Klaipėdos šturmas, kurio nebuvo

Beje, šiemet net ir minėjimas bus nevisavertis, nes skulptūrų parke „šlovingą tarybinės liaudies žygdarbį“ simbolizavęs monumentais praėjusią vasarą buvo utilizuotas.

Bet prisiminkime, kas įvyko 78 metus 1945 m. sausio mėnesį.

Tuometinis Mėmelis (Klaipėda) buvo paskutinis Lietuvos miestas, kurį 1945 m. užėmė Raudonoji armija. Būtent užėmė, o ne atkovojo.

Jokių mūšių nebuvo

1945 m. sausį sovietai ties Klaipėda buvo sutelkę milžiniškas pajėgas, kurios turėjo sutrypti mieste įsitvirtinusią vokiečių įgulą. Pastarosios vadovybė net neįtarė, kokia grėsmė jiems kilusi. Tačiau dėl neaiškių priežasčių rusai atitraukė dalį pajėgų nuo miesto, o tuo pasinaudoję vokiečiai paspruko jiems iš po nosies ir paliko miestą visiškai tuščią. Tad jokių mūšių, apie kuriuos rašyta sovietiniais laikais ir teberašo anų metų raugu persismelkę veikėjai, nebuvo. Nes negalėjo būti, kadangi sovietai įžengė į visiškai tuščią miestą, kurį iškart ėmė plėšti ir grobti.

Norėdami užmaskuoti savo žioplumą raudonieji generolai ėmė klastoti karinius dokumentus, kuriuose įrašė nebūtus skaičius apie nukautus vokiečių karius. Bent jau taip norėta parodyti, kokie kruvini mūšiai virė šio miesto prieigose. Todėl nuo tos dienos norėta užmiršti vadinamąją „Mėmelio operaciją“, kuomet tris mėnesius laikę apsiautę miestą rusai tiesiog pramiegojo, o tuo pasinaudojusi vokiečių įgula paspruko jiems iš po nosies.

Detaliai ši operacija yra išnagrinėta 2022 m. išleistoje Antano Verkelio ir Mindaugo Milinio knygoje „Mėmelio šturmo blefas“.

Dabar apie viską iš eilės.

1945 m. sausio pabaigoje  Mėmelio (Klaipėdos) placdarmo likimas niekam nekėlė abejonių. Miestas buvo apsuptas, su Rytų Prūsija susisiekti galėjo tik siaura Kuršių nerijos juosta. Tačiau ir šį kelią raudonieji galėjo bet kada perkirsti.

1945 sausio 22 d. miestą pulti pasirengusios 4-osios smogiamosios armijos vadas generolas P. Malyševas pasirašė Mėmelio (Klaipėdos) puolimo įsakymą. Sausio 23-osios ir 24-osios naktimis armijos daliniai rikiavosi šturmui ir jau sausio 24 d. ryte 8.00 val. smogiamosios grupuotės užėmė išeities pozicijas. Atrodė, sovietai tuoj smogs. Bet įvyko netikėtas dalykas - puolimas paskutinę akimirką buvo sustabdytas. Greičiausiai, 1-ojo Pabaltijo fronto vadovybė nusprendė, kad užspeisti ir prie jūros prispausti vokiečiai niekur nedings, todėl sausio 25 d. nukreipė 14-ąjį šaulių korpusą nuo Klaipėdos Priekulės (Latvija) kryptimi į „degantį“ Kuršo katilą, kur vienuolika Raudonosios armijos divizijų nesėkmingai bandė pralaužti frontą.

Kol raudonarmiečiai kuitėsi užnugaryje, miestą gynęs vermachto XXVIII korpusas ruošėsi pasitraukimui į Rytų Prūsiją.

