Klaipėdietė 2 savaites Ukrainos ligoninėse prisimena kaip siaubo filmą: tuščias miestas ir 3 dienas nuo šoko nekalbanti mergaitė
Susidūrusi su pačiais įvairiausiais pacientais, kuriuos reikėdavo apkabinti ar net nušluostyti ašarą, moteris tvirtina, kad net ir kilus pavojui buvo pasiryžusi žmones iškelti aukščiau už save.
Prieš maždaug mėnesį iš Lietuvos į Ukrainą išvyko 24 medikų komanda. Pirmą savaitę jie praleido sostinėje Kyjive, tačiau vėliau buvo perkelti į didesnį krūvį patiriančias ligonines arčiau Moldovos sienos bei netoli fronto linijos.
Teikti humanitarinę pagalbą buvo išvykusi ir slaugytoja, Vilniaus universiteto Slaugos katedros lektorė Veronika Šilinskaitė.
Pirmąsias dienas jie praleido Kyjive, kuriame matyti vaizdai ir atmosfera, kaip sako pati pašnekovė, nebuvo gražūs ir šilti.
„Tie, kurie sutiko išvažiuoti į šią kelionę, ištrūko iš savo komforto zonos. Žinoma, kelias buvo nelengvas.
Negalėjome turėti visų patogumų, keliavome ilgai, su autobusu. Buvo begalybė patikrinimų, dažnai stabčiojome prie blokpostų.
Žinoma, norėjome kuo greičiau nuvykti į Kyjivą, kadangi visoje Ukrainoje tuo metu nuo 22 valandos iki 6 ryto buvo komendanto valanda, tai mes panašiai prieš komendanto valandą atvykome į Kyjivą – teko ilgai prastovėti prie blokpostų.
Važiuodami matėme daug karinės technikos, apgadintų pastatų, griuvėsių, sudegintų degalinių, automobilių, tankų. Buvo labai daug kariškių, kurie tikrino mus“, – kelionę į Ukrainą apibūdina moteris.
Klaipėdietė 2 savaites Ukrainos ligoninėse prisimena kaip siaubo filmą: tuščias miestas ir 3 dienas dėl šoko nekalbanti mergaitė
Veronika Šilinskaitė (nuotr. asm. archyvo)
Žmonės pavargę
Į Ukrainą atvykę medikai skubiai kibo į darbus. Netrūko lūžių, traumų, o kasdien ligoninėse pagalbos laukdavo po kelis šimtus žmonių.
„Dirbome su dviejų rūšių civiliais – tais, kuriems tiesiog reikėjo pagalbos ir tais, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai buvo nukentėję nuo karo. Pavyzdžiui, moteris, kuri bėgdama į slėptuvę susilaužė koją.
Po trijų savaičių slėptuvėje jai koja neteisingai sugijo – reikėjo daryti operaciją. Galima sakyti, kad toks žmogus nukentėjo nuo karo veiksmų, tiesiog tuo metu negalėjo gauti kvalifikuotos pagalbos.
Pačių pacientų buvo labai daug – kai atvykome į Mohylivo-Podolės miestelį, mus parodė per vietinę televiziją, kad atvykome su humanitarine pagalba ir paskelbė, kad žmonės gali gauti konsultaciją. Kasryt kai ateidavome į ligoninę, koridoriuje į mus žiūrėdavo apie šimtą akių“, – pasakoja ji.
„Žmonės pavargę nuo karo. Sirenos, nuolatinis bėgimas ir tūnojimas slėptuvėse ir negalėjimas išeiti į kitą miestą gauti kvalifikuotą pagalbą labai išsekina.
Tačiau jie kovoja visais įmanomais būdais. Apie žmones galiu pasakyti tiek – sutikau daug tokių, kurie yra savo šalies patriotai.
Tiek, kiek mes kalbėjome su gydytojais, medicinos personalu, tiek žmonių sakė, kad nepaliks šalies ir savo šeimos, bus čia ir dabar.
Jie tikrai nusiteikę laimėti ir tiki, kad ateis ta diena, kai karas pasibaigs ir jie galės ramiai gyventi.
O kariškiai, žinoma, turi tikslą kovoti dėl savo laisvės, todėl kariauja, kad laimėtų. Negatyvaus žodžio iš pačių civilių nesu girdėjusi“, – šypteli Veronika.
