Apdovanojimą įteikė kurjeris

S. Zonys - Klaipėdoje gimęs ir užaugęs talentas. Jo kelias prasidėjo Stasio Šimkaus konservatorijoje. Bakalauro ir magistrantūros studijas dainininkas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje.

Steponai, kada paskutinį kartą buvote Klaipėdoje?

Iš tiesų ne taip seniai, tačiau tik kelias dienas prie jūros praleidau. Viskas užsidarė, koncertų nėra, tai į Klaipėdą rečiau išvažiuoju. Apskritai tapo sudėtinga keliauti dėl suvaržymų.

Buvo laikas, kai nuolat migravote tarp Klaipėdos ir Vilniaus, nes vienu metu dainavote ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nuo 2019-ųjų apsistojote Vilniuje. Jau tampate vilniečiu?

Kaip čia pasakius... Taip, manau, kad dabar tampu vilniečiu. Gaila, kad išvažiavęs į Vilnių į Klaipėdą kvietimų sulaukiu mažai.

Vilniuje iš tiesų turiu daug kontraktų ir pasiūlymų, tačiau pasigendu bendradarbiavimo su gimtuoju miestu. Tik reti renginukai ar koncertai.

Visada su mielu noru grįžtu į namus aplankyti tėvus, jūrą, pažvejoti. Norisi ir dažnesnių susitikimų su Klaipėdos žiūrovais.

Kur žvejojate Vilniuje?

Daug kur: upėje, ežeruose. Tenka ieškoti naujų žvejybos vietų aplink Vilnių.

Kaip išgyvenate tokį ilgą karantino laikotarpį be žiūrovų?

Grįžtamasis ryšys yra be galo svarbus kiekvienam scenos žmogui. Yra labai sunku.

Dirbame nuotoliniu būdu, mažomis grupelėmis bandome repetuoti teatre, bet tai - ne tas. Žinome, kad turime laikytis atstumų, saugumo reikalavimų, tačiau teatre artumas - neišvengiamas, juk dainuojant duetą partnerį ir už rankos tenka paimti, ir prisiliesti, prisiglausti.

Kaip motyvuojate save tokiomis sąlygomis?

Motyvuojame, kad vieną gražią dieną visa tai pasibaigs. Jeigu vien tik pesimistiškai žiūrėsi, nieko gero nebus.

Dirbame tokiomis sąlygomis, kokios yra. Filmuojame koncertus, rengiame vaizdo transliacijas „Facebook“, „Youtube“ platformose. Stengiamės.

Paminėjote, kad teatre repetuojate mažomis grupelėmis. Ką repetuojate?

Su maestro Vladimiru Prudnikovu ruošiame naują ispaniškų zarzuelų programą, kuri, beje, yra skambėjusi ir Klaipėdoje gal prieš penkerius metus.

Repetuojame ir senus veikalus. Jeigu Dievas duos, rugsėjo mėnesį ketiname pristatyti Richardo Štrauso operą „Rožių kavalierius“.

Kokį vaidmenį jūs kuriate?

Kuriu Tėvo Faninal vaidmenį. Dabar tik paruošiamosios repeticijos. Dar ne galutinis variantas, ne galutinė atlikėjų sudėtis.

Tėvo vaidmuo jums naujas ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kaip sekasi į jį įsigyventi?

Šeiminė laimė kompensuoja profesines netektis. Karantinas leidžia skirti daugiau laiko šeimai. Dukrytė auga labai greitai, dabar jau 10 mėnesių. Norėtųsi šį laiką pristabdyti.

Kokias lopšines mažylei dainuojate?

Aš labai tikiuosi, kad jai patinka, nes dainuoju viską, ką tuo metu ruošiu teatre.

Su žmona stebimės, kad dukra nuo gimimo muzikaliai išprususi. Jai patinka šiuolaikinės, rimtos operos.

Sako, kad vaikams reikėtų V. A. Mocarto klausyti, o jai patinka J. Štrausas, S. Prokofjevas.

Nuolatos dalyvaujate dainavimo konkursuose. Kaip ši sritis atrodo šiuo metu?

Galvojau, kad bus blogesnė situacija, tačiau buvau maloniai nustebintas, kad konkursinė veikla nenutrūko ir konkursus rengiančios organizacijos nenuleidžia rankų. Viskas vyksta labai sklandžiai. Konkursams teikiame įrašus, jeigu vyksta gyvai, - viskas suorganizuojama taip, kad nebūtų kontakto, uždarose erdvėse, internetu.

Praėjusių metų pabaigoje man teko dalyvauti tarptautiniame Alessandro Scarlatti konkurse, kuris šį kartą vyko Vilniuje, ir laimėjau Didįjį prizą.

Už tai šiais metais buvo skirta Jaunojo muziko premija?

Tiesą sakant, aš ir pats nelabai žinau už ką. Manau, kad tiesiog už sukurtus vaidmenis, indėlį į kultūrinį gyvenimą. Žinojau, kad vyksta toks konkursas, kad teatras pristatė mano kandidatūrą. O tada sužinojau faktą, kad man paskirta ši premija.

Kadangi dėl karantino apdovanojimų ceremonijos dabar neorganizuojamos, tai viskas vyksta nuotoliniu būdu, taip sakant, per kurjerius.

Kurjeris atvežė apdovanojimą?

Taip, diplomą (juokiasi).