Kaip perteikti meilę paaugliui?

Šiandien didžiausia problema ta, kad dauguma tėvelių pernelyg susirūpinę paauglio drausminimu, gražaus bei padoraus jo elgesio visuomenėje įtvirtinimu, o meilės, kuri galėtų jį paguosti, sustiprinti, net ir paskatintų gražiau elgtis - tiesiog rodome per mažai. Tad nenuostabu, kai net patys paaugliai konsultacijų metu pradeda garsiai išreikšti savo abejones dėl to, ar iš tikrųjų nuoširdžiai ir nepriklausomai nuo jokių aplinkybių yra mylimi savo tėčio ar mamos.

Teko konsultuoti 12 metų berniuką, kurį dėl elgesio problemų namuose atvedė mama. Pokalbių su berniuku metu išsiaiškinome, jog jis labai myli savo mamą, jos ilgisi, nes ji daug dirba. Kai mama nedirba - tvarkosi namie, ilsisi, o jam dėmesio rodo per mažai. Tad dažnai jaučiasi vienišas ir apleistas. Daug laiko praleisdamas su močiute bei mažesniąja sesute, tapo užsidaręs, piktas, irzlus. Savo susikaupusį pyktį išliedavo ant sesers, ir net mamos, elgdamasis su ja nepagarbiai. Į klausimą „Ko labiausiai norėtum?“ berniukas gan greitai ir paprastai atsakė: „...mamos meilės... kad ji nešauktų nuolat ant manęs... dažniau su manimi pasikalbėtų, bet nepamokslaudama... pasistengtų mane suprasti ir išklausytų...“

Tokių ir panašių situacijų praktikoje - daug. Paaugliai nori, kad jie būtų svarbūs savo tėvams, ir kad jie juos mylėtų ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.

Niekas nesiginčija - disciplina svarbi. Ji reikalinga ir net būtina kaip vienas iš nepakeičiamų paauglio elgesio reguliavimo būdų. Tačiau drausminant savo paauglį reikia nepamiršti parodyti ir savo meilę jam kuo švelnesniais bei priimtinais būdais. Paradoksas, bet paauglys labiau linkęs paklusti bei vykdyti suaugusiųjų nurodymus, kai jaučiasi mylimas.

Natūraliai kyla klausimas: „Kaipgi perteikti savo paaugliui meilę taip, kad jis jaustųsi mylimas?“

Meilę paaugliui galima perteikti šiais paprastais, gana prieinamais, natūraliais būdais:

1. per akių kontaktą;

2. per fizinį kontaktą;

3. per sutelktą dėmesį.

Akių kontaktas

Viena iš priežasčių, kodėl mylintiems tėvams nesiseka išreikšti savo besąlyginę meilę paaugliui, yra ta, kad trūksta bendravimo žvilgsniais.

Net patys to nesuprasdami mes naudojame akių kontaktą išreikšti daugeliui jausmų - liūdesiui, pykčiui, neapykantai, įtūžiui ir meilei. Kai kuriuose namuose tarp tėvų ir paauglių yra nepaprastai mažai akių kontakto, ir tas pats daugiausia negatyvus, vien reiškiant kritiką, nepasitenkinimą, papeikimą ir duodant specialias instrukcijas. Tad kuo labiau stengsitės užmegzti akių kontaktą su savo paaugliu išreikšdami jam meilę, tuo labiau jūsų paauglys bus emociškai pamaitintas meile.

Akių kontaktas - tai efektyviausia priemonė perteikti savo paaugliui meilę. Jūs geranoriškai žiūrite jam į akis, o paauglys žiūri į jus. Atrodo, viskas paprasta, bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta, ypač vaikui įžengus į paauglystę. Nes šitame amžiuje jis tampa ne visada prieinamas.

