Ko vienas kitam pavydi muzikantai Trakumai, arba Kaip girdi muziką profesionalai

Beje, A. Trakumas gali vairuoti iki pasaulio galo, o L. Trakumienė niekada nenorėjo būti tokia garsi kaip Ala Pugačiova.

„Negaliu nesistebėti, kad dabar Livija mokydama vaikus dainuoti sutinka ir tokių, kurie klausėsi jos muzikavimo dar būdami mamos pilve. Žinokite, vyksta stebuklai. Jau būdami šiame pasaulyje kūdikiai atpažįsta anksčiau girdėtą muziką“, - sako Audrius.

Kažkaip sunku Trakumą vadinti Audroniu, nors jo pase taip ir parašyta. Taip jo mama niekada nevadino, jau nekalbant apie draugus ir senus pažįstamus. „Jeigu mane mokykloje norėdavo įsiutinti, tai vadindavo Audroniu.

Tas vardas atsirado tada, kai teko registruoti elektroninį paštą, turėti reikalų banke. Feisbuke draugai mane pašiepia: “Ach, tu jau Audronis", - prisipažino A. Trakumas.

Grupė „Trys apelsinai“ tebėra

Livija yra vokalo mokytoja, dirba su vaikais Karalienės Luizės jaunimo centre, džiazinio meno raiškos studijoje „Junior City Jazz“ ir dėsto džiazo vokalą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Audrius sako buvęs įdarbintas jaunimo centre paskui žmoną jai padėti. „Aš moku žiauriai gerai patarti. Tikrai esu apsigimęs patarėjas, toks kardinolas, bet ne juodas“, - save apibūdina jis. Žmona pataiso: „Jis yra garso ir vaizdo prodiuseris. Dirba su fonogramomis, su muzika, su akompanimentu.“

Liviją į jaunimo centrą pakvietė kolega talentinga džiazo vokalo pedagogė Aušra Smičiūtė-Butkevičienė. Su ja Trakumai kartu koncertuoja. Audrius juokauja sakydamas, kad grupė „Trys apelsinai“ ir po 30 metų dar turi nemažai gerbėjų. Anksčiau grupė važiuodavo dirbti į užsienius.

„Visi trys kartu koncertuojame, dainuojame ir grojame. Mes su Aušra dirbame konservatorijoje tame pačiame skyriuje, nes esame abi vokalistės, o jaunimo centre vėl susitinkame trise“, - priduria Livija.

„Aš nemoku mokyti muzikos“

"Jeigu reikia, aš dar kuriu dainas, muziką reklamai, spektakliams. Dabar mažiau. Anksčiau daug dirbau su Klaipėdos pilies teatro režisieriumi Alvydu Vizgirda. Man jis patinka - įdomus, talentingas žmogus.

Šiek tiek dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro katedroje koncertmeisteriu. Ten Šarūnas Juškevičius dėsto vokalą būsimiems aktoriams ir režisieriams. Aš jam padedu.

Džiaugiuosi tuo darbu, man jis labai įdomus, dalyvauju egzaminų aptarimuose, nes man patinka teatras. Valentinas Masalskis renka labai muzikalius studentus. Povilo Gaidžio kursuose į dainavimą mažiau buvo kreipiama dėmesio, jie galėjo ir neturėti klausos. O daugelis V. Masalskio studentų moka groti.

Ir pas Liviją man patinka džiazuoti su jaunimu. Bet aš nemoku mokyti muzikos, o ji moka. Bet vaikai mane mėgsta, nes aš esu geras, už nieką neatsakau, jie man yra draugai, filmuoju juos, darau klipus, režisuoju„, - atviravo Audrius. “

Jis iš tikrųjų yra labai mėgstamas vaikų, nes krečia visokius juokus, dažnai per pamokas kalbasi su jais. Jie labai mėgsta pašnekėti. Pripasakoja mums visokių dalykų, ko net tėvai kartais nežino", - priduria žmona.