A. Hitleris leido palikti Mėmelį tik sausio 22 d. XXVIII korpuso pasitraukimo operacija turėjo kodinį pavadinimą „Krebs“ („Vėžys“) ir jai miesto įgula ruošėsi nuo 1944 m. rudens. Operacija buvo puikiai suplanuota ir įvykdyta. 1945 m. sausio 23 d. ir sausio 24 d. korpuso vadas pėstininkų generolas Hansas Gollnickas pasirašė įsakymus Nr. 11 ir Nr. 12, nurodančius pradėti operaciją „Krebs“ („Vėžys“). Per penkias naktis visos pajėgos buvo slapta perplukdytos iš miesto į Kuršių neriją arba garlaiviais tiesiai į Rytų Prūsiją. Pačioje sovietų panosėje buvo įvykdyta didžiulė logistinė operacija, o šturmui pasirengę, tačiau aklinoje gynyboje įstrigę raudonieji nespėjo nei pastebėti, nei suvokti vokiečių užmačių.

Nuo sausio 23 d., spaudžiant stipriems šalčiams, keltai ir laivai kursavę tarp Klaipėdos ir Smiltynės, sausio 24-27 naktimis išgabeno pagrindines XXVIII korpuso pajėgas. Jūros keliu į Piliavą septyniais garlaiviais buvo išplukdyta sunkioji ginkluotė ir karinis turtas, 511-asis sunkiųjų tankų batalionas ir folkšturmas. Evakuotos karo ir lauko ligoninės, įvairūs kariniai daliniai. Garlaiviu „Venus“ išplaukė XXVIII korpuso vadovybė.

Abi kariaujančios pusės puikiai užsimaskavo: vokiečiai nesuprato, kad juos tuoj puls, sovietai – kad priešas traukiasi, tačiau ruošėsi nuo jo gintis.

XXVIII korpuso vadas pėstininkų generolas Hansas Gollnickas Mėmelio placdarme rengiasi šaudyti iš sovietų Mosino 7,62 mm kalibro šautuvo folksšturmo mokymų metu, 1944 m. gruodis. Fotografavo 95-osios pėstininkų divizijos vadas generolas majoras J. F. Langas. Nuotrauka iš knygos "Mėmelio šturmo blefas".

Vokiečiams šį kartą pasisekė – jei sovietai sausio 24 d. ryte nebūtų sustabdę puolimo, juos, besitraukiančius iš pagrindinės gynybos linijos,  visa jėga būtų užgriuvusi 4-oji smogiamoji armija.

Sovietai praregėjo tik sausio 26 d. vakare. Padaugėjus sprogimų pačiame Mėmelyje, tuo pačiu suintensyvėjus artilerijos pabūklų, dislokuotų Kuršių nerijoje, ugniai, sumažėjus atsakomajai vokiečių ugniai iš priešakinių pozicijų, rusai suprato, kad kažkas vyksta ne taip.

Sovietai tik įtarė, kad Mėmelio įgula pradėjo trauktis. Siekdamas išsiaiškinti priešo tikslus, 4-osios smogiamosios armijos vadas generolas P. Malyševas įsakė sausio 27 d. 92-ajam ir 19-ajam šaulių korpusams atlikti žvalgybą mūšiu. Naktį sovietų žvalgai nustatė, kad vokiečiai paliko pagrindinę gynybos liniją ir atsitraukė į antrą ir trečią gynybos linijas. Tiesą sakant, jie atsitraukė dar sausio 26-osios naktį, tik sovietai iki vakaro neįtarė, kad tranšėjos tuščios.

Supratęs, kad vokiečiai jį apmovė, sausio 27 d. naktį P. Malyševas žodžiu įsakė pulti visomis armijos pajėgomis. Karinės taktikos požiūriu tai buvo kvailystė. Divizijos, atsitraukusios į užnugarį ar užėmusios aklinos gynybos pozicijas, nebuvo pasiruošusios ir išskleistos puolimui. Nebuvo aišku, kur priešo, kur savi daliniai. Puolimo zonoje naktį tokiame chaose sudėtinga  nustatyti skiriamąsias linijas tarp dalinių, o juk taip ir į „draugišką ugnį“ galima patekti. Panikos apimtam generolui „taktika“ nerūpėjo – virš jo lyg Damoklo kardas kabojo J. Stalino asmeninis ginklas „Smeršas“.