Palaikyti su paaugliu akių kontaktą gali būti sunku, kai jis tampa tam tikrais momentais nekomunikabilus su jumis. Tuomet į visus jūsų klausimus jis atsako: „mhm“, „aha“, ir pan. Šie panašūs atvejai dažniausiai yra dėl šių priežasčių:

• kai paauglys sprendžia kažkokius savo vidinius konfliktus, psichoseksualinio pobūdžio problemas;

• kai yra tas momentas, kai paauglys stipriai veržiasi į nepriklausomybę ir jaučia būtinybę atsiskirti nuo tėvų;

• kai paauglys išgyvena nemalonią patirtį su savo bendraamžiais ir jaučiasi ypač jų įskaudintas.

Paauglį smarkiai veikia įtampa, atsirandanti iš veržimosi į nepriklausomybę, iš seksualinės saviraiškos ir bendraamžių požiūrio į jį. Tad jis privalo išsiugdyti gynybą prieš tas įtampas, kad jos jo stipriai nepaveiktų, nedezorientuotų. Deja, jis pasinaudoja primityvia ir nemalonia tėvams gynyba - pasitraukia į užsidarymo, nebendravimo ir niūrumo būseną.

Šiais paniurimo, užsidarymo ir tylumo periodais paprastai jie priešinasi tėvų rodomai tėvų meilei ir prieraišumui.

Kaip būti, elgtis tėvams?

Jokiu būdu negalima šios primityvios gynybos skubėti palaužti ar forsuoti kitaip ją atverti, nes galima pakenkti paaugliui, t. y. savo santykiams su juo. Nes priešingu atveju paauglys, kuris nenusiteikęs bendrauti, yra tėvų kamantinėjamas, - dar labiau susierzina, ir užsidaro savyje.

Tad vienintelis protingas, efektyvus ir konstruktyvus būdas sėkmingai įveikti šias situacijas - tai laukti, kol gynyba susilpnės ir dings. Jūs privalote likti prieinami savo paaugliui, kad jis galėtų ateiti pas jus, kai jam jūsų prireiks, t. y. užuot versdami paauglį bendrauti, jūs turite būti prieinamas bet kuriuo metu, kad jis galėtų pabendrauti su jumis, kai jam bus patogu tai daryti.

Taigi, labai svarbu suvokti, kad paauglio gebėjimas pasinaudoti akių kontaktu keičiasi pagal tai, kiek stipri tuo momentu jo gynybinė sistema. Kol vaikas mažas, jis pasinaudoti akių kontaktu pajėgus beveik visą laiką. Bet, įžengus į paauglystę, būna tokių nelengvų periodų, kai jis priešinasi akių kontaktui.

Svarbiausia: neleiskite, kad jūsų paauglio polinkis kartkartėmis vengti akių kontakto jus suerzintų. Stenkitės tiesiog tai iškęsti, suprasdami, kad jei liksite prieinami, jis ateis pas jus, kai jo emocinis rezervuaras išseks. Jo savivertei ir psichologiniam vystymuisi svarbu žinoti, kad jūs esate pasiekiami, kai jam jūsų reikės.

Fizinis kontaktas

Tai taip pat svarbus meilės paaugliui išreiškimo būdas. Tai bet koks normalus fizinis kontaktas, teigiamai veikiantis paauglio emocinę būseną, stiprinantis jo saugumo jausmą bei tarpusavio santykius. Be abejo, ankstyvajame amžiuje naudojamas fizinis kontaktas skiriasi nuo fizinio kontakto paauglystės periodu. Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja. Jis ir toliau išlieka svarbus tiek mergaitėms, tiek berniukams.

