Krašto pažinimas – patriotizmo išraiška

Žmonės buvo pakviesti bei dalyvavo patriotine dvasia alsavusioje, nemokamoje pažintinėje eksursijoje Juodkrantėje. Nepabūgę purškiančio lietaus simbolinio žygio dalyviai prisilietė prie įdomiausių ir slėpiningų, net mistika alsuojančių pirmojo Kuršių nerijos kurorto kultūrinio kraštovaizdžio, istorinių elementų.

Idėjos prasmė

Anot organizatorių, gali atrodyti, kad žygis lankant seniausio pusiasalyje kurorto įdomybes neturi nieko bendro su 1991-ųjų sausio įvykiais stovint Tėvynės sargyboje. Tačiau paralelių esama pažvelgus kitu kampu.

Laisvės gynėjų diena yra ne vien Vilnius, televizijos bokštas ir parlamentas. Ši diena pirmiausiai yra priminimas ir prisiminimas apie tuos, kurie gynė Tėvynę, tuos, kurie visam pasauliui parodė neįtikėtiną vienybės jausmą. Apie patriotus. Štai, ši sąvoka ir tapo raktu į sausio 14-osios, šeštadienio žygį Juodkrantėje.

Akcentuotas patriotizmo jausmo išsiugdymas, nes būtent tikri šalies patriotai ir gynė valstybę lemtingomis sausio dienomis prieš 32 metus. Be meilės savo kraštui, Tėvynei to nebūtų įmanoma padaryti.

„Todėl nuspręsta Laisvės gynėjų dieną paminėti simboliniu pažintiniu žygiu, kurį vedė knygos „Vadovas po Kuršių neriją“ autorius, kraštotyrininkas Denisas Nikitenka. Radome bendrą vardiklį: tik pažinęs savo kraštą gali jį pamilti, ir be jokių paskatinimų ir išskaičiavimų žmogus pasiryžęs ginti yra tai, ką myli.

Bet norint pamilti tokią lyg ir abstrakčią bei neapčiuopiamą sąvoką, kaip Tėvynę, ją pirmiausiai reikia fiziškai pažinti: istoriją, kultūrinį, dvasinį paveldą. Taigi, šiuo žygiu ir skatinome žmones domėtis gyvenamąja aplinka. Įvairiausiais istoriniais klodais itin turtinga Juodkrantė – puiki vieta tokiai edukacijai“, - pasakojo sumanymo autoriai.

Ekskursijos dalyviai su savimi pasiėmė tautinę atributiką, nešėsi termosus karštos arbatos, kuri reiškė savotišką solidarumo su Laisvės gynėjais, tą žvarbią sausio 13-ąją stovėjusiais prie laužų Vilniuje, Klaipėdoje, simbolį. Mėgautasi juoduogio šeivamedžio žiedų arbata iš originalaus, XIX a. pab. gaminto porcelianinio puoduko su tokiu pačiu firminiu ženklu (Carl Tielsch), kokie randami ant šukių Juodkrantėje, marių pakrantėje.

Apleistas lopšys

Edukacinės kelionės maršrutas driekėsi nuo turizmui visiškai nepritaikytos Gintaro įlankos per Karališkojoje sengirėje glūdinčią pirmąją ir seniausią (sukurta XIX a. pab.) kurorte Blockbergo promenadą daugiausiai dėmesio skiriant sąlyginai nereikšmingiems, tarsi nematomiems aplinkos elementams.

Gintaro įlanką galima vadinti visos Kuršių nerijos kurortinio gyvenimo lopšiu, nes būtent 1862-1890 m. Kuršių mariose rastas vadinamasis Juodkrantės gintaro lobis su akmens amžiaus dirbiniais visame pasaulyje išgarsino šį atokų Kuršių nerijos kaimelį.

Iš kuklios žvejų gyvenvietės per pusę amžiaus jis tapo vienu moderniausių kurortų su kardinaliai pasikeitusiu vietinių žmonių gyvenimu, buitimi.

Greta įprasto ir mažiau pelningo žvejybos amato radosi turizmo aptarnavimo sritis, o ji lėmė net vietinės architektūros virsmus (atsirado kaminai namuose, specialiai poilsiautojams skirtos verdandos, įspūdingos vilos, viešbučiai ir kt.).

