Kukuliškių piliakalnyje - nauji archeologiniai tyrimai

Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologai bandys įminti naujas šio seniausio Vakarų Lietuvoje, VIII-V a. pr. Kr. datuojamo piliakalnio pašonėje buvusios senovės gyvenvietės paslaptis. Prieš dvejus metus vykusių kasinėjimų metu pavyko rasti stulbinamai gerai išlikusių medinių struktūrų, nedidelį gintaro žaliavos lobį, kitų įdomių bei bronzos amžiaus laikus siekiančių radinių.

"Archeologiniai žvalgomieji tyrimai vyks dviem etapais: pavasarį ir rudenį. Tikslas - surinkti daugiau mokslinių duomenų apie gyvenvietės teritorijoje išlikusį archeologinį kultūrinį sluoksnį.

Bus ne tik kasami šurfai, bet ir žvalgoma nauja aplinka pasitelkiant geologinius grąžtus.

Intriga išlieka, nes mums 2020 m. pavyko aptikti mįslingą buvusios gyvenvietės dalį, kuri turėjo kažkokią specifinę funkcinę zoną. Kokią, tyrimų metu ir bandysime išsiaiškinti, - „Vakarų ekspresui“ sakė būsimųjų archeologinių kasinėjimų vadovė, dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Tyrimų chronologija

Senuosiuose vokiečių žemėlapiuose keli kilometrai į pietus nuo žymiosios Olando Kepurės buvo pažymėtas pajūrio terasos kyšulys, prancūziškai pavadintas „Bellevue“ („graži vietelė“). Tik 2016 metais paaiškėjo, kad prieš šimtmetį regykla ar atokvėpio oaze laikytas kalnas - arčiausiai jūros (dabar iki jos tik 320 m) Lietuvoje esantis piliakalnis, oficialiai pavadintas Kukuliškių vardu. Jį rado biologas Darius Stončius.

Kraštotyrininkams ir mokslininkams ši naujiena buvo netikėta, nes piliakalnis stūkso Pajūrio regioniniame parke (PRP), prie pat itin lankomo ir populiaraus Litorinos tako.

Pirmieji žvalgomieji šio kultūros paveldo paminklo tyrimai (juos vykdė KU BRIAI archeologai M. Urbonaitė-Ubė ir Edvinas Ubis) vyko 2017 m. Kasinėta buvo piliakalnio aikštelė. Aptiktas 25-80 cm storio kultūrinis sluoksnis su keramika, neapdirbto gintaro gabalėliais, stulpinės konstrukcijos pastato fragmentas su viduje buvusia ugniaviete ir kt. Tyrimai parodė, jog piliakalnio kraštas buvo tvirtintas moliu apdrėbtais akmenimis ir medine tvora, kurią sudarė dviem eilėmis į žemę įkasti nusmailinti mediniai kuolai.

Atlikus radinių tyrimus naudojant radioaktyvios anglies metodą paaiškėjo, kad piliakalnis - bronzos amžiaus laikų ir datuojamas VIII-V a. pr. Kr.

2018 m. georadaru ir kalamaisiais grąžtais žvalgyta piliakalnio aplinka (3 ha plotas padarant 64 gręžinius ir 27 vietas ištiriant georadaru), siekiant surasti naujų gyvenvietės elementų. Išsiaiškinta, kad piliakalnio aplinka į PR ir P buvo drėgna: durpės sluoksniai rodo šlapynių vietas, pilkas vandeningas smėlis - šaltinius ar negilius vandens telkinius. Šios vietos pastebimos ir dabar. Radiogramose fiksuotos gilios griovos, kurios supo piliakalnį iš P ir PR, kurios dabar kraštovaizdyje neišsiskiria. Būtent šioje griovų apribotoje teritorijoje ir aptikti kultūriniai sluoksniai.

2020 m. senovės gyvenvietėje ištirtas 35 kv. m plotas, buvo padarytos dvi perkasos, surinkta 705 vnt. įvairiausių radinių (nuo šukių iki 7 stambesnių neapdoroto gintaro gabaliukų, paslėptų prie medinių rąstelių).

Vienoje iš perkasų fiksuota 10 objektų, kurie suskirstyti į dvi funkcines grupes: gynybinės paskirties (stulpavietės) ir ūkinės veiklos (pastato vidus) objektai. Kitoje perkasoje atsidengė kultūrinis sluoksnis su neįtikėtinai gerai išlikusia visa organine medžiaga: mediena, medžio šakomis, kankorėžiais ir kt. Buvo rasta augalų liekanų, zooarcheologinės medžiagos. Labiausiai intrigavo aptiktos medinės konstrukcijos, kurios buvo sudarytos iš dviejų kuolų ir tarp jų įleistų horizontalių rąstelių: spėjama, kad tai buvusi tvora. Archeologai svarsto, kad rado visai kitos paskirties gyvenvietės zoną. Kokios, bus bandoma išsiaiškinti šiemet.

