Bene labiausiai kintantis ir streso lygį keliantis – būtent paskutinis veiksnys, kuris nemaža dalimi susijęs su darbo užmokesčiu.
Gali atrodyti, kad tai nėra esminė gero gyvenimo dedamoji. Vis dėlto, jei žmogus neuždirba pakankamai – tiek, kad jaustųsi komfortabiliai, finansiniai klausimai tampa dominuojančiu, nerimastingumą skatinančiu kasdienybės naratyvu.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad žmogus kas mėnesį vidutiniškai 13 valandų praleidžia nerimaudamas dėl savo finansinės padėties. Gal čia galėtų padėti darbdaviai?
Vietoj minimalaus – pragyvenimui tinkamas atlyginimas
Lietuvoje, taip pat kaip ir kitose Europos šalyse, įstatymais reguliuojamas minimalus mėnesio atlyginimas (MMA).
Kasmet Trišalė taryba laužo ietis, koks turėtų būti valstybės nustatomas MMA, ir kiekvienais metais šių diskusijų – tik daugėja.
Priimta, kad 2025 m. MMA sieks 1038 Eur „ant popieriaus“. „Sodros“ duomenimis, MMA Lietuvoje gauna apie 25 tūkst. žmonių, dirbančių pilnu etatu.
Tačiau minimalus atlyginimas tinkamas tik patenkinti pačius būtiniausius poreikius, ir tai padaryti pavyksta tik daliai šalies gyventojų, priklausomai nuo to, kur jie gyvena ir kokie yra jų poreikiai.
Tuo metu vidutiniam Lietuvos gyventojui iš MMA oriai pragyventi būtų jei ne neįmanoma, tai be galo sunku.
Žinoma, kiekvieno poreikiai ir jų patenkinimui reikalingas atlyginimas skiriasi. Tačiau verslai, formuodami savo darbo užmokesčių politikas, turėtų atsižvelgti į pragyvenimui tinkamo atlyginimo rėžius, o ne nustatytą MMA.
Ką sako skaičiai?
„Figure Baltic Advisory“ duomenimis, 2023 metais Lietuvoje ribinis, pragyvenimui tinkamas atlyginimas vienam asmeniui sudarė 1840 Eur neatskaičius mokesčių, o Vilniuje – 2098 Eur. Sostinėje pragyvenimas yra brangiausias, lyginant su kitomis Baltijos šalimis.
Ryga taip pat išsiskiria iš kaimynių. Čia pragyvenimui reikalingas atlyginimas yra mažiausiais – siekia 1638 Eur, o likusioje Latvijoje – 1384 Eur.
Tuo tarpu Talino regione pragyvenimui reikalingas atlyginimas siekia 1621 Eur, kai kitose Estijos vietovėse – 1270 Eur.
Vieniems tai gali atrodyti mažai, kitiems – daug. Todėl kiekvienas darbuotojas turėtų apytikriai žinoti, koks yra jo pragyvenimo lygis, kad galėtų ieškoti tinkamos darbo vietos ir įgyti reikiamų įgūdžių.
Tik tada jie galės svarstyti apie papildomas naudas, kurias pageidautų gauti iš darbdavio. Būdami tikri dėl finansinio saugumo, jie galės skirti laiko ir kitų išteklių kitiems gerovės aspektams.
Skaidriai atlygio politikai – skaidri komunikacija
Besirūpinant finansiniu saugumu, darbuotojams taip pat svarbu, ar už jų atliktą darbą atsilyginama teisingai.
Žmonės apie pinigus galvoja iš palyginamosios perspektyvos, t. y. ar uždirbu tiek, kiek toje pačioje pozicijoje esantis kolega?
Gal uždirbu mažiau nei tie, kurie dirba prasčiau už mane? Gal kitur už tą patį darbą gaučiau didesnį atlyginimą?
Todėl vienu svarbiausiu finansinio saugumo veiksniu ir tampa teisingo atlygio garantija. Niekam kitam, o tik darbdaviui tenka atsakomybė sukurti tokią atlygio sistemą, kuri būtų paremta aiškiais ir skaidriais principais.
Darbdavys taip pat turi užtikrinti, kad šie principai būtų suprantami kiekvienam darbuotojui, aiškiai įvardijant galimus darbo užmokesčio skirtumus ir galimybes gauti didesnį atlygį.
Pastebima, kad jei darbuotojai nėra tinkamai informuojami apie įmonės atlygio politiką ir jos principus, jie gali klaidingai manyti gauną neteisingą atlyginimą.
Remiantis JAV kompensavimo programinės įrangos ir duomenų bendrovės „PayScale“ tyrimu, kuriame dalyvavo daugiau nei 71 tūkst. darbuotojų, gaunančių didesnius nei rinkos vidurkis atlyginimus, 35 proc. jų klaidingai manė, kad uždirba mažiau nei vidutiniškai, o 21 proc. buvo įsitikinę priešingai. Beveik pusė – 45 proc. – apklaustųjų įsivaizdavo uždirbą tiek, kiek ir kiti.
Darbuotojo gerovė – ne tik darbdavio reikalas
Tampa aišku, kad jei darbuotojai pergyvena dėl savo atlyginimo, tai ne tik atsiliepia jų darbo kokybei, bet ir sveikatai. Dėl ko reguliarūs, o svarbiausia – atviri, pokalbiai apie darbo atlygį – daugiau nei svarbūs.
Nepamirškime, kad finansinę gerovę užtikrina ne tik darbo užmokesčio dydis, bet ir darbdavio teikiamos finansinės naudos, pavyzdžiui, sveikatos draudimas, papildomos atostogos, mokymosi, tobulėjimo galimybės ir kt.
Vertinant papildomas finansines išmokas, vertėtų atskirti tas premijas, kurios jau yra tapusios įprastomis ir specialius priedus, kuriuos siūlo itin mažas ratas bendrovių.
Psichoterapijos seansai ir psichinės sveikatos stiprinimo galimybės, finansinio raštingumo įgūdžių stiprinimas, keturių darbo dienų savaitė – tik dalis šiuolaikinių netipinių paskatų.
Tačiau svarbu suprasti, kad darbuotojų gerovė nėra vien tik išimtinai darbdavio atsakomybė. Žinoma, organizacija gali suteikti didžiulę paramą, įgyvendindama įvairias veiklas, taikydama gerai apgalvotą darbo užmokesčio sistemą ir užtikrindama palankią kultūrą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi savo nuostatas, kurių laikydamasis darbe jaučiasi gerai. Mūsų pareiga yra ir nepamiršti bei pasirūpinti dalykais, kurie prisideda prie mūsų geros savijautos ir leidžia pasitikėti savimi.