Paaugus jiems reikšmingas tampa „paaugliško tipo“ fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį, „duok penkis“, pliaukštelėjimas delnais, plaukų pataršymas, apkabinimas per pečius, trumpas peties, nugaros ar rankos palietimas, tam tikrose situacijose, pvz., išvykstant ar parvykstant iš kelionės, arba kai paauglys padaro kažką, kuo jis ar ji ypač didžiuojasi, tarkim, laimi premiją, - gera proga apkabinti ir pabučiuoti (nes įprastai tokio fizinio kontakto jie vengia), ir kiti padrąsinantys, palaikantys veiksmai. Vaikui įžengus į jaunystę, jūs turite gerai pažinoti savo paauglį, kad suprastumėte, kiek jis gali priimti fizinio kontakto konkrečiu metu. Nes bus ir tokių atvejų, kai jis nepajėgs sąmoningai toleruoti jūsų prisilietimų. Čia irgi galioja taisyklė: neskubėti, būti kantriam, išlaukti. Ir tuomet jis pats prieis prie jūsų ir pradės kalbėtis iš pradžių labai paviršutiniškai ir nereikšmingomis temomis. Dažniausiai tai ir yra raktas. Jis atrodo toks rimtas, įsitempęs, o jo nuotaika visiškai neatitinka pokalbio temos. Jūsų paauglys prabūna šalia pakankamai laiko, kol jo psichologinė gynyba nusilpsta ir jis pradeda kalbėti apie svarbius ir reikšmingus dalykus. Būkite atidūs ir neskubėkite, nenutraukite bendravimo. Jei būsite kantrūs ir duosite savo paaugliui laiko tiek, kiek jam reikia, jo paviršutiniškas pokalbis greit pereis į tai, ką jis iš tiesų nori jums pasakyti. O pokalbio metu jūs galėsite perteikti savo meilę bei palaikymą per akių ir fizinį kontaktą.

Deramas ir patvarus fizinis kontaktas yra svarbus būdas suteikti savo paaugliui tą jausmą ir įsitikinimą, kad jūs tikrai juo rūpinatės. Ypač tai tampa svarbu, kai jis patiria emocinę ar fizinę traumą, kai yra pavargęs ar blogai jaučiasi, kai pagaliau užplūsta niūrios slegiančios mintys bei kiti paaugliški išgyvenimai.

Sutelktas dėmesys

Sutelkti dėmesį į savo paauglį - tai kur kas daugiau nei vien akių ir fizinis kontaktas. Sutelktas dėmesys reikalauja laiko, kartais labai daug. Ką tai reiškia?

Sutelktas dėmesys reiškia sukaupti į paauglį visą, nepadalytą dėmesį taip, kad jis pasijustų tikrai mylimas, kad žinotų, jog yra labai svarbus pats savaime, kad turi teisę į jūsų supratimą, pripažinimą, išklausymą, rūpinimąsi ir besąlyginį priėmimą. Sutelktas dėmesys padeda jūsų paaugliui pajausti, kad jis yra pats svarbiausias asmuo pasaulyje jums, jo tėvams.

Sukauptas dėmesys yra didžiausias paauglių poreikis. Kartais tėvams lengviau pakeisti jį į dovanas, įvairias malonias, privilegijas, nes jos užima mažiau laiko. Šie daiktai gali būti geri, bet rimta klaida - panaudoti juos kaip nuoširdaus sukaupto dėmesio pakaitalą. Nes paaugliai dėl jų netaps geriausi, nesijaus geriausiai ir nesielgs geriausiai, jei jie negaus to brangaus dalyko - sutelkto savo tėvų dėmesio.

Kaip galima perteikti sutelktą dėmesį?

Geriausias būdas suteikti paaugliui sutelktą dėmesį yra skirti laiko pabūti su juo drauge. Turbūt jau galvojate, kaip sunku tai padaryti. Ir jūs teisūs. Ypač, kai paaugliai turi kitų interesų, su kuriais tėvams tenka konkuruoti. Bet jūs turite neapsigauti ir žinoti, kad ką paauglys jums besakytų, jam būtinas sutelktas dėmesys: tai kartu su paaugliu leidžiamas laikas, tai buvimas su savo juo „čia ir dabar“ dviese be pašalinių trukdžių, skiriant jam pakankamai laiko, ir pabūnant su juo vieniems, be pašalinių trukdžių. Kokia tai galėtų būti veikla? Pavyzdžiui: pietavimas kavinėje; ėjimas į kino teatrą ir žiūrėjimas filmo; spektaklio žiūrėjimas; koncerto klausymas; žvejojimas; medžiojimas; žygis į gamtą (ilgas ir trumpas); sporto varžybų stebėjimas, ir pan.

Tai leidžia tarp jūsų užsimegzti tam ypatingam ryšiui, kuris taip reikalingas kiekvienam paaugliui, ypač susidūrus su gyvenimo sunkumais bei realybe. Paauglys brangina tokius momentus ir prisimena, kai gyvenimas tampa sunkus, ypač tais maištingais jaunystės konfliktų metais.

