„Klaipėdoje savęs nematau, esu stipri tik čia, smėlynų žemėje“

A. Feser, Vilniaus universitete įgijusiai geografo specialybę, žieminė Kuršių nerija padarė tokį didelį įspūdį, jog viską metusi 1988-aisiais atvažiavo čia gyventi ir niekada to nesigailėjo. 2013 metų balandį pradėjo vadovauti Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Kalbamės su ja apie šio parko savitumą ir grožį, apie jo skaudulius, problemas.

Ar prisimenate savo pirmąją darbo dieną?

Paaiškėjus, kad laimėjau konkursą, išsigandau - ar sugebėsiu, nes žinojau, koks tai sudėtingas darbas.

Koks tada buvo parkas?

Prieš dešimt metų Kuršių nerijos miškus valdė direkcija, kurioje dirbo apie 50 žmonių, o vienas svarbiausių darbų buvo rūpintis priešgaisrine miškų apsauga ir kirtimų normos vykdymu. Direkcija turėjo labai daug nekilnojamojo turto - 56 objektus, iš kurių daugelis buvo labai apleisti ir neturėjo jokios perspektyvos.

Smiltynėje blogos būklės pastatai, buvęs Gamtos muziejus buvo uždaryti. Lankytojai Nidoje buvo priimami direkcijos administraciniame pastate, viename iš kabinetų, to pastato kiemas buvo naudojamas automobiliams parkuoti. Parko teritorijoje nebuvo nė vienos pėsčiųjų trasos, informaciniai stendai seni ir nepatrauklūs.

Tuometinė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė buvo griežta, tačiau tikra mūsų vedlė, ji sakydavo, kad mes darome labai svarbų darbą saugodami vertybes, supažindindami su jomis lankytojus. Bet entuziazmo tada buvo labai daug.

Koks buvo pirmas jūsų darbas, kurio ėmėtės tapusi direktore?

Pradėjau gilintis į miškininkystės reikalus. Džiaugiausi, kad pavyko prikalbinti grįžti į darbą buvusį ilgametį Nidos girininką Gediminą Dikšą - jis buvo svarbiausias mano patarėjas. Kadangi pradėjau dirbti pavasarį, reikėjo skubiai rasti priešgaisrinės apsaugos sistemos stebėtojus, gaisrinės vairuotojus, kitus darbuotojus.

Po 2014 m. gaisro buvo nuspręsta atiduoti Kuršių nerijos miškus Kretingos miškų urėdijai, kuri turėjo pakankamai lėšų užtikrinti jų saugumą. Priešinomės tam, kiek galėjom, tačiau nuo 2015 m. miškų valdytojas yra Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinys.

Reikėjo sužiūrėti nekilnojamąjį turtą ir spręsti, ką tvarkyti, ko atsisakyti, kaip pagerinti lankytojų aptarnavimą.

Ar tiesa, kad nerijoje negalima nieko daryti, net tualeto pastatyti?

Tai daugiau pykčio ir nepasitenkinimo kalba tų, kurie nesigilina ir nesupranta, kas yra Kuršių nerija. Daug ką daryti ne tik galima, bet ir reikia. Kartais norus nulemia siekis patogiai gyventi - prašoma nukirsti medį, nes lapus šluoti reikia, „ištrinkeliuojami“ žvejo sodybos kiemai, kad daugiau automobilių tilptų. Kuršių nerijoje nepaprastai svarbus yra planavimas. Jei kuriant teritorijų planavimo dokumentus nebuvo pagalvota, kad prireiks tam tikrų objektų, tai jų nebus dešimt ar daugiau metų, kol nebus pakeisti šie dokumentai.

Svarbiausia, kad nebūtų daroma žala vertybėms, o ne pats draudimas. Manau, yra ir perlenkta lazda pajūrio paplūdimiuose, kur vasarą lankosi daug žmonių ir jiems reikalingos bent elementarios paslaugos.

Tualetus pastatyti tikrai buvo problema, bet pagaliau priimtas teisės aktas, leidžiantis miške tiesti reikalingą infrastruktūrą.

Tie, kurie stato pagal visas taisykles, statybą leidžiantį dokumentą gauna tikrai greitai. Tačiau jei ateina pas mus architektai ir investuotojai iš karto su advokatais, aišku, kad projektas yra ties legalumo riba. Tada mes tikrai atidžiai žiūrime, tariamės su tarnyba, kad nepadarytume klaidų.

Ar buvo momentų, kai nusivylėte ir norėjote mesti tą darbą?