Sužinojęs, kad Mėmelio užėmimo „laurai“ gali sudegti, į pajūrį skubiai atvyko 1-ojo Pabaltijo fronto vadas, armijos generolas I. Bagramianas. Jo štabas buvo įsikūręs Kalvarijoje. Sausio 27 d.  anksti ryte P. Malyševas, gelbėdamas padėtį, vytis vokiečius ir užimti Klaipėdą (Mėmelį) metė ir savo rezervą – 16-ąją lietuvišką diviziją.

Sovietų pajėgas skirtas Mėmelio šturmui sudarė šešios šaulių divizijos, artilerijos, inžinieriniai ir pagalbiniai daliniai – apie 30000 karių. Reikėjo laiko iš užnugario atvesti pajėgas, pritraukti artileriją, atvežti šaudmenis, suderinti tarpusavio ryšius.

Iš vokiečių pusės gynėsi šeši ariergardiniai batalionai: Iš viso 1769 kariai (sausio 20 d. duomenimis). Priešakinėse pozicijose jų buvo dar mažiau.

Lietuvos SSR LKP (bolševikų) Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus rūko su 16-osios lietuviškosios divizijos vadu generolu-majoru Adolfu Urbšu (kairėje) ir divizijos vado pavaduotoju politiniams reikalams Jonu Macijausku. 1945 m. sausio 28–29 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nesuprantamas šturmas

1945 sausio 26 d. XXVIII korpuso karių pasitraukimą iš pagrindinės gynybos linijos pirmieji pastebėjo 92-ojo šaulių korpuso žvalgai prie Karklės tik sausio 26 d. vakare.

Sausio 26 d. 23.00 val. trys sovietų divizijos pradėjo puolimą visomis pajėgomis - per 10000 karių. Tuos tris Vermachto batalionus jos turėjo šluote nušluoti. Bet prasidėjo protu sunkiai suvokiami raudonarmiečių manevrai. Skirtingos divizijos užėmė tuos pačius kaimus. Tik iš įvairių pusių. Daliniai susimaišė. Ir kaip jie vieni kitų naktį neiššaudė?

Trijų sovietų divizijų kelyje liko tik trys Vermachto ariergardiniai batalionai. Jau po mūšių parašytoje raudonųjų 19-ojo šaulių korpuso žvalgybos pažymoje teigiama, kad, remiantis belaisvių parodymais, atsitraukimą dengė iki 400-500 žmonių, remiamų dviem artilerijos baterijomis (greičiausiai kituose dokumentuose minimos dvi minosvaidžių baterijos Žardininkuose (Klein Götzhöfen). Šių batalionų kariai ne tik pridengė pagrindinių pajėgų atsitraukimą, bet ir narsiai kovėsi bei paėmė į nelaisvę nemažai raudonarmiečių.

Iš belaisvių parodymų matome, kad pėstininkai atakavo vokiečių gynybos liniją be jokios tvarkos ir savaeigės artilerijos paramos. Iš 12 SAP 8 nepajudėjo iš išeities pozicijų (neužsivedė?).

6.00 val. 32-osios divizijos 113 - ojo šaulių pulko vadams buvo įsakyta pasiųsti karius per Kuršių marių ledą. Sustiprinta kuopa buvo pasiųsta iš Lūžijos (vok. Schäferei, kaimas dabar išnykęs) kaimo rajono Budnio įlankos link. Už 600-700 metrų nuo kranto kuopą apšaudė vermachto 607-osios ypatingosios divizijos kulkosvaidininkai, todėl rusai patyrę nuostolių atsitraukė.

Sausio 27 d., sutemus, 344-oji šaulių divizija pradėjo „ryžtingą puolimą“ ruože nuo Gindulių iki marių šiauriau Lypkių, t. y. susimaišęs su 70-ąja divizija bendra minia judėjo Mėmelio kryptimi.