Intrigos - daug

Pasak KU BRIAI mokslo darbuotojos dr. M. Urbonaitės-Ubės, šiemet tikimasi pabandyti išsiaiškinti, kokia gi tos mįslingos zonos su tvoromis paskirtis.

„Užpernykščiai tyrimai aiškiai rodė, kad ta gyvenvietės vieta - kažkokia specifinė, galbūt susijusi su vandeniu, nes gruntinis vanduo - palyginti aukštai, tarsi vanduo galėjęs plauti tą vietą. Uostelio teorija atmesta, veikiau gyvenvietės kraštas, besiribojęs su Litorinos terasos kraštu. Bendras šių metų tyrimų plotas - 10-20 kv. m. Keturis šurfus kasime šį pavasarį pagal 2018 m. geologinių gręžinių duomenis, nes buvo aptiktas kultūrinis sluoksnis su angliukais, o tai rodo žmonių veiklos pėdsakus. Rudenį tęsime tyrimus, remdamiesi nauja informacija, kurią gausime atlikę papildomus geologinius gręžinius (apie 30) netirtose vietose“, - pasakojo archeologė.

Mokslininkus gerokai nustebino keletas aplinkybių, todėl šiųmečiai tyrimai gali pažerti ne vieną įdomią žilos praeities gyvenimo detalę.

"2020 m. iškasėme 1,8 m gylio perkasą. Jos dugne padarėme gręžinį ir paaiškėjo, kad kultūrinis sluoksnis tęsiasi dar mažiausiai 1 metrą. Kitaip tariant, medžiaga apie priešistorės laikus menantį gyvenimą yra labai gausi, kultūrinis sluoksnis - intensyvus.

Kitas dalykas, ji yra neįtikėtinai gerai išlikusi. Turiu omenyje pūvančias organines medžiagas: medines struktūras, kurios gali labai daug atskleisti, kur buvo tvora, kur - pastatas, kokios naudotos konstrukcijos, mediena ir kt. Taigi tikimės, jog ir šiemet pavyks aptikti daug įdomių radinių ir papildyti tyrimų istoriją. Juos tęsti reikėtų ir kitais metais", - tikino M. Urbonaitė-Ubė.

Statuso klausimas

Archeologams darbą apsunkina tai, kad Kukuliškių piliakalnis su senovės gyvenviete yra kertinėje miško buveinėje, o tai sąlyginai tolygu rezervatui, kuomet negalima kištis žmogui, nevykdomi jokie sanitariniai kirtimai, miško valymai, viskas palikta pačios gamtos valiai. Tad mokslininkai turi skubėti ir nebegalės vykdyti tyrimų, vos tik sužaliuos medžiai, krūmynai, pradės augti įvairūs augalai.

„Piliakalnio aikštelė - plika su senais medžiais, tad ją tirti galėjome ilgai, vasaros sezono metu, o gyvenvietė apžėlusi krūmynais, kurių negalima šalinti, todėl dirbti įmanoma tik tada, kai dar neprasidėjęs arba pasibaigęs augalų vegetacijos sezonas“, - sakė archeologė.

PRP direktorius Darius Nicius „Vakarų ekspresą“ informavo, kad miškinga senovinės Litorinos jūros terasa kertinei miško buveinei priskirta kelių km ruože.

„Mes kreipėmės į Valstybinių miškų urėdiją prašydami įvertinti, kokios yra galimybės patikslinti, pakoreguoti kertinės miško buveinės ribas būtent Kukuliškių piliakalnio su gyvenviete teritorijoje. Pavasarį specialistai atliks šioje vietoje tarpstančių augalų inventorizaciją ir nuspręs, ar galimos korekcijos, kurios leistų legaliai pašalinti krūmynus. Dabar jų liesti negalima“, - sakė jis.

Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus patarėja Sonata Šmatauskienė „Vakarų ekspresui“ teigė, kad Kukuliškių piliakalnis yra įtrauktas į minėto rajono strateginį plėtros planą iki 2030 m.

„Yra noras sutvarkyti piliakalnio aplinką ir labiau ją pritaikyti turizmui, kažkiek atverti archeologinį kompleksą panaikinant menkaverčius krūmynus, įrengiant takus ir kt. Bet tai - ilgalaikė perspektyva, nes pirmiausiai turi būti atlikti archeologiniai tyrimai, kurių pagrindu būtų rengiamas piliakalnio tvarkybos projektas. Kol kas nieko neįmanoma daryti dėl kertinės miško buveinės statuso“, - informavo ji.

Šių metų žvalgomuosius archeologinius tyrimus Kukuliškių piliakalnio senovės gyvenvietėje finansuoja Klaipėdos miesto rajono savivaldybė (skyrė apie 3 tūkst. eurų).