Nebuvo. Esu užsispyrusi, mėgstu siekti tikslo iki galo. Ko gero, didžiausias nusivylimas susijęs su Smiltyne, kur vienas direkcijos valdomas pastatas buvo išnuomotas Miško darželio veiklai (VšĮ „Laimingų vaikų pilis“). Mane asmeniškai labai žavi ši idėja - vaikus auginti ir ugdyti lauke, gamtoje, o Smiltynė tam suteikia puikias galimybes.

Darželio įkūrėjai sugalvojo tęsti ugdymo programą ir steigti pradinę Miško mokyklą, jiems reikėjo pastato. Direkcija tuo metu planavo ES lėšomis tame pastate atlikti remontą ir įkurti ten parko Gamtos mokyklą. Tačiau dar vienas pastatas - Smiltynės g. 9 - buvo be programos, tad kilo mintis įkurdinti ten su gamtiniu švietimu susijusią giminingą įstaigą, kuri pretenduotų į valstybės pagalbą pastato remontui. Mačiau puikią parko Gamtos mokyklos bendradarbiavimo perspektyvą su Miško mokykla. Atlikome visas reikalingas procedūras, tačiau tam nepritarė VSTT. Per metus net buvo pakeistas įstatymas, pagal kurį parama teikiančiai ugdymo paslaugas VšĮ nebebuvo galima. Buvo įdėta labai daug darbo, todėl tikrai buvau labai nusivylus, kad nepavyko. Dabar turime Smiltynėje Gamtos mokyklą, kuriai labai praverstų šalia esanti formaliojo ugdymo įstaiga, bendradarbiavimas su jos specialistais. Tačiau vietoje to pastatas atiduotas Turto bankui ir yra pardavinėjamas.

Kodėl iki šiol neįgyvendinta idėja, kad vykstantieji į Nidą paliktų automobilius Klaipėdoje?

Ji sklando įvairiuose sluoksniuose. Buvo ne viena diskusija, kad senoje aukštos įtampos laidų trasoje yra galimybė įrengti oro transportą - palei medžių viršūnes judantį traukinuką ant lynų. Manau, kad čia aukštesnio lygmens sprendimai, kur reikės ne tik ministerijos, bet ir Vyriausybės pritarimo. Aš visada palaikysiu idėją iki minimumo sumažinti automobilių kiekį Kuršių nerijoje.

Kas jus nacionaliniame parke labiausiai džiugina ir kas liūdina?

Labai džiugina, kad keičiasi tiek lankytojai, tiek bendruomenė. Jie renka šiukšles, praneša, jei mato pažeidimus. Labai džiugina nauja parko infrastruktūra, skirta lankytojams - pažymėtos pėsčiųjų trasos, lauko baldai, regyklos, įdomūs informaciniai stendai. Naujas pažintinis takas ir laiptai į Parnidžio kopą ne tik atveria netikėtus, nematytus vaizdus, bet ir suteikia galimybę pailsėti.

Labai džiugina bendri projektai su kitomis institucijomis, pavyzdžiui, „Kopų sargai“. Reikėjo ilgokai įtikinėti, kad kopų apsauga yra svarbi ne tik nacionaliniam parkui, tad Savivaldybė taip pat turi prie to prisidėti. Arba bendromis jėgomis įrengta ekspozicija Naglių gatvėje „Gyvenimas Kuršių nerijoje XIX a. viduryje“. Dar labai džiaugiausi talkininkais, ypač tais, kurie atvykdavo kasmet iš įvairių organizacijų.

Mane visada liūdina, kai vietos gyventojai, lankytojai ar investuotojai nesupranta, koks stebuklas yra Kuršių nerija ir kaip svarbu saugoti jos vertybes. Iš to kyla noras statyti ne šiame kraštovaizdyje derančius pastatus, o kvadratinius metrus. Ir dar liūdna, kad nesugebame kalbėtis, kad kiekviena institucija dirba savo kompetencijos ribose ir nėra platesnio matymo. Visada siekiau, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija būtų centrinė, visus jungianti institucija, kuri mato daugiausia problemų, tačiau jų sprendimui reikia daugiau pajėgų ir pastangų.

Manau, kad Kuršių nerijos įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą yra jos tarptautinės vertės pripažinimo ženklas, tačiau Lietuvoje ji turi labai mažai išskirtinumo, yra tik viena iš daugelio savivaldybių arba vienas iš parkų.

Emociškai mes visi žavimės Kuršių nerija, bet iš teisinės pusės labai sunku įrodyti, kad šitam pusiasaliui reikalingos išimtys. Kelis kartus buvo bandyta pasiekti, kad būtų rengiamas atskiras Kuršių nerijos įstatymas, bet nepavyko.