Divizijos, kilusio aliarmo ir panikos metu, puolimo įsakyme negavo iš armijos vadovybės tikslių skiriamųjų linijų tarp dalinių. 344-osio šaulių divizijos kovinių veiksmų žurnale nurodyta pulti „bendra“ Mėmelio kryptimi. Divizija, kurią sudarė 3535 kareiviai, trimis pulkais užėmė pozicijas keliolikos kilometrų fronte. Ji nesugebėjo sukoncentruoti jėgų ir iki pat vakaro net nebandė įveikti 2-osios vermachto gynybos linijos ruožo, kurį gynė 58-osios pėstininkų divizijos 154-ojo pulko II batalionas – 312 karių.

Sovietų 70-osios šaulių divizijos kovinių veiksmų žurnale rašoma, kad sausio 27 d. sunaikinti 32 priešo kareiviai, paimtas vienas belaisvis. Skaičiai panašūs į tiesą, tokie Vermachto nuostoliai iš tiesų galėjo būti. Bet apie savo dienos nuostolius rusai žurnale neparašė nė žodžio.

O jie buvo nemaži. Vermachto 3-osios tankų armijos štabo Operatyvinis skyrius pranešė, kad sausio 27 d. priešas patyrė didelių nuostolių, paimti 47 belaisviai, pamušti trys tankai (savaeigiai artilerijos pabūklai Su-85).

Oficialūs 70-osios divizijos sausio mėnesio nuostoliai: 115 žuvusių ir 102 sužeistų.

Kruvinas mūšis prie Mižeikių (dab. miškas ties Kiškėnais) suvaidino svarbią reikšmę. Čia Vermachtas neleido prasiveržti  Raudonajai armijai ir sėkmingai tęsė savo pajėgų atsitraukimą.  Kaip parodė tolimesni įvykiai, tai buvo didžiausias ir vienintelis rimtas mūšis dėl Mėmelio (Klaipėdos) sausio mėnesį.

Sovietų generolai neslėpė apmaudo, kad iš rankų paleido dvi apsuptas ir, atrodytų, pasmerktas vokiečių divizijas. Sunku patikėti, kad dėl nesėkmės buvo kalti Mėmelį (Klaipėdą) apsupusių dalinių vadai. Greičiausiai buvo ieškoma atpirkimo ožių nuo pat sovietinės valdžios piramidės viršaus: fronto vadas kritikavo armijos vadą, armijos vadas – korpuso, korpuso vadas – divizijų, o divizijų... Divizijos nespėjo pasiruošti puolimui, jos iki tol gynėsi. Pagalius į ratus kaišiojo vis tos pačios Raudonosios armijos problemos: vadų nėra, artilerija neatvyko, šaudmenų neatvežė, kovinė gurguolė perpildyta prisiplėštu turtu, sužeistieji mirtinai sušalo.

„Vėžys“ išropojo

Užtat vokiečiai pradėjo rizikingiausią ir pavojingiausią operacijos „Krebs“ etapą – paskutinių ariergardinių dalinių evakavimą. Ariergardui galėjo pasisekti tik tuo atveju, jei visi daliniai išvyktų vienu laiku.

Laivų pasirengimą išplaukimui sausio 28 d. naktį paskelbė flotilės vadas šiais, vienu metu einančiais signalais: signaliniais šūviais (balta raketa, po to 6 raudonos raketos) ir visų laivų įjungta sirena. Paskaičiuota, kad pasiruošimas pakrovimui baigtas maždaug iki 01.30 val. Po signalų ariergardas sulipo į numatytus laivus. Sausio 28 d. – 1.25 val. visi ariergardo daliniai išplaukė.

Tai buvo senojo prūsiškojo Mėmelio istorijos pabaiga. Nuo tos akimirkos pradėta kurti sovietinės Klaipėdos istorija.