Klaipėdietė 2 savaites Ukrainos ligoninėse prisimena kaip siaubo filmą: tuščias miestas ir 3 dienas dėl šoko nekalbanti mergaitė (nuotr. asm. archyvo)
Klaipėdietė 2 savaites Ukrainos ligoninėse prisimena kaip siaubo filmą: tuščias miestas ir 3 dienas dėl šoko nekalbanti mergaitė (nuotr. asm. archyvo)
Abejonių vykti į karo draskomą šalį moteris tikino neturėjusi – ji sako, kad visada užsibrėžtą tikslą ji visada įvykdo. Vis dėlto atvykus į Kyjivą tvyranti atmosfera ir nuotaika nedžiugino – miestas ištuštėjęs, niekada nežinai, kas gali nutikti.
„Jaučiausi lyg siaubo filme – tamsu, miestas tuščias, langai užklijuoti, šviesų apskritai nėra.
Jautiesi, lyg mieste būtum vienas. Atvykus į viešbutį irgi apima keistas jausmas – lyg būtum jame vienas, apgaubtas tuštumos ir šalčio.
Nuotaikos buvo tikrai nelinksmos“, – kalba pašnekovė.
Nutikti gali bet kas
Kalbėdama apie situaciją pačioje Ukrainoje, slaugytoja sako, kad nors ir Lietuvoje jie ekstremalioms darbo sąlygoms buvo paruošti, niekada negali nuspėti, kas gali nutikti.
Tačiau ji sako, kad su komanda buvo pasiruošę tęsti operaciją net ir tada, jei lauke kauktų sirenos.
„Mus labai gerai paruošė Sveikatos apsaugos ministerija – atskira padėka Mariui Čiurlioniui ir kanclerei Jurgitai Grebenkovienei, nes visos kelionės metu mumis rūpinosi kaip savo šeimos nariais. Iškart buvome perspėti, kad vos tik atvykę į viešbutį turime susižinoti, kur yra slėptuvė.
Tą pačią naktį gavome savotišką siurprizą – pradėjo kaukti sirenos.
Susirinkome visas savo išgyvenimo kuprines, kurias turėjome turėti šalia savęs, – tikina ji. – Turėjome turėti šalmus, neperšaunamas liemenes ir su jais leistis į slėptuves.
Slėptuvėje tuomet praleidome 3 valandas – 6 ryto gavome pranešimą, kad galime palikti slėptuvę, o jau 7:15 turėjome vykti į ligoninę. Galiu pasakyti, kad per tas dvi savaites gal 2 dienas apskritai negirdėjome sirenų – jos kaukdavo ir rytais, ir vakarais.“
Persikėlus į ligoninę šalia fronto, ne tik padažnėjo, bet ir pagarsėjo sprogimai, sirenų gausmas. Tačiau net ir tokiais atvejais medicinos darbuotojai buvo pasiryžę aukščiau iškelti ne save, o pacientą.
„Kai buvome Mohylivo-Podolės mieste, sužinojome, kad sirenų kaukimo priežastis yra bombos, kurios krito už 70 kilometrų nuo mūsų. Atrodo, kad kelių konsultacijų metu buvo pradėjusios kaukti sirenos, bet mes priėmėme sprendimą toliau konsultuoti ir pasilikti darbo vietose.
Buvo daug klausimų, jei taip nutiktų operacijos metu, kaip reikėtų elgtis. Ačiū Dievui, viskas buvo gerai, bet mes buvome nusprendę pasilikti net operacinėje“, – sako ji.
Prasidėjus karui iš Ukrainos medikų dažnai buvo akcentuojama, kad ligoninėse trūksta įprastų priemonių, medikamentų.
Aukų bei geranoriškų žmonių buvo ir iš Lietuvos. Kadangi pačiai V. Šilinskaitei teko dirbti ligoninėse, paklausėme, kokia situacija dėl medikamentų susidariusi ten.
„Pačiam Kyjive medikamentų netrūko. Mes dalyvaudavome ligoninės susirinkimuose, kurių metu mes sužinojome, kad ligoninė yra aprūpinta dviem mėnesiams į priekį.
Tačiau prieš tai buvo didžiulis vaistų trūkumas – tokių paprasčiausių, kaip insulinas.
O mums atvykus į Mohylivo-Podolės miestelį matėme ryškų vaistų, paprastų medicininių priemonių trūkumą. Iki šiol bendrauju su šio miestelio ligoninės vadovybe, ir man jie dėkoja už pagalbą ir priemones, kurias kartu su savimi atvežėme.
Visi medikamentai ir priemonės jiems buvo labai reikalingi.