Ką tik perskaičiau apie Klaipėdos m. 2024-2026 m. strateginį planą ir labai nuliūdau, kad jame nėra nė vieno žodžio apie Smiltynę. Galima tik stebėtis, kad Klaipėda nesuvokia, kokio dydžio potencialą turi turistų pritraukimui - jiems reikia senamiesčio su įdomia istorija, paslaugų ir unikalios gamtos. Nežinau kito miesto, kurio teritorijoje būtų nacionalinis parkas ir UNESCO pasaulio paveldo teritorija. Bet ji ir toliau lieka finansavimo paraštėse.

Kokie parko direkcijai buvo 2023-ieji?

Ko gero, patys sudėtingiausi per mano vadovavimą. Tai buvo statybų ir ES finansuojamo projekto „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“ užbaigimo metai. Visi paskutiniai penkeri darbo parko direkcijoje metai buvo ne tokie, kaip aš įsivaizduoju darbą nacionaliniame parke, nes reikėjo sukurti materialinę parko bazę, kurioje ateityje bus vykdoma pagrindinė parko direkcijos veikla.

Statybų organizavimas tikrai nėra susijęs su vertybių apsauga, kas yra nurodyta parko steigimo tiksluose. Ankstesniais finansavimo periodais KNNP negavo nė cento investicijų, todėl dabar viskas sukrito į tokį trumpą ir sudėtingą laikotarpį. O prie problemų prisidėjo pandemija ir karas Ukrainoje.

Rugsėjį pabaigta KNNP Gamtos mokykla (keturi pastatai) ir metų pabaigoje - Lankytojų centras su nauja ekspozicija Juodkrantėje. Finansavimo programa pasibaigė su 2023 m., statybos pabaigtos, liko sutvarkyti dokumentaciją ir organizuoti atidarymo šventę.

Ko nespėjote padaryti per tuos metus?

Didžiausia nesėkmė, kad nepavyko sutvarkyti Gintaro įlankos, kur turėjo būti pastatytas ir įrengtas KNNP lankytojų centras ir ekspozicija. Gintaro įlankos istorija man asmeniškai yra viena stipriausių - ji buvo išgarsinusi Kuršių neriją visame pasaulyje. Gintaro dirbiniai iš Juodkrantės buvo žinomi Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Juodkrantės lobis yra vienas iš paslaptingiausių baltų istorijos liudytojų.

Labai gaila, kad nepavyko susikalbėti dviem institucijoms ir nebuvo suderintas detalusis Gintaro įlankos planas. Dabar galvoju, kad yra situacijų, kai būtina ieškoti kompromisų ir nusileisti dėl neesminių dalykų. Tada nenusileidau, nepatvirtinau Specialiojo nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos plano su neesminėmis klaidomis. Po to Kultūros paveldo departamentas nepatvirtino Gintaro įlankos detaliojo plano. Todėl ir turim vieną svarbiausių ir kartu labiausiai apleistų vietų, kur maskuodami nepatrauklius vaizdus marių pakrantėje statome nendrines skulptūras.

Kokie parko planai numatyti 2024 metams?

Šiais metai svarbiausia įveiklinti naujus pastatus. Aplinkos ministerijos prioritetas Europos ekologinio tinklo Natura 2000 apsauga, tad šioje srityje laukia nemažai darbų parko gamtininkų.

Tikiuosi, kad bus vykdomi tęstiniai darbai ir projektai biologinės įvairovės, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo srityse.

Ko Kuršių nerijos nacionaliniam parkui trūksta labiausiai?

Svarbiausia, kad visi suprastų, jog Kuršių nerijos išskirtinumas ir unikalumas yra kultūrinis, per šimtmečius žmogaus ir gamtos sukurtas kraštovaizdis. Jis yra prioritetas, o ne biologinė įvairovė. Mes esame kitokie. Mes neturime nė vieno gamtinio draustinio - botaninio, zoologinio, telmologinio ar pan., yra tik kraštovaizdžio ir geomorfologiniai (kopų reljefas) bei urbanistiniai draustiniai. Tačiau kraštovaizdžio architektai nei parko direkcijoje, nei Savivaldybėje neturi reikšmingos įtakos formuojant kirtimus, tiesiant kelius, dviračių takus, projektuojant krantines. Mano nuomone, kraštovaizdžio architektas turi būti privalomas tiek saugomų teritorijų savivaldybėse, tiek infrastruktūros projektus rengiančių architektų komandose. Viltį teikia Vilnius TECH rengiami kraštovaizdžio architektai.

