Klaipėdiečio fotografijas ukrainiečiai pristato slėptuvėje

Vaizdai iš parodos pristatymo sukrečia. Papasakokite daugiau apie šią parodą, kurioje dalyvauja ir jūsų kūriniai.

Sakoma, kad net po atominio karo Žemėje išliks kokios nors žiurkės ar tarakonai. Tokia siaubinga asociacija man kilo žiūrint į šią ekspoziciją.

Vyksta karas. Ką tik Kyjivas buvo bombarduojamas.

Nuolat susirašinėju su draugais ukrainiečiais, kurie yra ten. Fotografuoti šiuo metu ten draudžiama, tam reikia specialių leidimų. Tad jie savanoriauja, dalija maistą ir pan.

Atrodo, kad dabar ne laikas rengti parodas, bet pasirodo, kad menininkai, parodų kuratoriai yra kaip tie tarakonai ar žiurkės, kurie, kažkaip išgyvenę, išsivalė, susitvarkė slėptuves tam, kad jose surengtų parodą.

Prisipažinsiu, mane apėmė labai keistas jausmas, kai gavau kvietimą toje parodoje dalyvauti. Parodą suorganizavusi galerija šiuo metu neturi savo patalpų, tad jie rengia parodas įvairiose netikėtose erdvėse.

Tai, žinoma, nėra naujas reiškinys meno pasaulyje, tačiau rūsys, kuriame surengta paroda, yra vos kelių šimtų metrų atstumu nuo karinės pramonės gamyklos „Artem“, kuri buvo bombarduojama.

Paroda pavadinta „Kalbėk su manimi slėptuvėje“. Parodos idėja labai graži, kad net slėptuvėje menininkai gali kalbėtis vieni su kitais.

Paroda yra tarptautinė, joje dalyvauja 12 autorių: 6 ukrainiečiai ir 6 iš skirtingų Europos šalių, Meksikos, Baltarusijai atstovauja labai garsus, politiškai angažuotas, performanso menininkas Aleksejus Kuzmičius.

Nuo 2020 metų jis yra pabėgęs iš Baltarusijos ir neseniai pristatė radikalų performansą Venecijos bienalėje. Reaguodami į naujausius meno įvykius, jie pakvietė jį dalyvauti šioje parodoje.

Įdomu, ar ateina žiūrovai į tą parodą?

Kas įdomiausia, ateina. Buvo keli parodos atidarymai, atskirų parodos autorių pristatymai. Neįtikėtina, bet juose buvo tikrai daug žmonių.

Manau, kad tai yra labai prasminga karo metu ne tik atstatinėti apgriautą miestą, bet daryti dar daugiau, kalbėti apie traumuojančią patirtį pasitelkiant meną.

Jūsų kūriniai iš „Dekonstrukcijų“ ciklo labai tinka šiai parodai. Kaip juos atrinkote?

Atrinkau ne aš, o pats parodos kuratorius Vitaly Adlermann panagrinėjo mano kūrybą ir paprašė būtent šių darbų.

Ar jūs siuntėte originalias fotografijas?

Ne, fotografijų parodoms paprastai siunčiame tik failą ir parodos kuratoriai fotografiją spausdina vietoje. Tačiau pašto siuntos iš / į Ukrainą taip pat vyksta. Aš pats galiu tai patvirtinti.

Prasidėjus karui inicijavau ukrainiečių meno darbų aukcioną su tikslu paremti būtent fotografus, kurie karo metu liko visai be pragyvenimo šaltinio. Ir aš pats asmeniškai iš draugų Ukrainoje įsigijau leidinių, meno kūrinių ir jie man juos atsiuntė paštu.

Ir tai vyko ne dabar, kai jau situacija kiek ramesnė, o per patį karo įkarštį. Iš Kijevo jie siuntė į Lvivą, iš Lvivo į Klaipėdą... Siuntinys keliavo ilgiau nei anksčiau, apie mėnesį, bet atkeliavo.

Karo metu iš kolegų gautus laiškus dabar saugau kaip istorinius artefaktus.

Bičiuliaujatės ir bendradarbiaujate su ukrainiečiais menininkais ne pirmus metus. Kaip užsimezgė jūsų draugystė?

Įdomu, kad dar sovietmečiu Lietuvos fotografų ryšys su Ukrainos fotografais buvo labai artimas ir intensyvus. Visame pasaulyje dabar žinomas ukrainietis fotomenininkas Borisas Michailovas, kuris buvo vienas iš Charkivo fotografijos mokyklos pradininkų, o dabar gyvena Berlyne, buvo dažnas Nidos seminarų dalyvis ir artimai draugavo su lietuviu fotomenininku Vitu Luckumi.

B. Michailovas užsidegęs grįždavo iš Nidos seminarų ir pasakodavo kolegoms, kokie nerealūs dalykai vyksta pas mus. Lietuvoje fotografija buvo laisviausia visoje buvusioje Tarybų sąjungoje. Čia buvo leidžiama tai, ko nebuvo galima fotografuoti ir juo labiau rodyti Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose respublikose.

Keičiantis santvarkoms, Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų aktyvus bendradarbiavimas nutrūko.

2015 metais Nidoje rengiamame tradiciniame fotomenininkų seminare susipažinau ir susibičiuliavau su ukrainiečiu fotografu, Charkivo fotografijos mokyklos atstovu, fotografijos klasiku Romanu Pyatkovka. Taip prasidėjo mano atstovaujamos Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir asociacijos Menų zonos draugystė su Ukrainos kūrėjais.

2016 m. surengėme R. Pyatkovkos personalinę parodą Klaipėdoje, po to nuvežėme dvi mūsų fotografijos parodas į Charkivą. Pagrindinėje parodų salėje pristatėme XX a. pabaigos Klaipėdos fotomenininkų Raimundo Urbono, Artūro Šeštoko, Viktoro Trublenkovo, Arvydo Stubros, Juozo Meškio kūrybą, mažesnėje privačioje galerijoje aš pristačiau savo personalinę parodą.

R. Pyatkovka Charkive supažindino su savo mokiniais ir mes ėmėmės organizuoti jų grupines bei personalines parodas Lietuvoje.

2019 metais įsteigėme Menų zonos menininkų rezidenciją, kurioje taip pat svečiavosi menininkai, taip pat parodų kuratoriai, menotyrininkai iš Ukrainos. Jie moksliniu, istoriniu požiūriu nagrinėjo Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų ryšius, įvykius, įtakas vienų autorių kitiems ir pan.

Kuo ukrainiečių šiuolaikinė meninė fotografija skiriasi nuo lietuvių fotografijos?

Iš tiesų labai skiriasi. Lietuvos kūrėjai meninės fotografijos tendencijas perima iš Vakarų Europos. Dominuoja konceptuali, į socialinius projektus nukreipta fotografija.

Ukrainiečių meninė fotografija yra vitališkesnė, gyvesnė, sakyčiau, net laukinė. Į akis krenta tai, kad joje labai daug nuogo kūno.

Ir tai ryšku ne tik vyresnių, bet ir jaunųjų autorių šiuolaikinėje kūryboje. Pasitelkdami nuogumą ukrainiečiai nagrinėja įvairias problemas ir savo vidinį pasaulį. Mūsų jaunųjų fotomenininkų kūrybos nuogumo praktiškai iš viso nėra. Yra autorių, kurie fotografuoja aktą, tiesa, dažniausiai moters, vos keli autoriai fotografuoja nuogo vyro kūną. Ukrainiečių kūryboje nėra didelio skirtumo, ar kūnas moters, ar vyro.

Jūsų bendradarbiavimas su ukrainiečiais kūrėjais tęsiasi ir dabar, vykstant karui Ukrainoje.

Taip. Vos prasidėjus karui, pakviečiau menininkus atvykti į Menų zonos rezidenciją. Buvo atvažiavusios septynios merginos ir moterys: penkios dailininkės ir dvi fotografės. Kai kurios yra išvykusios trumpam į Ukrainą ir planuoja sugrįžti vasarą. Šiuo metu reziduoja dvi ukrainietės kūrėjos. Su ukrainietėmis fotografėmis eksperimentavome ir spaudėme fotografijas Menų kieme įkurtoje analoginės fotografijos laboratorijoje. Manau, kad iš to gims nauji, įdomūs darbai.