Jie sakė, kad mūsų dėka mėnesį gali šiek tiek ramiau gyventi“, – apie situaciją kalba slaugytoja.
Paprastas klausimas sukeldavo begalę emocijų
Prasidėjus karui viešojoje erdvėje netrūko istorijų, kuriose matome vaikus, praradusius savo tėvus, žmones, savaites ieškančius dingusių savo artimųjų. Anot Veronikos, daugelis žmonių patyrė didelį šoką, baimę ir buvo itin pažeisti psichologiškai. Psichologinė pagalba buvo reikalinga ne tik dideliems, bet ir patiems mažiausiems.
„Reikėjo nuraminti žmones, kad padėsime visiems ir dirbsime nuo ryto iki vakaro. Net užduotas paprastas klausimas pacientui: „kas jums nutiko?“ sukeldavo begalę emocijų – pacientai apsiverkdavo, nes karas iš tiesų paveikė visą Ukrainą. Mes turėjome daryti viską – nušluostyti ašarą, palaikyti už rankos, apkabinti.
Turėjome guosti visais įmanomais būdais – ir žodžiais, ir prisilietimais“, – dalijasi ji.
Moteris prisimena ir mažą mergaitę, kuri dėl patirto šoko keletą dienų negalėjo net ištarti žodžio. Padėti tokiems žiaurių įvykių paveiktiems žmonėms jai itin padėjo žinios iš pažįstamos psichologės.
„Prašiau pažįstamos psichologės suteikti daugiau žinių apie bendravimą su vaikais, nes mes žinome, kad vaikai yra labai pažeidžiama grupė – jie viską mato ir dažnai laiko viską savyje.
Turėjome vaikučių, nukentėjusių nuo karo. Buvo viena mergaitė iš Odesos – ji buvo tiesiog perduota savo močiutei.
Mergaitė 3 dienas išvis negalėjo kalbėti, o paskui tiesiog prabilo apie sirenas, bombardavimus. Vaikas gal ir suprato, kad tėvai turėjo likti ten, kur karo veiksmai ir kad pas močiutę ji saugi, bet ji buvo atskirta nuo savo tėvų. Ji buvo labai pasimetusi, bet mums pavyko surasti bendrą kalbą“, – pasakoja pašnekovė.
„Pas mus ateidavo nuo pačių mažiausių iki suaugusiųjų – tie, kurie po dvi tris savaites praleisdavo slėptuvėse, rūsiuose. Jie galėdavo tik trumpai išbėgti atsinešti maisto ar geriamojo vandens. Jie buvo sušalę, o nuo to šalčio paūmėdavo ir ligos. Kai išgirsdavo sireną, žmonės bėgdavo, bėgdami krisdavo, susižeisdavo, būdavo ir lūžių, patempimų“, – užsimena slaugytoja.
Šiuo metu Ukrainos ligoninėms labai trūksta greitosios pagalbos automobilio, o reikalingos priemonės buvo suorganizuotas. Moteris teigia, kad buvo padovanotas ir itin reikalingas ultragarso aparatas, už kurį ukrainiečiai buvo labai dėkingi.
„Mus priėmė kaip gerus, kvalifikuotus specialistus ir net nedvejodami kreipėsi į mus, kad galėtume pakonsultuoti ir suteikti bet kokią pagalbą.“
Grįžus į Lietuvą dar tekdavo krūpčioti iš baimės – gąsdindavo kiekvienas garsesnis garsas.
Tačiau greitai teko suprasti, kad čia gyvenimas paprastesnis ir kad baimė nepagrįsta.
„Pirmą dieną buvo baimės. Išgirdau keistus garsus ir pirma mintis buvo tiesiog bėgti į slėptuvę.
Tik paskui pagalvoji, kad esi Lietuvoje ir negresia pavojus. Buvo labai keista sugrįžti į įprastą gyvenimą, kur viskas vyksta labai greitai. Ukrainoje 500 kilometrų galėdavai įveikti per 10-12 valandų, nes negali važiuoti greitai – tave visur tikrina, keliai uždaryti.
Pas mus viskas labai greitai vyksta.
Ten, net esant geriems orams, vis vien jaučiama įtampa, – pasakoja ji. – Pas mus viskas paprasčiau, lengviau, žmonės yra laimingi. Ukrainoje negausi tokio komforto, tokios saulės ir tokio žydro dangaus. Tačiau mes ir dabar širdyse esame Ukrainoje – toliau palaikome ryšį su pacientais, ligoninėmis.“
Rašyti komentarą