Klinikinę mirtį išgyvenęs Kęstutis Ivaškevičius: „Gyvenimas pats siunčia ženklus“

Sportiškas vyriškis balandžio mėnesį švenčia du gimtadienius - 17 dieną ir 30 dieną. Būtent 2016 metų balandžio 30 dieną jauno ir energingo vyriškio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis - visą savo širdį, jėgas ir laisvalaikį skyręs profesionalaus futbolininko karjerai, staiga viso to turėjo atsisakyti dėl sveikatos bėdų.

Kęstutis prieš maždaug penkerius metus Klaipėdos centriniame stadione per „Palangos“ ir Alytaus „Dainavos“ rungtynes netikėtai sukniubo futbolo aikštėje ir kelias minutes nerodė jokių gyvybės ženklų. Komandos draugai nunešė žaidėją prie stadione budėjusios greitosios pagalbos automobilio, kur medikai keliolika minučių kovojo dėl jo gyvybės. Budėjusiai „greitukei“ į pagalbą netrukus atvyko ir antroji.

Po įtempto keliolikos minučių medikų darbo pagaliau įsižiebė viltis - Kęstutis ėmė rodyti gyvybės ženklus ir buvo išgabentas į ligoninę. Visgi ir po kelių valandų futbolininko tėtis, žinomas Klaipėdos futbolo treneris Pranas Ivaškevičius žiniasklaidai komentavo, kad jo sūnus vis dar ištiktas komos. Galiausiai paaiškėjo, kad jį buvo ištikusi klinikinė mirtis.

„Pats visa tai pamenu lyg per miglą. Vieną akimirką žaidžiu aikštėje, o kitą - atsibundu ligoninėje. Net nesupratau, kas čia vyksta. Jaučiausi lyg kokiame sapne - aplink visi laksto, šviečia lempos... Mintis, kad įvyko kažkas negero, sąmonę pasiekė tik tuomet, kai gydytojai pasakė, jog su futbolu greičiausiai teks atsisveikinti“, - žurnalui „Vakarai“ penkerių metų senumo istoriją pasakojo K. Ivaškevičius.

Žmonai daužėsi širdis

Gyvenimą kardinaliai pakeitusias futbolo rungtynes tiesiogiai internetu stebėjo ir Kęstučio žmona Tautvilė, ant rankų laikydama jų vos kelių mėnesių sūnelį Herkų.

„Staiga pamačiau, kad Kęstutis nukrito. Žinau savo vyro charakterį - jis visada iš paskutiniųjų stengiasi atsikelti ir vėl pulti į kovą. O tąkart gulėjo nejudėdamas. Mačiau, kaip prie Kęstučio puolė komandos gydytojas, atbėgo jo tėtis, atvažiavo greitoji. Širdis daužėsi laukiant žinių“, - prisimindama įvykius pasakojo Tautvilė Ivaškevičienė.

Visi Kęstučio šeimos nariai ir draugai kelias valandas gyveno laukimu ir viltingai laukė medikų žinių.

„Galiausiai Kęstutis pabudo iš komos. Vienas iš pirmųjų jo klausimų buvo toks: “Ar laimėjo mano komanda?"

„Tiesą pasakius, aš nelabai supratau, kas įvyko. Stengiuosi nebesigilinti į šią situaciją ir net beveik ją pamiršau. Apmaudu, kad teko baigti profesionalaus sportininko karjerą, bet svarbu, kad esu gyvas, sveikas, turiu mylimą žmoną Tautvilę, auginu du sūnus - Herkų ir Vakarį, dirbu mėgstamą darbą, tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Liūdėti tikrai nėra kada“, - akcentavo K. Ivaškevičius.

Jis teigė, kad dabar jaučiasi pukiai ir sveikata nesiskundžia.

„Kas pusmetį einu pas gydytojus pasitikrinti, ir tiek. Sportuoju dėl savęs: mėgstu miško takais minti dviračio pedalus, padirbėti su treniruokliais, TRX diržais. Futbolą žaidžiu rečiau, nes būna, kad skauda koją, o žaisti futbolą jaučiant skausmą - menkas malonumas“, - teigė jis.

„Šeimoje jaučiu meilę ir ramybę“, - pabrėžė buvęs profesionalus žaidėjas, o dabar treneris ir Klaipėdos futbolo akademijos vadovas Kęstutis Ivaškevičius.