Muzika - negimusiems kūdikiams

Važinėti į užsienį užsidirbti pora nustojo maždaug prieš 15 metų. Kai po klajonių užsienyje sugrįžo į Lietuvą, viena draugė pasiūlė Livijai užsiimti prenataliniu ugdymu, t. y. dar negimusių ir ką tik gimusių kūdikių muzikiniu lavinimu.

Ji ėmėsi tokios muzikos terapijos, kai daromas poveikis smegenims per vibraciją, kurią sukelia muzika. Bet reikėjo labai daug mokytis, vyras padėjo surinkti visą informaciją. Ko gero, net kokius dešimt metų ji lankė įvairius seminarus, mokymus.

„Gal tokie vaikai ir netampa muzikantais, kompozitoriais, bet jų smegenys geriau vystosi“, - mano Audrius.

„Garso bangų virpesiai stimuliuoja vaisiaus smegenų ląstelių vystymąsi, tai pagerina vaiko augimo procesus, imuninę sistemą, jis būna stipresnis, imlesnis, išmoksta judėti anksčiau nei kiti. Jeigu vaikai lankė užsiėmimus nuolatos iki trejų metų, tai prisimena, kai vėl mane sutinka“, - teigia Livija.

Anksčiau Livija turėjo privačią mokyklėlę. Darbas labai sunkus ir, deja, nepelningas, iš jo nepragyvensi, gali tik šiek tiek prisidurti. Dabar ji dirba įgyvendinant vieną projektą, kuris tęsiasi jau penkerius metus.

Jai nebereikia pačiai ieškotis vaikų, mamoms tokia paslauga teikiama veltui, o muzikantė už tai gauna atlygį.

Profesionalai

„Mums abiem patinka tokia pat muzika - džiazas, nors mes jo negrojame, gal tik truputį. Kitkas man neįdomu, na, dar klasika. Džiazas - ateities muzika, nes paremtas improvizacija, svingu, linkęs keistis. Jau dabar net klasikinėje muzikoje nebelieka įvairiausių kanonų“, - tikina Audrius.

„Mes klausomės ne kūrinio, o atlikėjo, kaip jis groja, nes visi tai daro skirtingai“, - sako Livija.

„Mes vis dėlto esame profesionalai. Aš negirdžiu muzikoje jokio vėjo, kalnų, vandens čiurlenimo, girdžiu, kaip eina natos, kaip jos jungiamos. Jeigu jos gerai sujungiamos, man gali ir ašaros ištrykšti.

Pagal garsų jungimą galima nuspręsti, ar vaikas talentingas, ar bus muzikantas, ar ne. Jis gali nemokėti groti, bet kažkaip teisingai jungia, nuo vienos prie kitos natos pereina logiškai“, - kalbėjo A. Trakumas.

„Kodėl vienas dainininkas labai populiarus, jo visi klausosi, o kito ne, nors jo balsas ir gražus? Pavyzdžiui, Celine Dion balsas dieviškas, bet jeigu ji tų dviejų natų nesujungtų tokiu būdu, kokiu reikia, taip nežavėtų“, - pritaria Livija.

Pastaruoju metu, pasak jos, labai padaugėjo darbo, jai darosi sunku viską aprėpti ir tai pradeda varginti. Jau norėtų išmokti kažko atsisakyti. Audrius mano, kad ji nemoka dirbti. Vis ruošiasi ir ruošiasi pamokoms, užuot duodama vaikams tas pačias užduotis.

Livija atkerta, kad jie labai skirtingi, kad gabaus vaiko negali mokyti lengvos dainos. „Man patinka dirbti ten, kur esu dabar. Kadangi yra tiek daug darbo valandų, nebespėju atlikti papildomų darbų. Vadinasi, juos turiu atsidėti arba vėlyvam vakarui, arba poilsio dienoms“, - prisipažįsta moteris.

Kaip apie muziką, taip ir apie vaikus, kuriuos moko muzikos, pora gali kalbėti nesustodama. Pasak Livijos, vaikai dabar yra drastiškai pasikeitę viskuo, tėvai - taip pat.

