Klaipėdos piliavietėje - girių genties paslaptys

Gruodžio 1-ąją klaipėdiečiai turi unikalią progą iš pirmų lūpų išgirsti apie vieną mįslingiausių ir mitais apipintą baltų gentį jotvingius, kurių istorija iki šiol laikoma tikru neišpainiotų siūlų kamuoliu.

Apie šiuos buvusius itin karingus žmones informacija renkama po kruopelytę, jų bendruomeniniai kapinynai randami nebent atsitiktinai, nes būna paslėpti giliai miškuose, gūdžiagirėse, pelkynų apsuptyje.

Apie jotvingius bei iki gruodžio 17 d. Pilies muziejaus archeologinėje ekspozicijoje „Kurtina“ veiksiančią parodą „Jotvingių eldoradas“ išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ papasakojo vienas iš parodos iniciatorių, archeologas, Vilniaus universiteto doc. dr. Aleksiejus Luchtanas.

Archeologas, Vilniaus universiteto doc. dr. Aleksiejus Luchtanas.

Kodėl klaipėdiečiams, Vakarų Lietuvos gyventojams turėtų būti įdomi paroda apie kitame regione, Pietryčių Lietuvoje ir dalyje Lenkijos kadaise gyvavusią jotvingių gentį?

Kaip ir jūsų krašto pažiba kuršiai, jotvingiai yra priskiriami vakarų baltų genčiai bei taip pat turėjo ryšių su skandinavų vikingais, tik ne per Baltijos jūrą, Kuršių marias, o Nemuno žemupį.

Jotvingiai kontroliavo dalį prekybos kelio, ėjusio nuo Sembos pusiasalio iki Dnipro upės, tad į slavų gentis keliavę kuršių ir skandinavų vikingai neišvengiamai turėjo kirsti Jotvos žemę. Apie tai byloja ir jotvingių kapinynuose randami skandinaviški kalavijų makštų apkalai ir kt. artefaktai.

Reikšmingi jotvingiai ir tuo, kad užėmė savotišką tarpinę vietą tarp kitų didelių baltų genčių - lietuvių bei prūsų - ir buvo svarbūs dalyviai istorinėje arenoje XIII a. besikuriant Lietuvos valstybei.

Jotvingiai kartu su lietuviais, prūsais nuo 1205 m. dalyvavo bendruose karo žygiuose bei nuolat atremdavo slavų antpuolius iš rytų.

Kitas dalykas, jotvingiai yra viena seniausiai žinomų baltų genčių. Jau II amžiuje po Kr. graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus mini sūdynus (graikiškai užrašė Soudinoí), kitaip - sūduvius (vokiečiai juos vadino „sudaven“), kurie ir buvo jotvingiai, nes šis pavadinimas - slaviškos kilmės („jatwiagi“).

Kuršių genties pradžia laikoma VI a. pab., o jotvingiai tuo metu jau išgyveno savo „aukso amžių“, jų savitos kultūros ištakos siekia II a., o sūduvių vardas gyvas iki šiol.

Yra ir ankstyvas jotvingio, kaip konkretaus asmens, vardo paminėjimas: jatviagas Gunarievas (Gunaro jotvingis) įrašytas 944 m. Rusios-Bizantijos sutartyje.

XIII a. jotvingiai jau buvo labai arti savo valstybės sukūrimo, jų lyderis Skomantas vadovavo savo kariuomenei, gynė kraštą ir pagal užimamą padėtį kone prilygo XIII a. Lietuvos kunigaikščiams. Tačiau, nesugebėjusi pasipriešinti Vokiečių ordino karinei galiai, nuo XIII a. antrosios pusės jotvingių gentis pradeda žlugti.

Čia esama panašumų su kuršiais. Kaip ir pastarieji, dalis jotvingių po jų gimtųjų žemių užkariavimo slapstėsi kur nors miškuose, dalis pasitraukė į lietuvių žemes, dalis buvo atkelta į Sembos pusiasalį. Rytprūsiuose dar XVI a. egzistavo vadinamasis „sūdinų kampas“, kuriame gyveno jotvingių šeimos.

Ar labai nuo kuršių skyrėsi jotvingių laidosenos papročiai? Mūsų krašte esame išlepinti itin turtingos materialinės kuršių kultūros, yra ištyrinėti atskiri kapai su nuostabiomis įkapėmis: aptikti prašmatniausi ginklai, sidabru, variu inkrustuotos jų dalys, prabangiausi papuošalai.

Štai šiuo aspektu, ko gero, ir bus labai įdomu pajūrio žmonėms pažvelgti į visiškai kitokią kultūrą. Jūsų krašte pilkapiai išnyksta pirmaisiais mūsų eros amžiais, jie dugne turėjo akmenų vainikus ir žemių kauburius, o jotvingių pilkapiai egzistavo iki pat VI a., ir milžinkapius jie sukraudavo akmenimis iki pat viršaus.

