Algirdas Šumskis: „Menininkui galima atleisti viską, išskyrus abejingumą“

Ši komanda per tiek metų visoje Lietuvoje surengė daugybę koncertų, aplankė septynias užsienio šalis, 2021 metais gavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondo „Aukso paukštės“ nominaciją „Geriausias suaugusiųjų choras ir vadovas“.

Choro vadovas A. Šumskis kiekvieną kartą visus pasitinka su šypsena, o apie savo chorą gali kalbėti ištisas valandas. „Choras - tai mano gyvenimas“, - teigia A. Šumskis.

Chorui vadovaujate jau 15 metų. Koks tai jausmas?

Jausmas puikus. Chorą labai myliu, nežinau, ar jie mane myli, bet jaučiu, kad turime tą tarpusavio ryšį, dėl kurio vis einame tolyn. O jausmas tik geras. Negaliu patikėti, kad mano „kūdikiui“ jau 15 metų, jis jau perėjo į paauglystės amžių.

Kaip kilo mintis vadovauti būtent šiam chorui?

Mano nuomone, aukštoji mokykla be meno kolektyvo yra nevisavertė mokykla. Geriausi pasaulio universitetai turi ne tik chorus, bet ir simfoninius orkestrus bei kitokius meno kolektyvus. Klaipėdos universitetui turėti chorą yra garbė, o man jam vadovauti - didžiulis džiaugsmas.

Kaip atsirado choro pavadinimas - „Pajūrio aidos“? Kokia šio pavadinimo istorija?

Klaipėdos universiteto choras gal kokį penkmetį gyvavo be pavadinimo. Tiesiog buvome Klaipėdos universiteto choras. Vienais metais nusprendėme, kad turime sugalvoti pavadinimą. Choristai siūlė savo idėjas, bet dauguma iš jų buvo itališki, muzikinių terminų (Cantate, Cantare, Allegro ir kt.) pavadinimai.

Aš norėjau, kad mūsų choro pavadinimas būtų toks, kuris atspindėtų mūsų gyvenamąją vietą, jo muzikines bei kalbines tradicijas, surištas su pamario kraštu.

Taip 2013 metais gimė pavadinimas „Pajūrio aidos“. Dauguma nelabai supranta, ką reišia žodis „aidos“, painioja su aidu. Iš Mažosios Lietuvos krašto kilęs žodis „aidos“ reiškia garsą. „Pajūrio aidos“ - pajūrio garsas, tai garsas, gausmas apie mūsų chorą, apie mūsų universitetą, apie Klaipėdą - apie Lietuvą.

Klaipėdos universiteto choras „Pajūrio aidos“ šiais metais švenčia 15-ąjį gimtadienį. Asmeninio archyvo nuotr.

Veikla su choru prieš 15 metų ir dabar. Kas labiausiai pasikeitė?

Manau didžiausias skirtumas - pati valstybė. Prieš 15 metų dar ne taip stipriai buvo išsilaksčiusi mūsų tauta. Tada ji turėjo kitokį supratimą apie pačią Lietuvą, apie patriotizmą, apie savo tapatumą, kultūrą bei savastį. Bet nuo viso šito chorai nesikeičia. Dainos išlieka tos pačios, o ir chorinė kultūra dar tikrai gyvuoja, kaip tai buvo ir prieš 15 metų.

Dar vienas ryškus skirtumas - kartų skirtumas. Tais laikais studentai buvo žymiai „arčiau Lietuvos“. Tada dar jiems buvo svarbios lietuviškos tradicijos, kultūra. Dabar ateina karta, kurios atstovai nesureikšmina to, ar jie yra Lietuvos, ar kurios nors kitos užsienio valstybės gyventojai. Jie po truputį tolsta nuo savo šaknų. Liūdna, kad dėl to jie net didžiuojasi...

