalvota. Iš viso nesuprantu rašytojų, kurie karštai įrodinėja, kad jų kūriniuose aprašyta istorija yra tikra ir vyko tada bei tada, ten bei ten.

Jeigu taip, tada tokio kūrinio negali vadinti grožiniu, tai bus apybraiža, reportažas ar kažkas panašaus.

Pats parašęs ir išleidęs dokumentinį romaną „Siena“ su tuo akivaizdžiai susidūrei, kai tie, kurie privalėjo sukrusti sėdi ausis suglaudę, o vienas veikėjas, kurio pavardės neminėsim, po teismus tampo.

O dviejų tautų nemeilės temos kaip tik stengiuosi išvengti, nes esu giliai įsitikinęs, kad ji dirbtina ir kurstoma pseudopatriotų iš abiejų pusių. Turime per daug bendro, kad reikėtų skirtis.

Šiuo atveju romane kaip tik tuo kiršinimu užsiima priešiškos jėgos, saviškiai tik vieni sąmoningai, kiti iš durnumo padeda kiršinti abi tautas.

Dėl pavadinimo. Kaip psichologas žinau, kas yra jautrumo slenkstis. taiyra subjektyvus žmogaus kūno atsakas į skausmą sukeliančių trauminių veiksnių poveikį. Individualus suvokimas yra toks pats unikalus kaip pats asmuo. Kaip tokį pavadinimą pasirinkai?

Buvo laikas, kai kūrinių pavadinimai prilipdavo vos pradėjus nešioti galvoje būsimo kūrinio sumanymo kontūrus, dabar kažkodėl sunkiai duodasi sugalvoti tinkamą pavadinimą jau baigiamam ar baigtam kūriniui.

Šiame romane jautrumo slenkstį turi peržengti pagrindinis veikėjas, kai susiklosto aplinkybės, kada pasakius tiesą sūnui iškyla mirtinas pavojus, o sumelavus, pavojus kyla Lietuvai apsijuokti tarptautinėje erdvėje ir...neišnyksta sūnui.

Ar pagrindinis herojus pasirenka racionaliai, apskritai, peržengęs jautrumo slenkstį ar gali save kontroliuoti. Atsakymai yra romane.

Monologai prikrauti veikėjų samprotavimų, apibendrinimų ir filosofinių nukrypimų (MIRTIS NETIK VISUS SULYGINA, BET IR ATIMA GALIMYBĘ DALYVAUTI POLITIKOJE; ...DIRBTI BE TAISYKLIŲ, BE APRIBOJIMŲ KAŽKAIP NESOLIDU) To vidinio monologo pagalba išdėsto visą veiksmo seką, įvertina, abejoja, pyksta, smerkia...

Čia klausimas ar komplimentas? Jei taip, tai dėkui.

Sakykim komplimentas. Be to, gausu liaudiškos išminties perlų ( Kilnojo momenėlį; Žodis išskrenda žvirbliu, bet akmeniu sugrįžta; Pakritikavęs pasitaisė nuotaiką, nes kitam ją sugadino; Trukt už vadžių....:Neimti į plaučius; Gerais norais pragaras gristas; Apsimesti šlangu; Nuogas dilgėlėse.....)

Nežinau ar visus išrinkai, bet drįstu pastebėti, kad kas antras išminties perlas yra mano sugalvotas. Beje, kažkada su užsidegimu skaitydavau „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“ ir išsirašydavau retesnius posakius ar liaudies išminties perlus, anot tavęs.

Viename detektyve jų gausiai prismaigstęs sulaukiau neigiamos reakcijos. Nors jie buvo reti, nenuvalkioti, bet kažkam pasirodė, kad jie iškrenta iš konteksto kaip anachronizmas, todėl dabar stengiuosi kurti autorinius arba perfrazuoti žinomus.

Daug ironijos skirta patriotizmui. Regisi autoriui iki kaulų čiulpų, iki raumenų spazmų yra įsiėdę „žodiniai patriotai“, „selektyvus patriotizmas“, „psichopatriotai“, „istorinės atminties apnašos“. Visa su kuo susiduriame mūsų iki plaukų šaknelių psichopolitizuotoje kasdienybėje.

Gyvenimas rodo: kur meilė verčiasi per kraštus putomis, ten slypi negeri, neskanūs ir net, atskirais atvejais nusikalstami dalykai.

Užteka tik apsidairyti. Visa kame turi būti saikas, nes dažniausiai jei patriotas plėšo ant krūtinės marškinius ir dedasi didesniu patriotu už Vasario 16 Nepriklausomybės akto signatarus kartu sudėjus, žinok, jis nori apdumti akis ir slėpti savo tamsią praeitį ar niekšingus kėslus. Lietuvai reikia santūrios, o ne parodomosios meilės iš bukų televizijos šou.