Žygeiviams buvo atskleista ir išties įdomi gintarą mariose kasusios firmos „Stantien & Becker“ istorija. Mažai, kas žino, jog Klaipėdoje buvo du šios 1858 m. įsteigtos bendrovės biurai (dabartinėje Turgaus aikštėje ir Kūlių vartų g.). Firmos steigėjas Wilhelmas Stantienas yra palaidotas uostamiesčio kapinėse (dab. Skulptūrų parke), tačiau jo kapas iki šiol nerastas.

Be kita jo, šis klaipėdietis savo „gintarinę karjerą“ pradėjo išsinuomojęs žemę šalia Wilhelmo kanalo buvusio Šūdnagių kaimo gyventojo (pavarde Šūdnagis...) žemėje. Ten jis kelis metus kasė gintarą, kol kartu su partneriu, žydų kilmės Moritzu Beckeriu nepradėjo žemkasėmis gilinti Kuršmarių farvaterio ir tonomis kasti gintarą.

Vienu metu Juodkrantėje dirbo apie 1000 darbininkų, mariose pūškavo 21 žemkasė, ir tai buvęs didžiausias XIX a. antrosios pusės industrinis objektas visuose Rytprūsiuose.

Radus akmens amžiaus dirbinius (aprašyti 435 vnt.), ši kolekcija keliavo po pasaulį (JAV, Prancūziją, Angliją ir kt.) bei garsino Juodkrantę. Prieš 5,5 tūkst. metų gyvenusių žmonių rankomis pagaminti gintaro dirbiniai vandenyje Juodkrantės apylinkėse atsirado todėl, kad, spėjama, ten buvusi aukojimų dievams vieta.

Žvejų prietarai

Ekskursijos dalyviams buvo papasakota ir apie vadinamosios Genius loci (vietos dvasios) puoselėjimo svarbą, ir tai tiesiogiai susiję su Lietuvos valdžios planais visose Kuršių mariose uždrausti verslinę žvejybą. Šis amatas – autochtoninis, gyvasis paveldas, todėl jo sunaikinimas ar apribojimas gerokai pakenktų unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimui.

Iliustruojant įdomiausius su žvejyba susijusius niuansus žygio dalyviai sužinojo ir apie specifinį kuršininkų prietarų pasaulį.

Kuršių nerijos žvejų prietaringumas ir magijos apraiškos pirmiausiai susiję su pagrindiniu žūklės įrankiu: tinklais. Pasakojama, kad kai kurie žvejai prieš išeidami į lauką savo tinklus apibarstydavo druska.

Kiti aprūkydavo parako dūmuose arba apšlakstydavo „gyvačių vandeniu”. Jei kuriam kaimynui labiau sekdavosi, jis pagaudavęs savo tinklais daug žuvies, o kolega negalėdavęs pasigirti gausiu laimikiu, šis paslapčia atkirpdavo sėkmingojo žvejo tinklo gabalą ir pritvirtindavo prie saviškio.

Šypseną kelia istorijos apie kai kuriose Kuršių nerijos gyvenvietėse kentėjusius klebonus, mat prietaringieji žveji šventai tikėjo, jog bažnyčios varpo virvelė, įpinta į tinklą, būtinai neš sėkmę. Dvasininkams reikėdavę nuolat keisti varpų virveles…

Dar prieš išplaukdami į vandenis žvejai vienas kitam papasakodavę savo sapnus. Pagal juos kai kada spėdavo žuvingas vietas ir laiką, kada geriausiai jose apsilankyti. Tikėta, kad sėkmę žvejyboje atneš, jei su savimi turėsi pirmąją savo vaiko, kūdikio kepuraitę.

Paskaitos metu išbandytas ir vienas magiškas ritualas, kuris buvo aprašytas prieškariu. Pasakojama apie Pervalkos senolį, turėjusį „magišką“ Perkūno kylių: akmenį su vienu smailu, kitu – apvaliu galu.