Tą pačią naktį iš uosto išplaukė ir visi jame buvę laivai, keltai ir inžinerinės paskirties dalinių kateriai. Nors daugelis jų nebuvo pritaikyti plaukti jūra ir jų navigacinės galimybės buvo ribotos, spaudžiant šalčiams, jie pasiekė Piliavos uostą Sembos pusiasalyje.

Vermachtas, palikdamas pasmerktą Mėmelį, išgelbėjo įgulą ir laimėjo taktinę pergalę. Jau po kelių dienų Sembos pusiasalyje Rytų Prūsijoje 58-oji ir 95-oji divizijos stojo į mirtiną mūšį su „senaisiais“ Mėmelio priešais iš A. Beloborodovo 43-osios armijos.

Raudonarmiečiai ant apsnigtų Klaipėdos griuvėsių kelia raudonąją vėliavą (dab. Atgimimo aikštė)  1945 m. sausio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kova su šmėklomis

Svarbiausias 1-ojo Pabaltijo fronto tikslas buvo užkirsti kelią Mėmelio garnizono evakavimui ir sutriuškinti jį prieš atsitraukiant arba atsitraukimo metu. Tačiau šio tikslas nebuvo įgyvendintas.

Fortūna šį kartą vokiečiams nusišypsojo. Raudonosios armijos generolai pražiopsojo didžiulę logistinę XXVIII korpuso operaciją „Krebs“. Penkiolika tūkstančių žmonių, šimtai tonų krovinių buvo perkelti į neriją arba laivais į Rytų Prūsiją. Tokio fiasko buvo neįmanoma nuslėpti. Melas visą laiką buvo sovietų propagandos pagrindas. Melavo apie paimtus priešo trofėjus ar didino priešo nuostolių skaičių. Didino dešimt kartų, kartais šimtą kartų. Mėmelio „šturmo“ atveju paskaičiuoti melo „koeficiento“ nebeįmanoma, nes nė vieno vokiečių kareivio mieste nebeliko. Bet 4-osios armijos vadams žūtbūt  reikėjo sudaryti vaizdą, kad „šturmas“ tikrai įvyko ir mūšiuose krito begalė vokiečių. Visų dalinių štabai, kaip susitarę (ar kaip įsakyta), ėmė pūsti miglą į akis.

1945 m. sausio 27-28 d. 4-osios smogiamosios armijos dalinių nuostoliai ir sufalsifikuoti vermachto nuostoliai. Esą 1945 m. sausio 27-28 d. Klaipėdą puolę sovietų daliniai nukovė 4280 priešo karių.

Absoliuti dauguma sufalsifikuotų „nuostolių“ teko sausio 28-osios nakčiai, kai vokiečių Klaipėdoje nebebuvo. Akivaizdu, kad suderinti skaičių dalinių štabams nepavyko. O gal ir laiko tokiems niekams pritrūko? 92-asis šaulių korpusas priskaičiavo 500 žuvusių vokiečių karių, o į šio korpuso sudėtį įeinanti 179-oji šaulių divizija tris kartus daugiau - 1500 (?!). Trys į 19-ąjį šaulių korpusą įėjusios divizijos priskaičiavo 580 žuvusių vokiečių, o pats korpusas 1000?! 1-asis Pabaltijo frontas paskelbė iki 3000 žuvusių vokiečių, o 4-osios smogiamosios armijos kovinių veiksmų žurnalas sako, kad Vermachtas prarado iki 5000 žuvusių ir sužeistų.

Tuo tarpu 1-jo Pabaltijo fronto vadas armijos generolas A. Bagramianas savo memuaruose su nuoroda į tą patį 4-osios smogiamosios armijos kovinių veiksmų žurnalą, dokumentą truputį „pataisė“ – „ fašistai tik žuvusiais prarado apie 5000 karių“. Ir dar nuo savęs pridėjo:

„Dalis priešo įgulos dalinių, bandančių gelbėtis jūra, pateko į torpedinių katerių ir jūros aviacijos smūgį. Į dugną nugrimzdo daugiau kaip šimtas smulkių laivų ir du dideli garlaiviai.[...]“.

