Klaipėdietis Kipras Kūra šoka net naktimis

16-metis klaipėdietis tokių aukštumų pasiekė per juodą darbą, atsidavimą ir kruopštų laiko planavimą.

„Mūsų gyvenimo grafikas kitų akimis tikrai nėra įprastas. Neretai treniruotės vyksta naktimis. Mano šokių partnerė Elzė Gintvilė Valiūnaitė gyvena Vilniuje, tad mama dažnai po pamokų pasiima mane ir veža į Vilnių.

Pakeliui ruošiu pamokas, atvažiavus į Vilnių laukia kelių valandų treniruotė, po jos - vėl kelias atgal į Klaipėdą, nes kitą dieną reikia eiti į mokyklą. Savaitgaliais vyksta varžybos, tad ir vėl - jokio poilsio.

Sesuo Lukrecija - Vokietijos čempionė, mamai tenka ją dažnai lydėti. Kiek tėvų ištvertų tokį tempą?“ - dėkodamas savo mamai ir trenerei Ramunei Kūrienei kalbėjo Kipras.

Prisimink, kaip ir kada susidomėjai šokiais?

Turbūt dar mamos pilve (juokiasi - aut. past.).

Jei klausiate, ar buvo toks nušvitimas: viskas, nuo šiol noriu šokti - tai tokio tikrai nebuvo. Šokis visuomet labai natūraliai egzistavo mūsų gyvenime.

Ko gero, visi vaikystėje esame apsilankę tėvų darbovietėse. Mano tėvai buvo šiek tiek kitokie. Jų darbas - mokyti šokti kitus.

Be abejo, nuolat lankydavausi jų šokių studijoje. Tėtis iki šiol turi išsaugojęs vaizdo įrašą, kur aš kokių trejų metų šoku studijoje tiesiog savo malonumui, niekieno neprašomas.

Vėliau jie manęs paklausė, ar noriu pamėginti šokti profesionaliai. Net nesudvejojęs atsakiau „taip“. Niekas manęs nevertė ir neįkalbinėjo: viską dariau savo noru.

Tavo tėvai ir treneriai Martynas ir Ramunė Kūrai - tituluoti „Žuvėdros“ šokėjai. Tėtis - daugkartinis Lietuvos sportinių šokių čempionas, pasaulio čempionatų prizininkas, mama - daugkartinė pasaulio ir Europos čempionė. Galbūt jie ir įkvėpė siekti sportinių aukštumų?

Be abejo, tėvai - pirmasis pavyzdys vaikų gyvenime. Pajuokaujame, kad mums su Lukrecija (seserimi - aut. past.) reikia juos pasivyti ir pralenkti, tačiau tai tikrai nėra mano tikslas.

Taip, aš be galo didžiuojuosi savo tėvais - bet ne dėl medalių ir titulų. Jie tiesiog yra tėvai iš didžiosios raidės: tolerantiški, rūpestingi, dėmesingi. Aišku, prisideda ir tai, kad jie puikiai supranta, ką veikiu, nes patys savo laiku per tai perėjo.

Su treneriais ir tėvais praleidžiate daug laiko - tiek namuose, tiek treniruočių salėje. Ar būna dienų, kai sau sakai: „Viskas, užteks, pavargau nuo šokių ir noriu poilsio.“ Kaip tada motyvuoji save naujiems iššūkiams?

Aišku, kad būna visko. Nesu robotas. Aplinkiniai juk mato tik galutinį vaizdą ant parketo: kai mes sutvarkyti stilistų, kai šypsomės, kai viskas atrodo lengva. Kas vyksta už viso šito, žinau tik aš ir mano tėvai.

Esu sportinių šokių atletas. Daugelis neatkreipia dėmesio į žodžius „sportiniai“ ir „atletas“, o mato tik šokius. Mes esame profesionalūs sportininkai, tad mūsų krūviai tokie patys, kaip ir jų. Tik prie viso to dar ir turime idealiai šokti.

Kai tampi čempionu, iš tavęs apskritai visi tikisi daugiau: tu dar turi būti ir pavyzdžiu kitiems. O dar mokslai gimnazijoje. Normalu, kad kartais nuo visko pavargsti.

Galų gale esu paauglys, man tiesiog privalu maištauti (juokiasi - aut. past.). Atradau gitarą ir būgnus. Su draugais įkūrėme grupę savo gimnazijoje. Tai - mano būdas pamaištauti ir pravėdinti galvą. Stengiuosi atrasti tinkamą balansą gyvenime - kol kas tai pavyksta.

