Adomo Skiezgelo parodos lankytojai pirmieji pamatys atminimo lentas svarbiems Klaipėdos krašto veikėjams

Daugumai klaipėdiečių pažįstamas menininkas Adomas Skiezgelas neseniai paminėjo 75-erių metų sukaktį.

Iš tėvo, kuris buvo liaudies skulptūros drožėjas, kūrybiškumą paveldėjęs A. Skiezgelas savo kelią pradėjo 1964-1968 m. Telšių taikomosios dailės technikume, dailiojo medžio skyriuje.

Vėliau studijavo architektūrą Lietuvos (TSR) valstybiniame dailės institute.

1976 m. baigęs institutą, atvyko į Klaipėdą ir pradėjo dėstytojo darbą tuometėje Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Dailės katedroje.

Keletą metų jam teko eiti ir Klaipėdos miesto vyriausiojo dailininko pareigas.

Pasak šviesaus atminimo menotyrininko Petro Šmito, A. Skiezgelui, kaip menininkui, būdingas kūrybinis veiklumas, išradingumas, sveikas humoras.

"Dirbdamas pedagoginį bei administracinį darbą, jis niekada neapleido savo pagrindinio pašaukimo - kūrybinės meninės veiklos.

Per ilgus gyvenimo metus jis suprojektavo ir įgyvendino per 35 kūrybinius sumanymus, o su savo įvairiais projektais dalyvavo daugiau nei 45 paskelbtuose architektūros ir dailės viešuose konkursuose.

Tai labai gražus kūrybinis bagažas, o kur dar studentų diplominiai darbai, kai Adomui teko būti tų darbų vadovu, diplominių darbų recenzentu…" - suskaičiavo kūrėjo darbus P. Šmitas.

Prieš parodos atidarymą savo pasiekimais, idėjomis ir svajonėmis A. Skiezgelas pasidalijo ir su „Vakarų ekspresu“.

Kokius architektūrinius projektus, sukurtus jau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, pats įvardintumėte kaip geriausiai pavykusius?

Man pačiam gražiausia, jaukiausia atrodo koplyčia Lėbartų kapinėse. Kuklus, nedidelis objektas su nuostabia Angelės Banytės sukurta mozaika. Taip pat gerai vertinu vartus į cerkvę Smiltelės gatvėje. Manau, kad išskirtinis yra Šv. Kazimiero bažnyčios projektas, tik labai gaila, jog nebaigtas.

Bažnyčios bokštas dabar nukirstas kaip pieštukas ir uždengtas klaikiu stogu. O viduje eksponuojama vizualizacija, kurioje matyti, kad suprojektuoti bažnyčios bokštai turėjo siekti net 104 m aukštį. Užbaigta bažnyčia primintų Kazimiero karūną ir būtų iš toli matomas ryškus miesto akcentas. Tokių akcentų Klaipėdai labai trūksta.

Taip pat kaip išskirtinį savo projektą paminėčiau modernų „Baltijos grupės“ pastatą, esantį priešais Vytauto Didžiojo gimnaziją, dar vieną gyvenamąjį namą, kuris darniai įsiliejo į aplinką.
 

Kokia jūsų 75-mečiui skirtos parodos koncepcija?

Paroda sudaryta iš dviejų dalių. Viena dalis - neįgyvendinti projektai. Tai pagal skulptoriaus Vinco Grybo skulptūrą „Kęstutis ir Birutė“ Palangos miestui skirtas projektas, projektas „Už tėvynę“, įprasminantis partizano Lukšio atminimą, Lukiškių aikštei skirtas projektas ir kt.

Kitą parodos dalį sudarys įgyvendintų projektų eskizai, maketai, skulptūriniai darbai bei medaliai. Tarp jų parodos lankytojai išvys ir naujausią mano projektą, įgyvendinamą kartu su kolega Rimantu Eidėjumi.

Tai atminimo lentos keturiems veikėjams: Klaipėdos krašto direktorijos prezidentui Erdmonui Simonaičiui, kunigui, pirmam lietuviškos gimnazijos direktoriui Viliui Gaigalaičiui, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos kariniam vadui Povilui Polovinskui-Budriui (jam taip pat sukūriau ir medalį) ir spaustuvininkui, leidėjui Jokūbui Stiklioriui.

Kokių dar kūrybinių sumanymų, svajonių turite?

Klaipėdos senamiestyje, Mažosios Lietuvos muziejaus kiemelyje, ant fachverkinio pastato sienos norėčiau sukurti meninį akcentą, kuriame būtų įamžinti žymiausi Klaipėdos miesto menininkai. Architektų Alfredo Gyčio Tiškaus, Vaidoto Guogio, Petro Lapės, Ričardo Valatkos, Vytauto Šliogerio atminimą norėčiau įprasminti specialiais ženklais pažymėtomis plytomis, dailininkų Algimanto Jusionio, Algio Kliševičiaus, aktorių atminimą būtų galima pažymėti meniškomis portretinėmis atminimo lentelėmis. Tai būtų labai gražus akcentas ir padėka Klaipėdos kūrėjams.

Tegu jūsų svajonės pildosi. Dėkoju už pokalbį.