Bet manau, tai būdinga ne tik Lietuvai, tai vyksta visose šalyse. Totalus susvetimėjimas arba, kaip dabar labai madinga sakyti, - vyksta globalizacija. Tai yra šio laikmečio atspindys, o aš sakyčiau - didžiausia problema arba Dievo rykštė.

Galbūt turite atmintyje įstrigusį patį įsimintiniausią koncertą?

Vieno įsimintino tikrai neturiu, nes kiekvienas koncertas yra dalelė širdies, dalelė atiduotų, išgyventų jausmų. Man labiausiai atmintyje ir širdyje yra įstrigę tie koncertai, kai man patys choristai pasako: „Vadove, matėt - žiūrovai verkė, kai mes dainavom.“ Kadangi aš esu visada atsisukęs į choristus, dažnai šį reginį praleidžiu, bet tuo metu ir patiems choristams atsiranda gumulas gerklėje, ašaroja akys. Tada aš suprantu, kad koncertas pavyko, muzika pasiekė savo tikslą - palietė žiūrovų ir atlikėjų širdis.

Kur labiausiai mėgstate koncertuoti?

Mes koncertuojame visur. Man labai miela koncertuoti ir bažnyčiose, ir geros akustikos didelėje salėje, ir, kaip žmonės sako, nežinomame užkampyje, kur į koncertą susirenka tik kelios moterėlės. Bet kai matai jų sudrėkusias akis, kai matai, kad tu iš tikrųjų joms davei tai, ko jos tikėjosi iš kolektyvo, tokie koncertai tampa brangiausiu turtu.

Koks jausmas yra jaudintis prieš koncertus ne tik už save, bet ir už kiekvieną savo choro narį?

Menininkui galima atleisti viską, išskyrus abejingumą. Jeigu tu eini į sceną ir nejauti jaudulio, tada kažkas su tavimi yra ne taip, tada tikriausiai tai - ne tavo vieta. Jaudulys yra labai geras užtaisas, kuris verčia stengtis ir siekti kuo geriausių rezultatų. Taip, aš jaudinuosi už kievieną savo choro narį, bet sykiu ir pasitikiu juo. O kai pasitikiu, tada jaudintis labiausiai lieka tik už save.

Choro sudėtis dažnai keičiasi. Kaip Jūs asmeniškai išgyvenate tuos momentus, kai chorą palieka žmonės, su kuriais praleidžiate daug laiko?

Galiu pasakyti, kad pats sudėtingiausias yra visų akademinių (studentų) chorų vadovų darbas, visų mokytojų darbas. Nes užaugini savo vaikus, ir jie visi išskrenda. Bet sykiu tame yra ir pats žavumas. Žavumas, kad tu, kaip vadovas, turi galimybę suteikti tuos sparnus jų ateities skrydžiui.

Gera matyti, kai iš mūsų choro išėję žmonės toliau tęsia savo muzikinę kelionę ir dainuoja kituose choruose. Tada džiaugiasi širdis, nes supranti, kad tu jam kažką davei, jei jis toliau muzikuoja.

Žinoma, yra tokių, kurie nutraukė chorinę veiklą, bet jie vis prisimena mūsų chorą, paklausia, kaip mums sekasi, dalinasi choro vaizdo įrašais, seka mus socialiniuose tinkluose ir t. t. Tai parodo, kad jiems mūsų choras dar ir dabar yra artimas sielai.

Ko tikitės iš choro naujokų?

Kiekvienas vadovas tikisi, kad naujai atėjęs žmogus skaitys muzikinį raštą, puikiai dainuos ir bus didžiulė pagalba chorui, bet praktika rodo visai ką kita.

Mano choristai dažnai būna nepatenkinti, kad aš į chorą priimu visus, jei jie tik to nori: ir gabius, ir mažiau gabesnius. Bet čia yra tam tikra nuostata, nes žinau, kad kiti vadovai iš viso neima žmonių, kurie neturi dainavimo praktikos, bet mūsų chore jau nuo pat pradžios yra priimami visi norintieji.