Pasirodo, pedagogai patys dalyvauja specialiuose mokymuose, kaip reikia mokyti šiuolaikinį vaiką. Ji pastebi, kad dabartiniai vaikai neišlaiko dėmesio ilgiau nei 10-20 minučių. Jų fizinis pajėgumas labai mažas. Pavyzdžiui, 5 metų mergaitė pastovi 10 minučių ir sako jau norinti atsisėsti.

Audrius priduria, kad vaikų grupėje būna 8, o pedagogai kartais ir trise turi ką veikti. Jo manymu, dabartiniai vaikai yra gerokai gabesni negu prieš 20 metų.

Žurnalistu būti negalėtų

Paklausti apie hobį, jie sutrinka. Šokių pamokos, kelionės, baidarės, dviračiai - kaip ir daugelio žmonių. Livija juokauja, kad bendras jų hobis buvo per kovido pandemiją kiekvieną dieną vesti šunį pasivaikščioti.

Audrius sako neturįs hobio, nebent tai būtų fotografavimas, o ir muzika, ko gero, yra jo hobis. Jie labai daug kalba apie muziką, beveik visą laiką, nes dirba kartu.

Livija nuo vaikystės svajojo būti dainininke, bet ne didelės scenos. „Žinojau, kad noriu būti maža dainininke. Ir ja tapau. Esu visiškai susitaikiusi su savo galimybėmis“, - sako ji. Moteris groja fortepijonu, akordeonu, moka ir gitara.

„Livija turi absoliučią klausą, jai patinka groti, bet jai nereikia šlovės“, - sako vyras.

Audriui patinka fotografuoti, jis netgi mano turintis menininko gyslelę šioje srityje. Dar jis moka rašyti tekstus. „Visa tai manyje iš mamos. Ji buvo literatūros mokytoja.

Mes namuose turėjome šimtus knygų. Man nereikėdavo eiti į biblioteką. Gerai rašydavau rašinėlius, nes daug skaičiau, žinoma, ir naktimis su prožektoriumi“, - prisiminė jis.

Užtat jaunystėje norėjo būti žurnalistu. O kai buvo mažiukas, sakydavo, kad bus „šioperis ir biškį muzikantas“.

„Mano stažas nuo 1972 m. Ir dabar man patinka vairuoti, aš galiu važiuoti iki pasaulio galo“, - sako Audrius. „Kuo toliau, tuo daugiau baudų gauna. Skina ir skina jas, o paskui mane moko vairuoti“, - išdavė vyrą žmona.

Ji mano, kad Audrius negalėtų dirbti žurnalistu, nes jis „kaifuoja“ paties proceso metu, o ką nors pabaigti jam labai sunku, nes vis dailina ir dalina, ir tam galo nėra. "Jis atiduotų straipsnį jau po to, kai laikraštis išeitų.

Buvo jo mamos jubiliejus, jis kūrė filmą apie ją. Susirinko visi svečiai, balius prasidėjo, o Trakumo nėra. Jis atvažiavo po kelių valandų„, - prisiminė Livija. “Bet visi verkė žiūrėdami tą filmą. Nespėjau, aš tada dar ir operą turėjau pabaigti", - teisinosi Audrius.

„Seni draugai kažkur prapuolė“

Valgiui itin didelio dėmesio pora neskiria. Gamina retai. Pusryčiauja ir vakarieniauja namie, o pietauja mieste. „Kartais, kai aš išbadėju per savaitę, kartą per mėnesį vieną sekmadienį paskiriu maisto gamybai ir jį ruošiu visai savaitei“, - sako žmona. Vyras giriasi galintis iškepti omletą.

Pora dažnai nesipyksta. Audriaus toks charakteris, kad jis negali būti susipykęs. Livija sako, kad jie dažnai ginčijasi, Audrius tikina, kad jį galima prie žaizdos dėti - jis nusileidžiantis ir ginčo nebelieka.

Jis pavydi žmonai, kad ji gabesnė muzikai už jį. Pareplikavus, kad turėtų dėl to jos nekęsti, sakė: "Ne, aš džiaugiuosi, myliu ją, suprantate. Ji 9 metais už mane jaunesnė. Patinka, kad ji nelaiko pykčio. Turi žiauriai daug gerų savybių, kitaip negyvenčiau su ja tiek ilgai ir mes nebūtume tokie sulipę.