Ar tai, kad tėvai yra tavo treneriai - privalumas ar minusas? Galbūt net būna pačiam reiklesni ir griežtesni?

Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad mama yra mano trenerė. Man tai - papildomas laikas pabūti kartu. Jai stebuklingai gerai sekasi derinti ir mamos, ir trenerės pareigas. Galų gale ji gana mamiškai elgiasi su visais savo auklėtiniais - tiesiog yra šiltos prigimties žmogus. Bet drauge labai griežta. Tikrai dėl to nei pykstu, nei įsižeidžiu - be disciplinos sporte niekada nepasieksi jokių rezultatų.

Klaipėdos sporto apdovanojimų renginyje buvai pripažintas 2021-ųjų Metų jaunuoju talentu. Ką tau reiškia toks įvertinimas?

Jei atvirai, kai sužinojau, kad laimėjau „Metų jaunojo talento“ apdovanojimą, labai nustebau. Nesu iš tų, kurie atidžiai seka, kas ką apie mane rašo, - juokiasi Kipras. - Nesu nei aktorius, nei influenceris, nei šiaip kokia įžymybė. Man natūralu, kad Klaipėdoje visi žino, kas yra Romaldas Idzelevičius. Tačiau Kipras Kūra? Man dar augti ir augti.

Nesupraskite manęs klaidingai - gauti apdovanojimą buvo labai malonu, tik kiek keista, nes Klaipėdoje yra daug šaunaus jaunimo, kurie daro svarbius darbus.

Esi daugkartinis Lietuvos čempionas ir pasaulio vicečempionas. Ar mokykloje jau esi atpažįstamas ir sulauki komplimentų?

Taip, mokykloje mane žino, tačiau negaliu pasakyti, kad dėl to susilaukiu daugiau dėmesio. Tiksliau, man to dėmesio net ir nesinori.

Mokykla yra mokykla: čia mokausi, čia repetuoju su savo grupe, susitinku su draugais. Jie jau seniai pripratę prie mano šokių, tad jie bendrauja su Kipru, o ne su čempionu. Nauji pažįstami nustemba išgirdę, kad šoku, bet po to irgi apsipranta.

Patekai į „Metų klaipėdiečio“ konkurso „Metų šuolio“ finalinį trejetuką. Ką pačiam reiškia tai, kad esi pastebimas ir įvertintas „Vakarų ekspreso“ skaitytojų?

Ir vėl nuoširdžiai nustebau. Suprantu, kodėl finaliniame trejetuke yra Elijas Malinauskas - jis puikus aktorius. Suprantu, kodėl Sergejus Suzdalevas - jis atlieka labai svarbius mokslinius tyrimus.

Man garbė atsidurti tarp tokių talentingų ir puikių žmonių. Malonu, kad klaipėdiečiai ir toliau neabejingi sportiniams šokiams. Myliu savo gamtąjį miestą ir tikrai noriu, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje apie jį sužinotų.

Koks tavo iškovotas titulas yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias?

Turiu prisipažinti, kad šoku ne dėl titulų. Šokčiau, net jei užimčiau paskutines vietas varžybose.

Kai išeinu į aikštelę, žinau, kad padarysiu, ką galiu geriausiai, bet jei teisėjai nuspręs, kad buvo geresnių, ką gi - vadinasi, jie iš tiesų geresni ir man reikia tobulėti.

Turiu daugybę draugų tarp šokėjų. Kai kurie jų - mano tiesioginiai varžovai ant parketo. Man tai netruko. Gerbiu juos, džiaugiuosi už jų pergales.

Žinau, kad kai kuriems šokėjams treneriai skiepija priešingas mintis: būk žvėris, būk alfa, nugalėk kitus, tu - geriausias. Man toks požiūris iš principo nepriimtinas.

Man svarbiausia būti žmogumi. Gal todėl stengiuosi labai filosofiškai žiūrėti į visus titulus: šiandien tu čempionas, rytoj gal jau nebe. Nors, aišku, kai tapome pasaulio vicečempionais, tą sekundę buvo apėmusi tikra euforija.

Man asmeniškai tikslas - tai ne čempiono titulas, ne medalis, o kelias, kuriuo einu. Kai „užsiciklini“ vien ties pergale, kiekvieną pralaimėjimą priimi kaip didžiulę tragediją. Aš į tai taip nežiūriu. Esu dėkingas, kad turiu galimybę daryti tai, kas man patinka.