Ne studentai dėl to kalti, bet jo buvę mokytojai, kurie su juo nedirbo, jo neišugdė. Juk daug lengviau paimti gerai dainuojantį, nes su kitais yra daug daugiau darbo, kurio daugelis nenori, o gal ir nesugeba dirbti... Tačiau kartais daug tikresnis choro narys yra tas, kuris, iš pradžių nieko nemokėjęs, išauga į labai stiprų dainininką ir be galo brangina šią dovaną, negu tas, kuris vadina save muzikantu, bet nelanko repeticijų arba ilgai neišbūna chore.

Choro nariai Jus dažnai vadina Vadovėliu. Kokia šios pravardės istorija?

Čia reikia dėkoti vienam choro nariui, kuris pats pirmas mane pradėjo taip vadinti (juokiasi). „Vadovėlis“ - dviprasmiškas žodis. Tai žodžio „vadovas“ mažybinė forma, o kita reikšmė - mokymo priemonė. Aš dėl šios pravardės nė kiek nepykstu, man tai net gražu.

Man atrodo, kad kreipinys Vadovėlis parodo gražų mano ir choro kultūrinį balansą, į kurį telpa pagarba, šiltumas ir artumas.

Choro vadovas Algirdas Šumskis tikisi, kad „Pajūrio aidos“ egzistuos dar labai ilgai. Asmeninio archyvo nuotr.

Dažniausiai su choru atliekate bažnytinius kūrinius. Kodėl nebandote į repertuarą įtraukti daugiau šiuolaikinių dainų?

Mes dainuojame įvairias dainas, turime ir šiuolaikinių, bet reikia atsigręžti į chorinę muziką, į chorinės muzikos tradicijas. Vis dėlto chorinės muzikos prigimtis buvo liaudies daina ir bažnytinė muzika. Todėl aš šias tradicijas noriu puoselėti.

Vienose gastrolėse prie manęs priėjo užsienietis ir pasakė: „Man labai įdomu, kai jūs dainuojate lietuvišką repertuarą, nes man labai patinka jūsų kalba, savitumas, man tai įdomu klausyti. Kai atliekate kitų tautų muziką, kitomis kalbomis - nenustebinsite, nes tai aš jau esu girdėjęs ne kartą.“

Praėjusiais metais choras gavo „Aukso paukštės“ titulą. Kas Jums tai yra? Sėkmės ar sunkaus darbo rezultatas?

Mano gyvenimo kredo - apie tave ir tavo darbus turi kalbėti kiti, o ne pats. Man keistai atrodo, kai kiti save giria... Aš niekada neteikiau paraiškų šiam titului gauti, nes savigyra man nėra priimtina.

Gali būti, kad Lietuvos nacionalinio kultūros centro muzikos skyriaus vedėjai atsibodo mane skatinti tai padaryti, o ir, matyt, išklausiusi kitų chorvedžių skatinimus, pati užpildė paraišką. Todėl šio apdovanojimo suteikimas man yra labai malonus, nes jį gavome už mūsų choro veiklą ir įvertinti kitų žmonių.

„Aukso paukštė“ - tai labai didelė paskata chorui, nes choras jaučiasi pastebėtas, jaučia dar didesnę atsakomybę.

Kaip nepavargstate?

Choras yra mano darbas ir mano hobis, man patinka daryti tai, ką darau, todėl nepavargstu - neturiu laiko pavargti. Tam tikra prasme turbūt esu savo darbo fanatikas.

Pats blogiausias choro vadovas yra tas, kuris pavargsta nuo savo darbo su kolektyvu, o dar blogiau, - kai galvoja, kad yra vienintelis ir nepakartojamas.

Geras choro vadovas visada turi galvoti, o kas mane pakeis, juk nesi amžinas, turi mąstyti apie choro ateitį, jo perspektyvą ir tam nuosekliai ruoštis.

Dauguma chorų žlugo, kai tie „nepakartojami“ jų vadovai baigė savo darbą ir nepasirūpino pamaina.