Nuo minėto laikotarpio paplitus mirusiųjų deginimo tradicijai - dar įdomiau. Kuršių degintiniai kapai yra individualūs, gali atskirti, kur palaidotas konkretus žmogus, o kapinynai yra netoli piliakalnių, gyvenviečių, o jotvingiai elgėsi visiškai kitaip.

Lenkijoje, Suvalkų apylinkėse esantis Krukówek kapinynas išaiškintas ne be kriminalinių motyvų: jį ilgus metus kasinėjo vadinamieji juodieji archeologai.

Įkapes ėmus nelegaliai pardavinėti šešėlinėje rinkoje, po keletą metų trukusio policijos tyrimo, stebėjimo niekdariai buvo susekti. Jiems dabar gresia laisvės atėmimas iki 10 metų. Tačiau kasėjai parodė tikslią vietą, kur buvo laidoti jotvingiai.

Gūdi giria, aplinkui - senoliai galiūnai medžiai, telkšo apipelkėję ežeriukai, ir už kelių kilometrų nuo jotvingių centro Šiurpilio piliakalnio prieini kalvelę. Vieta - sunkiai pasiekiama, atoki. Pats kapinynas - visiškai kitoks nei kuršių: jotvingiai sudegintų gentainių pelenus, kaulelius su įkapėmis tiesiog išbarstydavo vos ne žemės paviršiuje. Neįmanoma identifikuoti atskirų individų palaidojimų, tai - bendruomeniniai kapai.

Kai kolegos ėmė tirti šį palaidojimo paminklą, jis pranoko drąsiausius archeologų lūkesčius ir tapo sensacija: aptikta per 1 000 radinių, kurių amžius siekia daugiau kaip 900 metų, ir tai yra viena gausiausių jotvingių paveldą liudijančių kolekcijų.

Šią vasarą man teko dalyvauti nuo 2015 m. vykdomuose archeologiniuose kasinėjimuose minėtoje vietoje. Kapai randami vos 30 cm gylyje.

Štai, kodėl medžiagos apie jotvingių materialinę kultūrą mes turime tiek mažai: tiesiog jų kapinynai taip paslėpti, kad nerandame.

Radus subliuško carinėje Rusijoje XIX a. istorikų paskleistas mitas, kad jotvingiai - kažkokie laukiniai, žvėrių kailiais apsikarstę, milžiniškose giriose gyvenę, žemdirbystės nepažinę medžiotojai, kurie nuolat puldinėjo savo kaimynus.

XX a. II pusės - XXI a. archeologiniai ir istoriniai tyrimai atskleidžia, kad jie nebuvo barbarai: turėjo puikiausius kalavijus, ietis, papuošalus, randamos ir karo žirgų įkapės, įvairūs buities daiktai (verpstukai, ylos, skiltuvai ir kt.).

Pagal ginkluotės lygį niekuo nenusileido lietuviams, kitoms kaimyninėms gentims. Jotvingiai buvo pratusi, mokėjusi kariauti ir ginti savo kraštą gentis, o ta savybė galimai buvo perduota iš kartos į kartą iki pat XX a., nes ir jotvingių žemėje gyvenantys dzūkai labai aktyviai priešinosi sovietų okupantams.

Kitaip tariant, klaipėdiečiai turi unikalią galimybę išvysti galbūt ne itin prabangias, blogiau išlikusias dėl deginimo, tačiau ypač retai aptinkamas įkapes?

Būtent. Lankant X-XIII a. artefaktų pagrindu suformuotą parodą reikia turėti omenyje kontekstą. Vienos mįslingiausių genčių įkapės, kai kiekviena sveika segė jotvingių tyrinėtojui yra aukso vertės.

Pamatysite ir jums neregėtų dalykų: tai - plačiomis, bet trumpomis plunksnomis ietigaliai, mažyčiai buitiniai peiliukai ir kt.

Kiek netikėta pajūrio žmonėms bus išvysti X-XIII a. datuojamus jotvingių kapuose rastus krikščioniškus kryželius. Jie nešioti ne dėl religinių įsitikinimų, nes jotvingiai buvo pagonys, bet labiau kaip brangus, išskirtinis importas iš slavų žemių. Kuršių pagoniškuose kapuose kryželių nebūna.

Be to, lankytojai pamatys ir labai retą įkapę: geležinį plaktuką.

Tad kviečiu į gruodžio 1 d. 17.30 val. Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje vyksiančius archeologijos parodos „Jotvingių eldoradas“ pristatymą bei diskusiją apie šią intriguojančią gentį.

Galima bus sužinoti išties daug įdomių faktų, plačiau atskleisime Krukówek kapinyno tyrinėjimų medžiagą. Renginyje dalyvaus ir kolegos iš Lenkijos: Suvalkų apygardos muziejaus direktorius Jerzy Brzozowski bei archeologas Jerzy Siemaszko, kuris pirmasis žvalgė kapinyną 2015 m.