Anikės Genienės (gim. Wiegant) išsaugoti drabužiai ir religinė knyga
Laukiamas svečias
Garbaus amžiaus Vanagų parapijietei jis atveždavo Šventąją Vakarienę. „Šventam kambary“, kur buvo padarytas altorėlis, padėtas kryželis, Biblija, kun. E. Roga kartu su šeima meldėsi ir giedojo. R. Pareigienė prisimena: "Artimai bendravom, labai geras žmogus buvo Roga. Jis atvažiuodavo iš Šilutės, todėl praalkdavo ir mama visko priruošdavo pietums, bet kunigas nebuvo išrankus.
Jis labiausiai mėgo saldžią sriubą su rabarbarais."
Kun. E. Roga rasdavo kalbą su Genienės vaikaičiais, kiekvieną pasveikindavo gimimo dienos proga, niekada nepamiršdavo.
Atvykęs jiems primindavo tikėjimo tiesas, mėgo kartoti: „Vaikai, melskitės, eikit į bažnyčią.“ Mergaites kunigas mokė kukliai rengtis, nenešioti auskarų, sakydavo: „Nesipuoškit per daug.“ Bet labiausiai Roga pabrėždavo, kad į šokius negalima eiti, nes tai yra didelis griekas(nuodėmė)", - prisimena Renata.
Vaikaičių apsuptyje
Senoji Genienė labai mylėjo vaikus, garbingame amžiuje ji buvo vaikaičių apsupta. R. Lukošiūnienė prisimena: „Kai su broliu atsikeldavom rytais pas omą, ji jau kepdavo blynus. Mums labai patiko stebėti kaip ji varto keptuvę ant ugnies.“
Omos blynai buvo širdelių pavidalo, traškūs, geltoni ir kvepėdavo vanile. Bet vaikai jų taip paprastai negaudavo - turėjo pirma atsiklaupti ir sukalbėti maldelę.
Vieną vaikišką maldelę vaikaitė ir dabar dar moka: „Aš kūdikėlis menks esu ir menk sylos (jėgos) turiu, išganymą įgyt geidžiu, bet kaip, nesuprantu.“
R. Pareigienė prisimena kitą maldelę, kurią oma buvo išmokiusi sukalbėti prieš valgį: „Ateik, pone Jėzau, būk tu mūsų svečias, peržegnok, ką iš malonės suteikęs esi. Amen.“
Prieš einant miegoti omos pamokyti vaikaičiai meldėsi eiliuota maldele. R. Pareigienė džiaugiasi: "Visada vaikystėje pasimelsdavau ir va, kiek jau metų prabėgo, o vis dar tebemoku tą maldelę.
Kartais ir dabar pasimeldžiu, kai nepamirštu.
Ji tokia vaikiška, bet man labai graži, širdį verianti."
Kai į svečius pas omą ateidavo kaimynė Urtė Margarita Dotaitė (H. Lotužio močiutė), abi tarpusavy kalbėjusios vokiškai, kad vaikai nesuprastų. „Jos turėjusios savų paslapčių“, - šmaikštauja R. Pareigienė.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etnografinė ekspedicija Kisinių k. pas Renatą Pareigienę (gim. Tylaite). Nuotraukoje ji su savo suverptų vilnų sruoga. 2021 m.
Mažieji mylėjo abi senoles
Genienės vaikaičiai savąją močiutę vadino oma, o kaimynę Dotaitę - omama.
Oma Anikė mėgo pasakoti pamokančią istoriją apie šokius, kurią sužinojo iš kunigo E. Rogos:
"Gyveno vienas ponas, kuris buvo labai tikintis ir turėjo tarnaitę. Ta tarnaitė buvo jau paaugusi mergaitė ir norėjo eiti į šokius. Ji taip prašė:
- Išleisk nors vieną kartą.
- Gerai, - atsakė ponas, - bet tu pasiimk Dievą širdy.
Nuėjo ji į tuos šokius. Žiūri - visi šoka, o velnias su botagu per kojas jiems muša. Ir kuo labiau muša, tuo labiau visi šoka. Apsisuko ji ir tekina parbėgo namo.Ponas klausia:
- Ko tu parbėgai, kas atsitiko?
Mergaitė atsakė:
- Ne, ne, aš daugiau nebeisiu į šokius, nes pamačiau, kad tikrai nuodėmė yra šokti."
„Nežinau ar čia reali istorija - ar Dievas taip parodė, kad nuodėmė yra šokti, į šokius eiti, ar tik sukurta pasaka, - svarsto Renata ir priduria, - į šokius ir oma drausdavo eiti.“
A. Genienė visą gyvenimą buvo labai dievobaiminga ir griežtai laikėsi pietistinių dorybių.
R. Lukošiūnienė prisimena, kad oma ją mokė, jog ne tik dainuoti ir šokti yra nuodėmė, bet ir garsiai juoktis.
Ji buvo ypač nusistačiusi ir prieš alkoholio vartojimą: "Oma buvo labai nepatenkinta, kad vyras buvo bedievis ir pijokas (girtuoklis).
Kai važiuojant kartu iš turgaus jis sustabdydavo vežimaitį ir eidavo į karčiamą, žmonai Anikei tekdavo šalti lauke.
Kartą ji neapsikentusi paliko vyrą karčiamoje, o pati grįžo su vežimu namo",- pasakoja vaikaitė.
Visus vaikaičius senoji Genienė išmokė skaityti iš senų religinių knygų, kurių namuose turėjo nemažai. "Oma išmokė skaityti gotišku šriftu.
Dažnai tarp nesibaigiančių darbų kaime, o ypač sekmadieniais, pasisodindavo ir skaitydavome Bibliją, giedodavome giesmes„, - pasakoja R. Lukošiūnienė. Jos pusseserė R. Pareigienė prisimena, kad sekmadieniais labiau norėdavosi pažaisti kieme, bet oma kviesdavo jas abi su sesute Alma į kambarį: “Vaikai, eikit prie knygų!"
Omos pamokyta, R. Pareigienė ir konfirmacijai pasiruošė iš senų religinių knygų: „Aš vienintelė iš visų vaikų mokėjau skaityti gotiškomis raidėmis, nes vaikystėje su oma kiekvieną sekmadienį varčiau jos knygas.“
R. Pareigienė muziejui perdavė ne tik omos A. Genienės religinę knygą ir drabužius, bet ir šišioniškių tarme užrašytus senus žodžius bei posakius, kuriuos iš senolės yra išmokusi.
„Mano oma kalbėjo prūsiška kalba, senoviškais žodžiais. Ir aš moku prūsiškai“, - džiaugiasi vaikaitė.
Pasak jos, žodžio „adyti“ reikšmė Mažojoje Lietuvoje buvo megzti, bulvių sriubą čia vadino ropyne, o bulves - roputėmis.
Kaminas senoviškai vadintas šiorkštyne, spatas - tai kastuvas, o kopėčios buvo trepės. Senieji drabužių pavadinimai nebėra vartojami, nes niekas nebedėvi ir tokių apdarų kaip kedelis - plisuotas sijonas, aronterokas - apatiniai marškiniai.
Kleide šiandien jau nebevadinama suknelė ir tik kas iš omų, omamų buvo girdėjęs, tas supras, kad štapuoti žekes reiškia adyti kojines.
Rašyti komentarą