Iškentė septynias operacijas

Kęstučio manymu, minėtą 2016 metais jo gyvenimą pakeitusį lemtingą įvykį galėjo sukelti kojos traumos, patirtos žaidžiant Tel Avivo „Bnei Yehuda“ (Izraelis) ekipoje.

„Kai pabudau iš komos, gydytojai pasakė, kad mano organizme visiškai nebebuvo kalio. Prieš tai buvau iškentęs septynias kojos operacijas, tad norėjau kuo greičiau atgauti sportinę formą, daug treniravausi, organizmas buvo nusilpęs, - pasakojo K. Ivaškevičius. - Viskas prasidėjo nuo menkiausio kojos lūžio, kurį patyriau žaisdamas minėtoje Tel Avivo komandoje. Izraelyje padarė operaciją, sugipsavo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, gipsas buvo uždėtas blogai, užspaudė nervus ir raiščius, tad koja tapo sunkiai valdoma. Tiesiog pažeidė kojos nervus, kuriuos atgaivinti labai sudėtinga. Situacija buvo tokia: vieną dieną tos kojos beveik nejausdavau, kitą dieną atvirkščiai - hiperaktyvi ir jautri. Vėliau gydytojai sakė: “Viską sutvarkysime.„ Izraelyje koja iš viso buvo operuota net penkis kartus. Situaciją bandė gelbėti Tel Avivo “Maccabi„ krepšinio komandos gydytojas, bet galiausiai grįžau gydytis į Lietuvą. Mūsų šalies specialistai atliko dar dvi kojos operacijas ir, kiek tai buvo įmanoma, ištaisė kitų gydytojų klaidas...“ - pasakojo K. Ivaškevičius.

Jo manymu, būtent per itin trumpą laiką padarytos net septynios operacijos, skausmą malšinantys vaistai ir nualino jo organizmą.

„Gali būti, kad viskas susidėjo į viena, ir įvyko tai, kas įvyko. Bet nieko nepadarysi, galbūt tai buvo ženklas, kad gyvenime reikia kažką keisti. Per visą sportinę karjerą neturėjau rimtų traumų, tik patempimus. Ir tąsyk, regis, buvo tik menkas kojos lūžis, o reikėjo iškęsti net septynias operacijas ir galiausiai atsisveikinti su profesionalaus futbolininko karjera... Kita vertus, jei ne tas įvykis, nebūtume su Tadu Vaitkumi įkūrę Klaipėdos futbolo akademijos, kuriai dabar vadovauju“, - kalbėjo K. Ivaškevičius.

Jis pats per sportinę karjerą pasiekė daug pergalių, atstovadamas Klaipėdos „Atlanto“, FBK „Kaunas“, „Šilutės“, Edinburgo „Heart of Midlothian“ (Škotija), Kryvyj Riho „Kryvbas“ (Ukrana), Tel Avivo „Bnei Yehuda“ (Izraelis) klubams. Lietuvos rinktinėje sužaidė 28 rungtynes.

„Kai patyriau klinikinę mirtį, man buvo vos 31-eri. Jei ne kojos trauma ir tas įvykis, dar būčiau galėjęs profesionaliai futbolą žaisti iki šiol. Bet juk nieko nepadarysi, vadinasi, taip turėjo būti, reikėjo eiti kitu keliu - nebelakstyti pačiam aikštėje, o bėgioti už jos ribų“, - įsitikinęs jis.

Kuria Klaipėdos futbolo piramidę

Kęstučiui kasdienės veiklos - per akis: nuolatinis darbas su Klaipėdos futbolo akademijos vaikais, be to, jis yra ir Klaipėdos „Neptūno“ futbolo komandos sporto direktorius ir pagrindinės komandos treneris.

„Kuriame tokią piramidę ir klubą, kokio Klaipėdoje niekada nebuvo. Norime, kad būtų užpildytos visos grandys - nuo mažų vaikų iki suaugusiųjų pagrindinės ir dublerių komandų. Dedame pastangas, kad ateityje Klaipėdoje vėl būtų pagrindinė futbolo komanda, kuri žaistų aukščiausiojoje lygoje ir net galėtų tapti šalies čempione. Anksčiau tokios piramidės Klaipėdoje niekada nebuvo - “Atlantas„ dirbo sau, o Klaipėdos futbolo mokykla - sau. Mūsų tikslas, kad Klaipėdos futbolo akademija augintų perspektyvius žaidėjus “Neptūno„ futbolo komandoms ir žaidėjai galėtų nueiti kelią nuo dublerių iki pagrindinės vyrų komandos“, - akcentavo jis.