Kai kam nors pradėdavo skaudėti kurią kūno dalį, eidavo pas senolį, o šis patrindavo „stebuklinguoju“ akmeniu sopamą vietą (vyrams bei moterims būdavę skirti skirtingi kyliaus galai) ir tokiu būdu „gydydavo“. Tikra bėda ištiko vietinius, kai nesąžiningas žmogus Perkūno kylių pasisavino.

Spėjama, kad tai buvęs apylinkėse rastas neolitinis, laivinis kovos kirvis, mat Kuršių nerijoje akmens amžiuje būta dešimčių gyvenviečių, tad ir artefaktų žmonės rasdavę bei suteikdavę jiems magiškas galias.

Žygeiviai galėjo savo rankomis paliesti tokį Perkūno kyliaus atitikmenį ir patikrinti, ar „veikia“ (naudotas šių eilučių autoriui dovanotas, atsitiktinai ir ne Klaipėdos apskrityje rastas, gerokai apgadintas kovos kirvis).

Mitologinis užtaisas

Parabolinėmis kopomis, Karališkąja sengirde besidriekiančioje Blocksbergo promenadoje sužinota, kaip sumaniai XIX a. buvo vystomas Juodkrantės kurortas, kuriamos patrauklios turistams vietovės, lankytini objektai, paverčiant juos mitologiniais.

Ne visi žino, kad tikrasis Raganų kalnas yra tas, ant kurio stovi Juodkrantės švyturys, ir vadinamas jis buvo Blocksbergu. Priežastis – aplinkui glūdi mistinė, pelkėta Grikinės (Griekų, Nuodėmių) dauba, apie kurią pasakojamos pamėkliškos istorijos.

Esą ten dar XVIII a. buvo slapčia aukojama pagonių dievams, deginami laužai. O netoliese augo ir reali liepa, kuriai XX a. pr. galėjo būti apie 300 metų.

Šis medis ne tik siejamas su pagoniškomis apeigomis, bet ir turizmu, nes išskirtinė liepa buvo tapusi mėgiama vieta nusifotografuoti, apie ją rašė net prieškario reklaminiai leidiniai. Medis mįslingomis aplinkybėmis sunyko apie 1939 m.

Pirmieji Juodkrantės kurorto vystytojai XIX a. pab.-XX a.pr. nestokojo fantazijos ir tiesiog gamtoje ieškojo priemonių turistams vilioti, juos užimti. Kad viešnagė paliktų neišdildomą įspūdį. Vizualiai įspūdinga, senovės tikybos aura apgaubta liepa kvietė prisėsti ant šalia įrengti suoliuko ir sufleravo, kad šioje aplinkoje galima sukurti kai ką ypatingo.

Gili, šimtamečiais medžiais apaugusi ir samanų barzdomis apžėlusi raguva – dar vienas ingredientas.

Viršuje stūksanti kopa šiame kontekste puikiai tiko klasikiniam mitologiniam motyvui: Blocksbergui. Taip vokiečių, skandinavų tautosakoje apibūdinama menama raganų susibūrimo vieta. Mistinėje vietoje esantis kalnas, ant kurio raganos siaučia per Valpurgijos naktį (iš balandžio 30 d. į gegužės 1-ąją).

Ši kopa gavo Raganų kalno pavadinimą ir greitai apaugo legendomis: buvo pasakojama, kad nuo neatmenamų laikų čia mėgo rinktis ne tik žmonės, bet ir velniai su raganomis, kurie keldavo puotas. Savaip interpretuojant baltiškąją mitologiją įvardyta ir deivė Ragė, kuri ant Blocksbergo apsilankydavo metiniuose trumpųjų naktų sąskrydžiuose.

1979 m. ant Jono kalno pradėjus statyti medines legendų ir pasakų personažų skulptūras šis parabolinių kopų masyvas pradėtas vadinti Raganų kalnu, o tikrasis, idant nebūtų painiojama, - Raganos kalnu, apie kurį dabar retas poilsiautojas žino.

Pastarasis pavadinimas neprigijo. Kai kurių istorikų manymu, teisingiausia būtų kopą vadinti Blocksbergu, taip primenant ir pagerbiant pirmųjų kurorto kūrėjų išmonę.

FOTO APRASAS Žygio su įvairiausiais edukaciniais elementais Juodkrantėje akimirkos.

FOTO AUTORIUS