Be dėmesio nepalikti ir nerūdijanti Juozo meilė - profesionalūs piketuotojai, dažniausiai veikiantys pagal kažkieno tai užsakymus ir netarnaujantis visuomenės interesams- atvirkščiai, kenkiantys vien tam, kad tenkintų savo tuštybę.

Ne visiems ir ne visada piketuotojams už nugaros kyšo užsakovo ūsai, barzda ar plikė. Kartais piketuojama ar protestuojama dėl visuomenei, bendruomenei aktualių ir svarbių dalykų.

Tiesa, tokiuose protestuose tavo minimi profesionalūs protestuotojai paprastai nedalyvauja.

Profesionalai dirba pagal komandas. Nesuprantu paprasto dalyko: jie buriasi po šūkiu: giname visuomenės interesą, tuo tarpu jų gujami žmonės teismuose laimi bylas ir priteistus šimtatūkstantinius nuostolius moka ta pati visuomenė.

Juozas  Šikšnelis tiek ir Raidas Dubrė iki šio romano buvo labai skalsūs erotikai jau nekalbant apie seksą. Tiesa iš Juozo neatimsi dviejų didžiųjų epochos atradimų kuriuos jis aprašė MIRTIES VAROSE. Tai „istorijos lyties lūpos“ ir „istorijos hymen (mergystės plėvelė). Būtent tą istorinę mergystės plėvelę JAUTRUMO SLENKSTYJE jis taršo be jokio gailesčio, sakyčiau netgi su pasimėgavimu, negailėdamas epitetų, pagiežos ir ironijos.

Tačiau tai dar nėra lietuvių literatūros taip nemėgstamas seksas. Tai greičiau politinė prostitucija, nors Juozas čia netikėtai atsiskleidžia ir kaip subtilus sekso žinovas.

Tai neabejotina mano įtaka, kuri visu grožiu atsiskleidžia pagrindinio knygos veikėjo Andriaus Večiorino  ir jo jaunystės lytinės nesėkmės partnerės Stefanijos meilės scenoje (84p.).

Bet ir tai dar ne viskas. Kliūna ir homoseksualams, taip pat impotentams.

Išsami, kaip dera psichologijos daktarui bei šeimyninių santykių specialistui praktikui, diagnozė. Negaliu nieko paneigti. Dėl istorijos mergystės hymen. Regisistorija ją prarado vos užgimus kaip disciplina. Kas tik netingi ja naudojasi savanaudiškais tikslais, rašo, perrašo, kuria, perkuria, kad tik išvalyti mundurus ir atrodyti nepriekaištingai. Blogiausia, kad visais laikais taip buvo, bet to nemato tik užsimaukšlinę rožinius akinius. Žiūriu pro paprastus ir skauda širdį, todėl lieju savo skausmą dėl žaginamos istorijos ant popieriaus.

Dėl sekso. Gaudavau barti nuo šviesios atminties Ivonos, kad diletantiškai ir primityviai vaizduoju kūniškos meilės scenas. Niekada nebuvau, o tuo labiau dabar nesu donžuanas, bet drąsiai galiu teigti, jog daryti TAI yra kur kas maloniau nei rašyti apie TAI. Bet stengiuosi.

Dėl homoseksualų. Kūrinyje aprašyta jų išvaizda, manieros daugiau nieko, o tai klaida, nes dabar kada jų tema virpa viešojoje erdvėje, reikėjo skandalingai juos pasmerkti ar išaukštinti ir knyga taptų žinoma. Bet tai jau spekuliacijos.

Turiu keletą pastabų: Večiorino telefonas- senasis Nokia, o jis fotografuoja juo tarsi išmaniuoju. Ir dar: policijos tyrėjo Mašioto linija pabaigoje netikėtai nutrūksta, gal derėjo paminėti, kad jis gavo medalį ar griežtą papeikimą?

Išties, man taikosi palikti veikėjus „ant ledo“. Kažkada pristatant vieną kūrinį, skaitytojas lyg niekur nieko klausia: o koks likimas veikėjo, kurį jūs uždarėte į Moskvičiaus bagažinę, kažin, ar jis liko gyvas? Atsakiau: grįžęs namo išleisiu, nes automobilis stovi mano garaže. Ką galiu padaryti, jei Večiorinas neturi iš ko įsigyti išmaniojo, aš ne Bilis Geitsas, kad aprūpinčiau visus kūrinyje veikiančius herojus moderniais IT įrenginiais.

 Ir pabaigai: Tai romanas – vizija, gal ekstrapoliacija į ateities Lietuvos santykius su Lenkija ir Gudija. Manau, kad tai visiškai reali prognozė į ką turėtų dėmesį atkreipti ne tik gausios mūsų slaptosios tarnybos, bet ir politikai. Tiesą sakant pastarieji jau atkreipė ir jų dėka dabar su visais artimais, tolimais ir labai tolimais kaimynais turime dėl ko pjautis.

Tai ne klausimas, o pabaigos žodis. Ačiū už atsakymus

Juozas Šikšnelis