Šis sakinys išvis absoliutus melas, nes atsitraukimo metu nebuvo nuskandintas nė vienas laivas.

Knygos „Mėmelio šturmo blefas“ autorių apskaičiavimais, mūšiuose ir nuo aviacijos bei tolimosios artilerijos smūgių Mėmelyje galėjo žūti apie 50-60  vokiečių karių.

Raudonoji armija iki sausio 28 d. prarado 194 žuvusiais, 550 buvo sužeisti. Neatmeskime, kad skaičiai yra smarkiai sumažinti. Neaišku, kiek jų žuvo kovoje ir kiek susisprogdino mieste aktyvavę paliktas vokiečių minas.

„Šturmuojant“ buvusį Lietuvos banko sandėlį (parodytas rodykle) žuvo 56 raudonarmiečiai.

Diktatorius niršo

Vargu, ar J. Stalinas žinojo tikrą informaciją, bet akivaizdu, kad jis buvo nepatenkintas sužlugdyta operacija, tik negalėjo to parodyti, nes tada tektų pripažinti, kad jo generolai nevykėliai. Savo nepasitenkinimą diktatorius parodė apdovanojimus skyręs tik devyniems 4-osios smogiamosios armijos karininkams.

J. Stalino Klaipėdos užėmimo įvertinimą galima palyginti su apdovanojimų lietumi Karaliaučiaus šturmo operacijoje. 43-osios armijos - vienos iš trijų armijų šturmavusių miestą, tūkstančiai karių buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, 67 žmonėms buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, o armijos vadui A. Beloborodovui „Auksinės žvaigždės“ medalis buvo įteiktas antrą kartą.

Tikroji gėdingai sovietams pasibaigusi Klaipėdos užėmimo istorija iš karto nukišta į stalčių toliau nuo akių. Dar liepsnojant miesto kvartalams, buvo pradėtas kurti naujas pergalingo „šturmo“ mitas. Dešimtmečiams bėgant, jis vis apauga naujais „herojiškais“ faktais ir detalėmis. Kiekvienais metais sausio 28 d., Klaipėdoje susirenka žmonės, norėdami pagerbti „šturmo“ dalyvių atminimą, patys net nesuprasdami, ką jie švenčia. Bet koks bandymas atrasti tiesą tuoj pat apkaltinamas „Didžiojo tėvynės karo“ istorijos perrašinėjimu ir žuvusių raudonarmiečių atminimo niekinimu.

Tačiau būtina pasiakyti tiesą, kokia ji „nepatogi“ bebūtų - daugiausiai nuostolių raudonarmiečiai patyrė ne kautynėse su vokiečiais, o plėšdami miestą sausio 28 ir sausio 29 dienomis.

Labiausiai „gatvių kautynėse“ nukentėjo 16-oji lietuviškoji divizija. Sausio 27 d., kai įvyko vienintelis Tauralaukio mūšis, divizija prarado 26 karius (kurie žuvo) ir 118 buvo sužeista. Vėliau nuostoliai augo, nors jokių kovų mieste vykti negalėjo, kadangi vokiečiai buvo pasitraukę. Nepaisant šios aplinkybės, sausio 28 d. žuvo 51 kareivis, 60 buvo sužeista, sausio 29 d. - 47 žuvo, 64 sužeista. Iš viso per tris dienas žuvo 124 žmonės, 242 buvo sužeisti.

