Eglutės įžiebimo ceremonijoje nedalyvavau, buvau išvažiavęs. Aš už natūralumą. Kodėl ne? Jeigu padovanota tokia graži eglė, ar dar reikia sukti galvą? Seniau tokios tradicijos ir buvo - nukirsdavo eglę miške ir atveždavo. Mano požiūris į tas egles šiek tiek konservatyvus. Žinoma, gaila, kai jos kertamos, bet vieną kartą per metus galima.
Manau, ir miesto biudžeto pinigų sutaupėme, kuriuos tikrai yra kur padėti, užuot darę iš tos eglės stebuklingą papuošalą. Mes - ne Vilnius, mes - Klaipėda. Kartais minimalizmas nėra blogai. Kiek mačiau iš nuotraukų, mūsų eglė visai neblogai atrodo. Juk šventė, o dirbtinė nesukuria tokios nuotaikos.
Manau, nereikia daryti varžybų tarp miestų, kieno eglė didesnė, gražesnė. Žiūriu, pastaruoju metu Lietuvoje vyksta kaip ir konkursas. Sakyčiau, ne eglėmis reikia lygintis, o gyvenimo lygiu.
Man įsimintiniausia Kalėdų eglutė buvo Afrikoje papuošta palmytė. Kadangi ten eglių nėra, o palmių per akis, tai afrikiečiai labai gražiai papuošia jas. Bet būna tokios nedidelės, kokių 2-3 metrų aukščio palmytės, nežinau, kokia jų rūšis. Labai gražiai atrodo prie namų - kamienas papuoštas, lapai, lėlytės. Medis lyg ir kalėdinis, bet kai lauke 27 laipsniai šilumos, kažkaip nejunti, kad ateina Kalėdos: nei sniego, nei ledo, o šviečia saulė arba lyja lietus. Netgi 0,5 metro aukščio dirbtinės eglės kaina ten apie 60 dolerių. Norėjau nupirkti laivui, tai dar kol suradome...
Tikra kvepianti eglė - pats geriausias dalykas. Man kartais truputį gaila, kad reikia kirsti medį, kurį paskui žmonės išmeta, bet suprantu - tokia tradicija. Nors ir žmonių sugalvotos kompozicijos - menas, ir irgi labai gražu. Daugiausiai emocijų paliko mūsų miesto mini eglutė. Man ji buvo labai miela ir kažkokia išskirtinė. Ją prisimenu, nes daugiau tokių nebuvo.
Tiesą pasakius, niekada nedalyvauju diskusijose, kurio miesto eglė gražiausia, įspūdingiausia. Tai beprasmiška. Kalbama, ko gero, apie kažkokią miesto investiciją. Aišku, kaip tradicija, kaip simbolis, vienijantis žmones, kurie susitinka eglutės įžiebimo ceremonijoje, ji būtina. Ji sujungia žmones, tai tradicija, tai simbolika, kuri yra svarbi, tai kultūra. Tačiau tai, kiek investuojama, ar dideli žaisliukai kabinami ant eglės, ar modernūs, ar žuvys, ar kokie nors kitokie, man nėra svarbu. Svarbiausia emocija, žmogus ir tradicija. Tiesiog manau, kad advento laikotarpis yra ne rungtynių, kuris miestas gražiausiai pasipuošęs, o ramybės, gražaus žmonių susibūrimo laikas.
Miesto eglutės nemačiau, galiu papasakoti apie medžius, kurie auga Melnragėje ir aplink ją. Neinu į eglutės įžiebimo šventes, nemėgstu masių. Ir internete nežiūrėjau, artėja metų pabaiga, pilna darbų. Prie miesto eglės eisime tada, kai bus nuotaika, spręsime tardamiesi su šeima, giminėmis, draugais.
Jeigu žmonės dovanoja eglutę, kodėl jos nepapuošus. Natūralios eglės dažnai daug gražiau atrodo nei kompozicijos. Ta kompozicija ne visada yra tvari, jeigu viskas padaryta iš plastmasės. Anksčiau kurdavau kompozicijas vitrinoms Klaipėdos įmonėse, tai žinau, kiek po to lieka visokių medžiagų, ir jeigu tu neturi kur jų sunaudoti, belieka tik utilizuoti. Aš už tokį tvarumą, kuris eina ciklu. Jeigu yra eglė, kurią galima kirsti, tai ir valio.