Jeigu noriu išvažiuoti kur nors, keliauti ar dar ką nors daryti, nieko kito neįsivaizduoju, kaip tik tai daryti su ja. Seni draugai kažkur prapuolė, nebėra bendrų interesų, o su ja gali kalbėti apie bet ką.

Dar jos gera savybė - moka manęs klausytis. Nuo pat ryto pradedu pliurpti. Bet jau sensta ir ji. Kartais prasiveržia: „Ar tu gali patylėti?“

Paklaustas, ar kas nors erzina žmonos elgesyje, atsakė: „Tai, kad visą savaitę jaukiasi, o paskui šeštadienį tvarkosi. Specialiai jaukia, kad tvarkytis galėtų. Juk galima nieko nedaryti ir bus švaru. Mano bardako liesti nereikia. Arba daro remontus, kurių nereikia.“

Gyvena jie sodo namelyje „Vila Livija“. „Ji žiauriai norėjo gyventi name, mes pardavėme “chruščiovkę„ geru laiku neregėtai brangiai. Pasistatėme namą, dar aš televizorių ir fotoaparatą nusipirkau iš tų pačių pinigų“,- pasakoja Audrius. Krapštytis apie namą jis nemėgsta. Bet šią vasarą pakeitė vieną dalį supuvusios tvoros.

Livija intrigavo, sakydama, kad niekas jai nepatinka Audriuje. „Per kovidą užsiaugino barzdą, dabar niekaip negaliu prikalbinti nusiskusti. Tai man nepatinka. Patinka, kad jis nemato netvarkos, jam gerai visaip. Jis pyksta ant manęs, kad aš tvarkausi, ir bamba: “Tu vėl su skuduru."

„Livija būtų gera valytoja“, - replikuoja Audrius.

„Patinka, kad jis moka viską daryti kompiuteriu. Aš negaliu, neturiu tiek kantrybės. Jis padaro, ką reikia, jeigu nemoka, išmoksta, nors reikėtų sėdėti iki nakties. O aš to negaliu, nesuprantu“, - tęsė Livija.

Didžiuojasi ir savo vaikais

Tiek vienam, tiek kitam ši santuoka antra. Abu iš pirmų santuokų turi po sūnų. Audriaus Adomui jau 45 metai. Jis plikis ir su barzda - metalistas. Gyveno Airijoje, ten gimė sūnus Džiugas. Kai vaikui suėjo 7 metai, Adomo šeima paliko Airiją. Taigi Audrius jau seniai senelis.

Adomas bandė dirbti užsienyje kompiuterių srityje, bet nepatiko. Galima sakyti, jis eina tėvo pėdomis: irgi yra muzikantas, groja metalą, yra išleidęs ne vieną kompaktinę plokštelę. Airijoje jis turėjo savo grupę, o dabar groja su garsia Lietuvos metalo grupe „Stranguliatorius“.

„Per Vėlines buvo užsukęs, atvežė man dar vieną kompaktą, išleistą Amerikoje. Aš juo didžiuojuosi, nors jis ne bankininkas ir ne daktaras. Jis gabesnis muzikai, nei aš“, - sako Audrius.

Livijos sūnus Mindaugas, pasak jos pačios, irgi jau senas diedas - jam 35 metai. Baigė finansų ir audito mokslus Anglijoje, bet pagal specialybę nedirba. Anūkų ji dar neturi, nes sūnus labai užsiėmęs.

Neseniai Livija su Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos studentais pagal „Erasmus“ programą 10 dienų dirbo Paryžiuje. Ten jai pavogė telefoną. Sūnus gyvena Vokietijoje.

Jis važiavo darbo reikalais į Paryžių ir atvežė mamai telefoną. Išsinuomojo kambarį viešbutyje, kad galėtų su ja pabūti ilgiau. „Mes su Adomu nesame tokie artimi, kaip Livija su Mindaugu. Bet tai - normalu. Vyresni esam“, - juokauja Audrius.