Užminavo miestą

Knygoje „Mėmelio šturmo blefas“ rašoma, kad vermachto XXVIII korpuso pionieriai pavertė Mėmelį parako statine – buvo užminuoti uosto įrenginiai, pastatai, sandėliai ir parduotuvės. Korpuso dokumentuose pažymėtos 3175 minos. Daugiausiai – prieštankinės ir priešpėstinės. Tarp priešpėstinių buvo S-minos, vadinamos „šokinėjančiosios“ minos, kurios užliudytos iššokdavo ir detonuodavo ore, paskleisdamos skeveldrų spiečių. Ypač daug buvo paslėpta priešpėstinių minų „Stockminen“ („lazdų mina“) arba „Betonminen“ („betono mina“). Ją sudarė cilindro formos betoninis pagrindinis korpusas ant trumpo medinio kuolo. Betoninėje galvutėje buvo nedidelis sprogstamasis trotilo užtaisas, į kurį buvo įdėta daugybė metalinių skeveldrų. Iš prieštankinių minų pridėliojo – T-minen  (Tellerio lėkštės formos minos) ir R-minen  (Riegelio minos įdėtos į metalinę, o kartais medinę dėžę). Niekas nenorėjo tokiame pragare mirti. Sausio 28 d., siekiant išvengti bereikalingų aukų, iš miesto išvesta 344-oji divizija, 70-oji išsiųsta į Rytų Prūsiją, 32-oji pietinėje miesto dalyje paliko 17-ąjį pulką, o 179-oji šiaurinėje - 234-ąjį pulką, kuriuos irgi greitai išvedė.

Nepadėjo jokie perspėjimai apie užminavimą. 16-osios divizijos leidinyje „Tėvynė šaukia“, išdalintame prieš „šturmą“, buvo nurodyta: „Neliesk jokių priešo paliktų daiktų, nes jie gali būti užminuoti (siurprizai“)“.

Apie nevaldomą plėšikavimą liudija ir pačių kariškių dokumentai. 16-osios divizijos nuostolių sąraše nurodyta, kad, sprogus „elevatoriui prie jūros“, žuvo net 56 kariai, priklausę 167-ajam šaulių pulkui. Gali būti, kad raudonarmiečiai žuvo įlindę į vieną iš sandėlių Žiemos uoste. Labiausiai tikėtina – į buvusį Lietuvos banko sandėlį, pastatytą 1938 metais. Jame galėjo būti nespėtos išgabenti (o gal sąmoningai paliktos?) XXVIII korpuso maisto atsargos, kurios it medus traukė išalkusius ir sušalusius raudonarmiečius.

Sausio 30 d. vakare 22 val. 16-oji divizija iš Klaipėdos buvo išvesta. Skubus naktinis maršas panašesnis į pabėgimą iš sproginėjančio ir mirtimi alsuojančio miesto. Divizija prie Klaipėdos paliko šaudmenis ir visas kitas atsargas, įskaitant maistą. Neva dėl benzino trūkumo.

Bendri divizijos nuostoliai per sausį – 212 karių (iš jų 17 karininkų). Be to, 37 kariai dingo be žinios, 528 buvo sužeisti, 498 susirgo ir evakuoti į užnugarį, 5 – nekoviniai nuostoliai.

Nėra jokių abejonių, kad dauguma divizijos nuostolių patirta ne mūšiuose.

Taip buvo „išvaduota“ Klaipėda, nors garsiai iki šiol niekas nekalbėjo. Rusų aviacijos inžinierius ir istorikas Markas Soloninas atmeta visas spekuliacijas apie tai, kad  Raudonoji armija per Antrąjį pasaulinį karą išvis ką nors galėjo išvaduoti: ar tai būtų Baltijos šalys, ar visa  Rytų Europą. „Ji (Raudonoji armija) nieko neišvadavo, nes to negalėjo padaryti. Ji negalėjo išvaduoti net savęs pačios, savo šalies ir savo vaikų. Ji tiesiog išplėtė kolchozų, kuriuose dirbo jokių teisių neturintys vergai, ir GULAG‘o teritoriją. Tai buvo lageris, iš kurio pabėgimas buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu“, - interviu 2019-aisiais sakė M. Soloninas.

Ir tas lageris, anot M. Solonino prasiplėtė iki pat Klaipėdos. Tad ar verta švęsti tokią dieną?