Kai pati esu truputį prie meno, visada pagalvoju, ką dar būtų galima gražiau padaryti. Man Kaune buvo labai graži kalėdinė eglutė, kuri buvo megzta, t. y. nėriniuota. Įspūdis liko, tik neprisimenu, kuriais metais ji buvo. Yra buvę ir mūsų mieste kalėdinių eglių, palikusių įspūdį, nes buvo įdomūs sprendimai. Neprisimenu irgi kuriais metais, bet buvo geras apšvietimas. Tai buvo kažkas stebuklingo ir užburiančio. Manau, svarbiausia kurti stebuklingą nuotaiką, o tai padaryti galima įvairiais būdais. Reikia, kad būtų džiugu, pakylėta.
Esu mačiusi labai gražių kalėdinių eglių užsienyje, Vatikane. Šiemet kol kas gyvai mačiau tik Marijampolės eglutę, nes vakar ten buvome (gruodžio 7 d. - aut. past.). Papuošta didžioji aikštė, eglutė labai blizganti. Man norisi daugiau natūralumo. Mano galva, statant prakartėlę prie eglės perspaudžiama, tai man nesisieja su Šventuoju Raštu. Ji turėtų būti bažnyčioje, šventoriuje, gal namuose. Tokios mano emocijos apie Mariampolės eglę.
Aš už tai, kad miestų aikštėse būtų tam reikalui užsiauginamos gyvos eglutės ir nereikėtų jų kirsti. Galima sodinti ir dideles. Juk dabar yra technologijos, leidžiančios iškasti didelius medžius, atvežti ir pasodinti. Kai pasentų, tada sodintume naują. Kalbant apie ekologiją, galėtų būti svarstoma ir tokia idėja. Pas mane namo kieme auga eglė. 2004-aisiais mes ją nusipirkome mažą kibirėlyje. Dabar ji jau beveik praaugo namo stogą. Mes kiekvienais metais puošiame ją.
O idėja miestui dovanoti eglę labai graži. Bet galbūt atsirastų verslininkų, kurie padovanotų Klaipėdai gyvą eglę su šaknimis ir mes tada ją puoštume. Aišku, į tą puošimą turėtų būti įtraukta bendruomenė, gal tada sutaupytume truputį pinigų, kurie galbūt galėtų būti panaudoti kitiems svarbiems bendruomenių reikalams. Kažkuris miestas jau taip ir padarė.
Prie mūsų centro pagrindinio įėjimo auga eglės. Kelerius metus iš eilės prašėme už miesto puošybą atsakingos tarnybos jas papuošti lemputėmis, būtų labai jauku, gražu, bet mūsų neišgirdo.
Apie tai, kas vyksta mieste, sužinau iš interneto, iš spaudos. Miesto eglės pažiūrėti neturėjau galimybės ir didelio noro. Matote, tokių linksmybių jau nesu ištroškęs. Esu vyresnės kartos žmogus, tai manęs visas tas per ankstyvas šventimas nenuteikia labai džiaugsmingai.
Mano bendraamžių laikais būdavo kažkaip kitaip. Taip, kad lapkričio mėnesį būtų jau laukiama Kalėdų, tikrai nebūdavo, tad ir eglutės atsirasdavo vėliau. Kalėdos yra tada, kada yra. Bet aš nesistebiu ir nenuvertinu dabartinės kartos požiūrio, jeigu jiems taip tinka, tai tegu švenčia.
Nesu koks ekspertas, bet galiu pasakyti, kad natūrali eglė yra natūrali. O kai pastatoma kokia nors iš metalo padaryta konstrukcija, nežinau, kodėl tas daiktas, tas griozdas vadinamas eglute. Kai tikra eglė, užplūsta prisiminimai iš vaikystės, kai būdavo ir žvakutės tikros, ir sniegas buvo vaizduojamas vatos gabaliukais apdedant eglę. Tais laikais ir eglutės puošyba buvo kitokia. Viskas buvo daroma iš primityvių dalykų, bet buvo gražu, mes džiaugdavomės.
Rašyti komentarą