Pasiteiravus, ar lieka laiko buvusiam modeliui žmonai Tautvilei ir vaikams - Herkui ir Vakariui, ar šeima neprieštarauja dėl tokio jo užimtumo, K. Ivaškevičius atsakė: „Randame bendrą kalbą ir esame perpratę vienas kitą. Juk su žmona Tautvile kartu esame jau 14 metų, iš jų santuokoje - aštuonerius. Kartais nesinori savaitgaliais vykti į futbolo rungtynes, galbūt smagiau būtų pabūti su šeima, tačiau toks mano darbas: norisi Klaipėdos futbolo jaunajai kartai sudaryti kuo geresnes treniruočių ir varžybų sąlygas. Kita vertus, žmona yra įkūrusi renginių organizavimo įmonę “Amber idėja„, tad po karantino prasidės sezonas: vestuvės, krikštynos, kitos šventės ir žmona savaitgaliais taip pat bus užsiėmusi. Dėl darbų barnių nekyla. Suprantame, palaikome ir visada stengiamės paskatinti vienas kitą. Šeimoje jaučiu meilę ir ramybę“, - akcentavo klaipėdietis.

Į drabužinę - su automatu rankose

K. Ivaškevičius Izraelyje iš viso praleido penkerius metus ir teigė jau tuomet supratęs, kad reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, nes nežinai, ar išauš rytojus.

„Izraelis - šalis, kuri gyvena nuolatinės karinės parengties sąlygomis. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu mieste gali sprogti bomba. Tarkime, sėdime persirengimo kambaryje prieš futbolo rungtynes, treneris dėsto rungtynių taktiką ir staiga pasigirsta sirenų kauksmas, kažkur įvyksta sprogimas. Mes garsiai paplojame, kad viskas baigėsi, ir bėgame į aikštę žaisti“, - pasakojo K. Ivaškevičius.

Jis pamena itin neramias dienas, kai teroristai Gazos Ruože įsigijo raketų, kurios nuskrenda iki Tel Avivo.

"Vienu metu gal per porą savaičių į mūsų pusę paleido apie 2 tūkstančius raketų. Iš pradžių buvo labai nemalonu, bet vėliau jau pripranti, žinai, kad yra išmaniosios programėlės, kad sukaukus sirenoms turi maždaug pusantros minutės kur nors pasislėpti. Visi Izraelyje draugiškai - mieste ar bet kur kitur - iškart priima, padeda pasislėpti ir panašiai.

Stadione taip pat buvo toks atvejis: žaidėme su „Maccabi“, stadione - 15 tūkstančių futbolo sirgalių. Sėdime persirengimo kambaryje, o atėjęs kareivis aiškina, ką daryti, jei sukauks sirenos. Ir kaip tik jos sukaukia. Mes pasėdime, palaukiame, girdime, kaip raketą numuša, ir einame į aikštę daryti apšilimo. Tiesa, žmonės stadiono tribūnose nelaksto, o stovi ir skanduoja: „Šaudykit į mus, kiek norite, mes nieko nebijome.“ Tai labai patriotiška šalis..." - kelerių metų senumo prisiminimais dalijosi klaipėdietis.

Jis iki šiol prisimena vaizdą, kaip Izraelyje komandos draugas atėjęs į drabužinę į spintelę pasideda automatą ir bėga į futbolo aikštę treniruotis ar žaisti rungtynių.

„Pradžioje buvo keista, bet vėliau jau nebekreipiau į tai dėmesio. Tarsi būtų tas pats, jei Lietuvoje kas ateitų ir šalia pasidėtų kuprinę. Izraelyje tiek vyrams, tiek moterims karinė tarnyba yra privaloma. Bet nėra taip, kad jie būtų uždaryti: išleidžia ir į treniruotes, ir į varžybas, ir į darbą. Ten taip jau yra įprasta. Jei paklaustume Lietuvoje, kas karo atveju imtų į rankas automatą ir eitų ginti Tėvynės, nežinau, ar būtų tiek patriotų, kiek yra Izraelyje. Kažin...“ - teigė K. Ivaškevičius.