Kodėl mes kartais patys save neteisingai įvertiname?

Tą neatitikimą jau esame pastebėję ne kartą. Kai netikėtai pažvelgiame į veidrodį ar pamatome save vaizdo įraše, nustembame, kaip skiriasi mūsų savęs suvokimas iš vidaus nuo išorinio vaizdo. Tai nosis atrodo didesnė, tai kūno laikysena nuvilia, tai balsas skamba kitaip.

Pavyzdžiui, žiūrite vaizdajuostę iš savo komandiruotės Londone. Visada didžiavotės, kad kalbate angliškai beveik be akcento, o įraše jūsų tarimas skamba labai lietuviškai.

Paskui kalbėdamiesi su broliu prisimenate vieną vaikystės epizodą. Ir pastebite, kaip skirtingai jūs abu išgyvenote ir įsiminėte tą patį trumpą įvykį. Pašalinis klausytojas gal net neįtartų, kad kalbate apie tą patį.

O keisčiausias dalykas atsitiko savaitgalį, kurį praleidote su trimis geromis draugėmis. Jūs susikivirčijote su viena iš jų. Jūs nė neabejojote, kad konfliktą sukėlė ji. O kitos dvi draugės tvirtino, kad buvote pati dėl visko kalta.

Dabar jaučiatės visai pasimetusi. Jums labai svarbu, ką kiti apie jus mano. Jūs nenorite niekam gadinti nuotaikos ar tapti našta.

Vedini emocijų

Mūsų suvokimas yra daugiau ar mažiau individualiai nuspalvintas. Iš to mes gauname ir daug gero. Kai tėvai apžiūrinėja savo naujagimį, jie mato ne paprasčiausią galvą su keturiomis galūnėmis, skleidžiančią nesuprantamus garsus.

Prieraišumo hormonai verčia juos savo vaiką matyti emocijų akimis. Prieraišumo hormonai sukelia tokias emocijas, kurios užtikrina naujagimio išgyvenimą.

Ir priešingai, kai mes patenkame į kritinę situaciją, streso hormonai nulemia mūsų tunelinį matymą, kad mūsų žvilgsnis būtų nukreiptas tik į gyvybiškai svarbiausią objektą, o visa kita būtų išblukinta.

Todėl sunkių konfliktų situacijose dalyvių suvokimas ir emocijos dažnai labai smarkiai skiriasi.

Tą galima būtų pailiustruoti anoreksijos pavyzdžiu. Kai mes žvelgiame į save veidrodyje, paprastai suaktyvėja smegenų regėjimo centras, taip pat ir emocijų bei atminties centrai, bet pastarieji tik penktadaliu.

Kai save veidrodyje apžiūrinėja anoreksija serganti moteris, santykis būna atvirkštinis. Ji mažiau mato savo kūną, o daugiau suvokia savo pačios kūno įvertinimą.

Panašių keblumų kyla ir su emocijomis. Jos išplaukia iš jau emociškai nuspalvintų suvokimų, kuriuos dar labiau perdirba mūsų smegenys.

Problemos atsiranda čia ir kitose situacijose pirmiausia todėl, kad mes nesuvokiame tokių procesų ir manome, kad mūsų suvokimas atitinka visų kitų suvokimą.

Geresnis savęs suvokimas bus įmanomas tuo atveju, jei mes žinosime, kad mūsų suvokimas yra nuspalvintas individualiai, ir jei mes sąmoningai tai pripažinsime.

Naudinga būtų įrašyti vaizdajuostę, leisti ją peržiūrėti geram draugui ar draugei ir paskui palyginti, ką matėte jūs ir ką matė kitas žmogus. Arba aptarti realius įvykius su visais kitai jų dalyviais, sulyginti visus požiūrių taškus ir suvokti, kokie skirtingi yra suvokimai ir prisiminimai.

Čia nekalbama apie tai, kas yra teisinga ir kas klaidinga. Rambyno kalnas iš skirtingų dangaus krypčių atrodo vis kitaip, tačiau tai yra tas pats kalnas.

Kad sužinotume, kaip iš tikrųjų atrodo Rambyno kalnas, reikėtų apžiūrėti jį iš visų perspektyvų ir nebandyti kitų įtikinėti, kad vaizdas iš šiaurinės pusės yra vienintelis teisingas.

Geriau suvokti šią temą gali padėti vaidyba. Kai pabandysite suvaidinti labai savimi pasitikintį žmogų, geriau suvoksite, kaip iš tikrųjų kitiems skamba jūsų balsas ir atrodo jūsų laikysena.

Tačiau labiausiai naudingos gali būti dėmesingumo pratybos arba psichoterapija. Sąmoningumas padeda atskirti emocinę ir instinktyviąją suvokimo dalį.

Mūsų gyvenimas šiais laikais yra gerokai saugesnis nei senovėje, tačiau išgyvenimo instinktas vis dar veikia per daug aktyviai ir kartais mums tampa kliūtimi kelyje.