Klaipėdiečių šeimoje – rekordų knygos vertas Siamo katinas: pagal žmogaus amžių būtų 116 metų

Bent jie negirdėjo. Naršydami internete jie aptiko žinią, kad Jungtinėje Karalystėje Siamo katinas išgyveno trisdešimt metų. O šiaip šių katinų amžius – dvylika – penkiolika metų. Klaipėdiečiams nerūpi rekordai. Jiems daug svarbiau, kiek malonumų patyrė augindami katiną, kuris tapo tikriausiu šeimos nariu.

Kažkada tėvai nusileido aštuonmečio jaunėlio sūnaus Vitalijaus prašymams ir leido jam nusipirkti kačiuką. Tuomet šiam tebuvo trys mėnesiai.

„Daug kas sako, kad katinai tiek negyvena, ypatingai – Siamo katinai. Tačiau mes turime dokumentą iš vienos Telšių veterinarijos klinikos, kur mūsų katinas buvo kastruotas.

Jam tikrai 25-eri, o perskaičiavus pagal žmogaus amžių būtų 116 metų“, – pasakojo Svetlana Norkienė. Iš pradžių naujieji šeimininkai manė, kad katė – moteriškos giminės, ir ją pavadino Mona Liza.

Tačiau po poros mėnesių paaiškėjo, kad tai – katinas, ir ėmė jį šaukti Lizarijumi. Per savo ilgą gyvenimą Lizarijus suteikė klaipėdiečiams be galo daug džiaugsmo.

„Jis – puikus gydytojas. Tiesiog jaučia, jei tau kas negerai ir būtina atsigula ant tos vietos, kurią skauda – ant kojos ar pilvo.

Jei skauda galvą, jis tiesiog kabarojasi ant galvos ar atsigula šalia ir ima laižyti plaukus.

Po tokių raminančių procedūrų dažniausiai užmiegi, o paskui eini trinkti galvos“, – pasakojo“, – sakė S.Norkienė.

Katinas Lizarijus klaipėdiečių šeimoje gyvena jau ketvirtį amžiaus.  Šeimos archyvo nuotr.

Kai šeima prisėda prie televizoriaus žiūrėti žinių, Lizarijus užšoka kuriam nors ant kelių ir įsmeigia akis į ekraną, tarsi ką nors suprastų. Katinui labai patinka kelionės, į kurias šeima leidžiasi automobiliu – keletą kartų jie keliavo į Kroatiją, buvo ir Rusijoje.

Kai kurie pasienio darbuotojai keliauninką Lizarijų jau atpažįsta. Jam labiausiai patiktų sėdėti šeimininkei ant kelių ir žvalgytis per langą, tačiau važiuojant turi tupėti specialiame krepšyje, kad nesukeltų problemų vairuotojui.

Nauja aplinka Lizarijaus negąsdina, kaip kitų kačių. Jis pirmutinis apžiūri viešbučių kambarius, apvaikšto lovas ir balkonus. Vienintelė bėda ta, kad ne visi viešbučiai laukia lankytojų su gyvūnais.

S.Norkien mano, kad katino ilgaamžiškumo paslaptis labai paprasta – meilė, rūpestis ir tinkamas maistas. Lizarijus – tikras smaližius, todėl saldumynus nuo jo tenka slėpti. Kažkada dar būdamas mažas jis ypatingai atšventė Vitalijaus gimtadienį – trumpam paliktas vienas nulaižė visą kremą nuo šventinio torto.

Septynis kilogramus sveriantis katinas labai mėgsta ledus, kurių jam kartais leidžiama palaižyti.

O cukrinė turi būti laikoma visada su dangteliu. Tačiau iki šiol visi katino dantys sveiki. Jaunystėje Lizarijus kėsindavosi ištraukti žuvelę iš akvariumo, iš lauko parnešdavo sumedžiotą grobį – pelę ar kokį paukštį paukštį.

Pats jų neėsdavo, tik didžiuodamasis parodydavo. Seniau klaipėdiečių namuose gyveno papūga. Su Lizarijumi jie buvo puikūs draugai – papūga užsilipdavo ant gulinčio katino, vaikštinėdavo ant jo, o šis nieko nedarydavo, tarsi mėgaudavosi savotišku masažu.

Jis nesipyko ir su namuose atsiradusiu šunimi. Jį šeimininkai greitai atidavė draugams, nes suprato, kad bute šuniui – ne vieta.

„Mūsų Lizarijus ypatingai mėgsta švarą – nesipriešina maudomas po dušu. Ir kiti turi laikytis švaros. Kai vaikystėje pas sūnų ateidavo draugų, katinas lakstydavo paskui juos kandžiodamas, kol supratome, kad jam nepatinka sukaitusių kojų kvapas“, – juokėsi Svetlana.

Mokslus baigęs Vitalijus dabar gyvena ir dirba Anglijoje, su tėvais bendrauja internetu. Tuomet Lizarijus vaikštinėja aplink kompiuterį, atidžiai klausosi pažįstamo balso. O kažkada jam net šlepetes mokėdavo atnešti.

Į svečius užsukę šeimos draugai neretai paprašo katiną uždaryti kitame kambaryje – esą jo žvilgsnis labai skvarbus, atrodo, kad jis viską puikiausiai supranta.

Ankstesnieji Lizarijaus pokštai seniai užmiršti, nors jis buvo prikrėtęs visokiausių eibių.

Būdamas mažas jis mėgdavo laipioti užuolaidomis, per akimirksnį užsliuogdavo žmogui ant galvos. S.Norkienei teko išmesti odinį paltą, kurį kardamasis ant jos nagais sudraskė katinas.

Kartą bandydamas sugauti balandį balkone tupėjęs Lizarijus pats išskrido per balkoną ir tėškėsi ant grindinio, tačiau viskas baigėsi sėkmingai – tik išsukta koja, o to vienintelio karto pakako, kad daugiau tokių žygių nebekartotų.