Ir dar paminėsiu blogybę: daugelis institucijų nori demonstruoti savo galią, jėgą, priversti ką nors daryti ar nedaryti. Prieš pradedant dirbti parko direkcijoje teko būti Riugeno saloje ir bendrauti su ten įsikūrusio Nacionalinio parko vadovais. Jie pasakojo, kad jeigu nori ką nors keisti, pirmiausia daugybę kartų bendrauja su visais suinteresuotais žmonėmis, aiškina, kas kartais trunka net penkerius metus. Ir tik tada, kai visiems tampa aišku, kodėl taip reikia daryti, patvirtinami nauji dokumentai ir diskusijų po to nebereikia.

Pas mus dažnai vyksta atvirkščiai. Pirmiausia priimamas naujas dokumentas, o tada pradedame aiškintis, kaip jis veiks. Vienas simbolinių nacionalinio parko kopų ambasadorių atsisveikindamas parašė: „Svarbiausia, kad visą tą laiką parkas (direkcija) pirmiausia buvo kaimynas, patarėjas, mokytojas.“ Man asmeniškai tai buvo didelis komplimentas, nes būtent taip įsivaizduoju bendravimą ir bendradarbiavimą.

Kaip manote, kodėl nelaimėjote konkurso, turėdama tokią darbo parko direkcijoje patirtį?

Mano vadovybė mane kaltino, kad dirbu savivaldybei, bendruomenei, verslui, bet ne parkui. Tiesa yra ta, kad dirbau Kuršių nerijai, o ne sistemai, ne direkcijai, nes ir pareigybė yra parko direktorius (o ne direkcijos direktorius).

Per 35 savo aktyvaus domėjimosi šia nuostabia vietove metus aš įgijau labai daug žinių ir mano tikslas buvo ir yra visus užkrėsti meile šiam unikaliam kraštui, kuris manęs pačios nenustoja stebinti. Šį rudenį po ekskursijos Nidos forumo dalyviams viena moteris pasakė: „Jūs suteikėt mums įrankių mylėti Kuršių neriją.“Tai mane labai nudžiugino. Pagrindinis mano darbo įrankis buvo žmonėms suprantama ir priimtina kalba, ne administracinė, nes ji veiksmingesnė. Mano supratimu valstybės tarnautojas neturėtų būti tik biurokratas. Galvoju, kad tai netiko mano vadovybei ir ji pasirinko kitą variantą.

Mano prioritetai ateinantiems penkeriems metams - tvarkyti Gintaro įlanką, kurti Juodkrantės miško parką - taip pat neįtikino vadovybės. Nepatiko ir siekis įveiklinti buvusį parko direkcijos pastatą Nidoje, kuriam kartu su kolegomis parengėme puikią koncepciją. Tikėtina, kad jis bus atiduotas Turto bankui ir parduotas. Būčiau kovojusi, kad liktų visuomeninės paskirties ir neštų naudą visuomenei kaip UNESCO pažinimo centras.

Ar jums skaudu, kad konkursą laimėjo jūsų pavaduotoja?

Skaudu, kad nepavyko rasti su ja bendros kalbos ir dirbti išvien. Mes labai skirtingos, tačiau papildančios viena kitą. Aš iš jos daug išmokau, manau, jos vadovavimas turės kitas stiprias puses. Mano vadovavimo principas buvo surinkti talentingų specialistų komandą ir duoti jai kuo daugiau laisvės veikti, kad užtikrintų puikius įstaigos rezultatus. Kaip bus toliau, pažiūrėsime.

Man skaudu, kad tiek jėgų, laiko ir kūrybos atiduota ES projektų įgyvendinimui, tačiau nepavyks jų įveiklinti taip, kaip aš įsivaizdavau - ieškant partnerių, savanorių, įtraukiant bendruomenę. Norėjau nors kažkiek padirbti nacionaliniame parke, siekdama įgyvendinti jo steigimo tikslus, o ne statybose, nuo kurių ir aš, ir nemažai kolegų labai pavargome.

Ar sutiktumėte dirbti parko direktorės pavaduotoja, ar tai būtų jums nepakeliama?

Administravimas nėra mano stiprioji pusė, todėl nematau savęs šios įstaigos direktoriaus pavaduotojo poste.

Ką dabar ketinate veikti? Ieškosite kito darbo Klaipėdoje?

Turi nurimti galva, atsilaisvinti vieta naujoms idėjoms, todėl labai norėčiau pailsėti. Žinoma, darbo ieškosiu ir tikiuosi, kad dar būsiu naudinga Kuršių nerijai. Žinau, ko dar jai reikia ir ką aš galėčiau duoti. Klaipėdoje savęs nematau, esu stipri tiktai čia, smėlynų žemėje.