Annos Maneikienės tremtyje sukurti rankdarbiai

Tęsinys. Pradžia 2021-07-31

Konfirmacija

Jaunuoliai galėjo eiti kūmais, būti pamergėmis ir pabroliais, dalyvauti jaunimo vakarėliuose, dirbti samdiniais pas ūkininkus.

„Mums tai didelė šventė“, - prisimena Marytė. Ji ir krikštyta, ir konfirmuota Dovilų liuteronų bažnyčioje.

Klaipėdos krašto mergaitės šiai progai prie krūtinės segėsi mirtų puokštę arba nusipindavo vainikėlį. Mirta -lietuvininkų pamėgtas kambarinis augalas, kurį anksčiau augino bene kiekvienuose namuose ant palangės arba ant specialios lentynėlės.

Ji užaugdavo vešli kaip medelis, todėl prireikdavo didoko vazono.

Marytės konfirmacijos nuotrauka daryta sunkiu šeimai metu, kai tėvelio namuose jau nebebuvo, jis buvo pašauktas į karą ir iš ten, deja, nebegrįžo.

Perėjimą į suaugusio žmogaus gyvenimą įprasminanti šventė svarbi kiekvienam evangelikui liuteronui.

Savo konfirmacijos dieną Marikė, kaip anuomet ją vadino, rengėsi gedulo drabužiais: „Aš ėjau juodai, nes šventė vyko karo metu. Sakyta: broliai žūsta, todėl reikia rengtis juodai, eiti kaip žėlaba.“

Marytei, kaip ir kitoms mergaitėms, įžegnojimo dieną buvo keturiolika.

Ant nuotraukos įrašyta - „1942.04.19“.

Rankoje ji laiko giesmių knygą ir mirtų puokštelę.„Vazone aš turėjau mirtų, augindavau“, - prisimena šišioniškė.

Pamaldumas

Pamaldumas buvo ypač svarbus Vilkų šeimoje. "Prie stalo anksčiau, senais laikais, tėvelis ar mama visąlaik maldą paskaitys.

Giesmių namuose negiedodavom, tiktai maldą paskaitys iš maldaknygių„, - prisimena Marytė. Jos teigimu, prieš valgį giedodavo tik tada, kada buvo svečių - “kai jau buvo balius".

Giedojo per įžegnojimo šventę arba gimimo dieną - tada, kada susirinkdavo žmonių.

Vakare melstasi iš maldų knygų gotišku šriftu. Vaikai, tėvų pamokyti, klaupėsi prie savo lovelių. Ir tėvai taip pat klaupėsi senu papratimu.

Marytė prisimena: „Prie lovos atsiklaupi ir paskaitai.“ Pasišviesdavo žibaline lempa.

„Dabar aš viena pati paskaitau garsiai, balsu, kaip įpratusi“, - pasakoja senolė.

„Kai karas dar buvo - giedodavom kiekvieną vakarą. Pavalgėm, maldą paskaitėm ir giedam vakaro giesmę. Mamos balsas buvo malonus“, - prisimena vyriausioji dukra Marytė, anuomet netekusi tėvo.

Vaikystėje Marikė mėgo svečiuotis Jurgių kaime. Jai įsiminė senelio giedojimas: „Mano senolis giedodavo visą laiką. Būdavo, kai tik nuvažiuosi, tai jis tuoj ir giedodavo.“

Ypatinga diena kiekvienoje evangelikų liuteronų šeimoje buvo sekmadienis.

Marytė prisimena: "Sekmadienį mes nedirbom ir šeimyna nedirbo.

Tik gyvulius reikėjo pasišerti. Bet viską spėjom. O dabar žmonės dirba ir sekmadieniais, bet vis dejuoja, kad nieko nespėja."

Anna Vilkienė su dukromis ir sūnumi karo metais, prie savo namų Lėbartuose.

Karo metai

Kai šeimos galva - tėvelis Mikelis buvo pašauktas į karą, prie ūkio darbų ėmė trūkti vyriškų rankų.

Darbo ūkyje buvo daug: reikėjo arti, sėti, paskui pjauti, šieno gyvuliams pasiruošti, suvežti į daržinę.

Marytė pasakoja: „Visą laiką buvo darbo, visą vasarą, tik žiemą jau buvo lengviau - žagarus tekdavo kapoti, kerus rauti - kitokie, paprastesni darbai.“

Karo metais Vilkų ūkyje gyveno ir prancūzai belaisviai. „Pas mus nebuvo taip, kad nėra šeimynai darbo. Būdavo, tai vežam šieną, tai javus. Kartu ėjom krauti, vežti, grėbti“, - prisimena Marytė.

Dar karves reikėjo pamelžti, kurios buvo tik atsivedusios. Trise ėjom karvių melžti: aš, tarnaitė ir vienas prancūzas, mama kiaules šėrė, o kitas prancūzas pietus virė. Kaip viena šeima buvom", - prisimena.

Pietus valgė nustatytu laiku - antrą valandą.

Prie šeimos prisijungus prancūzų belaisviams, pasak Marytės, teko keisti mitybos įpročius: "Prancūzai nevalgė sriubos. Pienišką valgė, o bulvinės - ne.

Jeigu jie nevalgė - mes turėjom prie jų taikytis. O taip norėjosi rudenį, kai buvo šaltesnės dienos, šiltos sriubos - pupelių, žirnių ar kopūstų!"

"Kaimynai ilgai čiupinėdavosi prie darbų, o mes greitai susitvarkydavom.

Marijos Vilkaitės įžegnojimas 1942 m.

Jei paskutinį vežimą reikėjo prikrauti šieno, javų arba dar ko nors, tai draugiškai visi dirbom.

Prisikraunam ir į daržinę įvežam, kad nesulytų. Tebuvo gal septynios vakaro, saulė dar aukštai, o mes jau nebedirbam", - dalijasi prisiminimais anuomet vyriausioji Vilkaitė.

Kieme augino žąsis. Žąsų plunksnų patalai visada buvo naudojami Vilkų namuose.

„Pažiūrėkit, kokie minkšti!“ - ir šiandien juos kedendama demonstruoja Marytė.

Ji priduria: „Kai mes maži buvom, žiemos vakarais reikėjo plėšyti plunksnas. Augom trys vaikai ir mums teko tas darbas. Kaip mama neduos darbo - davė“, - šeimoje ugdytą darbštumą vis pabrėžia pašnekovė.

"Vakare prieš gulant su žibaline lempa (lektarna) eini į tvartą apžiūrėti arklius, karves, kiaules.

Tada su mama giedojom. Tėvelio nebuvo", - karo metus nuosavame ūkyje prisimena Marytė.

Bus daugiau

Eksponatai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių.