Karabachas lietuvio akimis: nei žmogaus, nei paukščio – tik milijonai minų

Jo ir kolegų surinkta medžiaga ateityje turėtų virsti dokumentiniu filmu.

„Mane „traukia“ kariniai konfliktai. 1992 m. buvau Karabache, įskaitant Chodžaly, kur įvyko baisiausios to karo civilių azerbaidžaniečių skerdynės. Vėliau – Pirmajame Čečėnijos kare.

Negaliu be šito – esu užkietėjęs karo žurnalistas. Pastaruosius 30 metų savo iniciatyva vis nuvykdavau į Karabacho konflikto pafrontę ir fiksuodavau situaciją, o konkrečiau – nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos vykdė Armėnijos pusė.

Neslepiu – laikausi pozicijos, kad Karabacho karas ir buvo ne kas kita kaip tris dešimtmečius trukusi azerbaidžaniečių žemių okupacija.

Gal daug kas ir nežino, bet pafrontėje buvę azerbaidžaniečių kaimai būdavo visus tuos metus apšaudomi, žmonės nuolat gyveno snaiperio taikiklyje“, – savo motyvus aiškino R. Lapaitis.

Neliko net kapinių

Žurnalistas troško sugrįžti ir pastarojo, 44 dienų vadinamo, karo metu, tačiau to padaryti nepavyko. Į Karabachą sugrįžęs R. Lapaitis pirmiausia patraukė į Agdamo miestą, kuriuo kadaise žavėjosi ir iš kurio 1993 m. kartu su paskutiniais azerbaidžaniečiais traukėsi apšaudomu keliu.

„Tie metai buvo sunkiausi, kol Baku buvo apėmusi politinė suirutė, armėnų pajėgos ėmė kaimą po kaimą, miestą po miesto. Agdamas ir tada patyrė apšaudymų, nemažai kas buvo sugriauta, bet miestas vis dar egzistavo“, – dalijosi prisiminimais žurnalistas.

Prieš pat pasitraukdamas iš miesto, jis dar aplankė kapines, kuriose pasimeldė už jo paties asmeniškai pažinotus ir ten palaidotus žmones.

„Sugrįžęs į Agdamą kurį laiką buvau praradęs kalbos dovaną – miestas visiškai sunaikintas. Net kapinės, kuriose ilsėjosi daugiau nei 1000 žmonių, buvo sulygintos su žeme, vietomis mėtėsi jų kaulai“, – pasakojo R. Lapaitis. Fizuli rajone žurnalistai matė antkapius, kurie naudoti kaip šaudyklos taikiniai – šaudyta į mirusiųjų atvaizdus ant antkapių.

Anot jo, iš beveik keturiasdešimttūkstantinio miesto neliko nieko.

Sunaikintos net ir senovinės, keletą amžių menančios kapinės. Iš ten buvusių antkapių pastatyti gardai gyvuliams, o vienintelėje išlikusioje mečetėje armėnų kariai įkurdino kiaulidę. R. Lapaitis pabrėžė, kad šie sugriovimai buvo ne pastarojo karo kovų pasekmė (armėnai iš Agdamo pasitraukė be mūšio), o sistemingas griovimas per visą okupacijos laikotarpį.

Minos, minos, minos

Į regioną ir dabar patekti nelengva – reikia specialių leidimų ir palydos. Pastaroji yra būtina dėl minų pavojaus. „Mus lydėjo žmonės, kurie tiesiogine žodžio prasme buvo atsakingi už tai, kad neužlipčiau ant minos, kurių tuose kraštuose yra apie 4,5 mln., o gal ir daugiau“, – aiškino R. Lapaitis.

Keliauti tuose rajonuose galima tik griežtai griežtai nužymėtu keliu – nė pusmetrio į šoną. „Jausmas, lyg būtum patekęs į Vietnamo ar Kambodžos karo zoną“, – teigė žurnalistas ir pridūrė, kad neseniai pasitraukiusios armėnų pajėgos taip gausiai užminavo jų kontroliuotas teritorijas, kad civiliams jose gyventi tapo visiškai neįmanoma.

Azerbaidžaniečių vertinimu, taikūs gyventojai į daugelį Karabacho vietovių galės grįžti nebent po keleto metų.

Net ir grįžus civiliams, minos dar dešimtmečius grobs žmonių gyvybes, kaip tokiais atvejais dažniausiai nutinka, žus vaikai ir paprasti piemenys. Surasti visas minas neįmanoma.

„Lankydamasis viename kaime netoli Tertero, mačiau makabrišką vaizdą: stovėdamas ant kelio galėjai vienu matyti dešimtis minų, kurias išplovė lietūs ir jos „išdygo“ žemės paviršiuje. Lyg kažkokie mirtini grybai“, – baisėjosi R. Lapaitis.

Žemė, kurios užkariautojams nereikėjo

Iš Agdamo lietuvių žurnalistai traukė į Fizuli ir Džabrailą ir visur matė tą patį vaizdą – visiškai sugriauti miestai ir kaimai, kuriuose buvo iškirsti net medžiai. „Tik dešimtys kilometrų įtvirtinimų buvusioje pafrontės zonoje. Šimtai, tūkstančiai įtvirtintų punktų ir net požeminiai keliai. Jų mastas mane pribloškė“, – pasakojo R. Lapaitis.

Armėnų nelaisvėje buvęs azerbaidžanietis R. Lapaičiui pasakojo apie tai, kaip elgtasi užkariautuose miestuose armėnų kontrolės metais: belaisviai buvo varomi į juos ardyti namų, o statybinės medžiagos išvežamos į armėnų gyvenamus rajonus. Ištuštėjusių miestų niekas nemėgino atstatyti ir apgyvendinti.

„Tai – dar vienas šios baisios tragedijos puslapis. Azerbaidžaniečių miestai griauti vergais paverstų azerbaidžaniečių rankomis“, – baisėjosi žurnalistas.

R. Lapaitis stebėjosi tuo, kad armėnų veiksmus sunku paaiškinti: užkariautos teritorijos buvo niekaip nenaudojamos. Daugelis miestų ir kaimų buvo griaunami, verčiami sąvartynais, visiškai sunaikinta visa civilinė infrastruktūra.

„Sunaikinti namai ir sodai.

Tenai nėra ne tik žmonių, bet net ir paukščių. Ko nesugriovė per 30 metų, tą skubiai naikino per pastarąjį pasitraukimą.

Vaizdas toks, lyg kraštas naikintas atominėmis bombomis. Jausmas toks, kad tiesiog fiziškai jauti neapykantą, kurią patyrė ta žemė“, – pasakojo lietuvis.

Pasak R. Lapaičio, paprasti azerbaidžaniečiai, su kuriais teko kelionių metu bendrauti, patys užduodavo tą klausimą: kam reikėjo užimti teritoriją, jei iš jos padarai „Mėnulio paviršių“?

Rusai nepageidaujami

„Žinome, kieno pusėje buvo Rusija ir pirmojo, ir antrojo karo metu. Jos vadinamieji taikdariai ir dabar yra Azerbaidžano žemėje, kur juos pakenčia tik todėl, kad to reikalauja paliaubų susitarimas“, – pasakojo R. Lapaitis.

Anot žurnalisto, azerbaidžaniečiai guodžiasi tik viena mintimi: po 5 metų „taikdariai pagal sutarties sąlygas turės pasitraukti iš Azerbaidžano žemių. Tiesa, žinant, kaip „noriai“ Rusija vykdo panašius įsipareigojimus, nerimo šiandien yra nemažai.

„Chankendi vis dar iškelta armėnų separatistų vėliava. Jos ten nebūtų, jei ne ten dislokuoti rusų „taikdariai“.

Visiems azerbaidžaniečiams jie yra simbolis to, kad išvaduotos ne visos teritorijos.

Visgi manau, kad Azerbaidžanas buvo priverstas sutikti su tokiomis sąlygomis – darė viską, kad išvengtų tiesioginės konfrontacijos su Rusija“, – svarstė žurnalistas.

Jo nuomone, tos pačios priežastys lėmė ir tai, kad, pastarojo karo metu raketoms lekiant į už fronto zonos buvusius azerbaidžaniečių miestus ir gyvenvietes, jie neatsakė nė vienu sviediniu į Armėnijos teritoriją.

Pastaroji yra Kolektyvinės saugumo sutarties narė ir tokiu atveju būtų galėjusi reikalauti Rusijos įsikišimo.

„Visgi esu įsitikinęs, kad po 5 metų azerbaidžaniečiai nesutiks tęsti „taikdarių“ mandato. Azerbaidžaniečiai niekada nesusitaikys, kol nebus išvaduotos visos teritorijos“, – tikino R. Lapaitis.

„Be to, klausinėjau paprastų azerbaidžaniečių, ar jie galėtų vėl gyventi greta kaimynų armėnų.

Nepatikėsite, bet pagalvoję jie atsakydavo taip. Net po visų patirtų skriaudų.

Man tai ženklas, kad net po baisiausių naikinimų civilizacija randa kelia sugrįžti“, – dalijosi įspūdžiais žurnalistas.