Per sutelktą dėmesį tėvai gali sudaryti ypatingą progą akių kontaktui ir fiziniam kontaktui su paaugliu. Nes per tokius sutelkto dėmesio momentus akių ir fizinis kontaktas turi didesnę prasmę ir poveikį paauglio gyvenime.

Svarbu, kad ieškotumėte netikėtų galimybių praleisti kartu su savo paaugliu papildomą laiką. Pavyzdžiui, galite atsidurti vieni su paaugliu visai nenumatytai. Turite tai priimti kaip dar vieną progą papildyti jo emocinį rezervuarą. Šis sutelkto dėmesio laikas gali būti trumpas - bet ir akimirka ar dvi gali nepaprastai padėti.

Svarbi kiekviena akimirka, nes ant kortos kartais pastatyta didelė suma. Kas gali būti blogiau už nepaklusnią, aikštingą jauną dukrą ar sūnų? Kas gali būti nuostabiau už pusiausvyrą jaučiantį, protingą paauglį?

Vyresniems paaugliams reikia daugiau laiko, kad atšiltų, nusiimtų gynybinį skydą ir pasijustų laisvi dalytis slapčiausiomis mintimis, ypač tomis, kurios juos labiausiai jaudina. Kai paauglys yra slogios, nekomunikabilios nuotaikos, taip dažnai atsitinka ankstyvojoje ir viduriniojoje paauglystėje, reikia nepamiršti vienos paslapties: psichologinė nuotaikoms pasiduodančio paauglio gynyba yra labai stipri ir reikia laiko, kad jis pamažu jos atsisakytų ir pajėgtų dalytis su jumis tuo, ką iš tiesų jis ar ji galvoja. Ar pastebėjote stebuklingą žodį? LAIKAS. Kai paauglys būna kartu su tėvu ar mama, bet be jokios įtampos, „tiesiog būna ten“, gynyba palaipsniui susilpnėja ir jis ar ji pradeda kalbėti - pradžioje paviršutiniškai, o paskui vis reikšmingomis temomis: apie bendraamžius, šeimos santykius, bendraamžių spaudimą vartoti narkotikus, ir pan. Paaugliams labai svarbu jausti, kad jie turi galimybę „išsisukti“, kai atskleidžia reikšmingą informaciją. Jie privalo jausti, jog yra tokioje padėtyje, kad gali pasitraukti, jei tėvai deramai neatsilieps į jų slapčiausius jausmus. Ko jie bijo labiausiai - tai ne nuomonių skirtumo, bet pykčio, pajuokos, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo. Jie privalo jaustis pakankamai valdantys situaciją, kad pasijutę nepatogiai galėtų iš karto pasitraukti.

Kartais paauglys nori pasišnekėti su tėvu ar mama apie savo problemą, bet jam būna sunku pradėti pokalbį. Tuomet jis bando laidyti užuominas. Šios užuominos gali būti įvairios. Paauglys, kuriam reikia pasikalbėti, bet kuris nedrįsta, gali pasakyti ką nors mažiau gąsdinančio, negu iš tiesų norėtų. Pavyzdžiui, jis gali pradėti klausinėti apie namų darbus, taip tikrindamas tėvų nuotaiką. Arba klausti, kaip šiandien sekėsi mamai ar tėčiui. Arba pakomentuoti lyg tarp kitko savo dieną, vėlgi - patikrindamas tėvų nuotaiką.

Tėvai turi būti atidūs tokiems neįkyriems ir kartais gluminantiems savo sūnaus ar dukters gestams, nes tai dažnai nesiryžtančiam paaugliui yra būdas paprašyti laiko ir sutelkto dėmesio iš tėvų. Jis „tiria jus“, tikrina, kad suprastų, kokios jūs esate nuotaikos ir ką galvojate - ar saugu priartėti prie jūsų su savo problema, dėl kurios jis ar ji jaučiasi nepatogiai.

Kitais kartais paauglys gali patikrinti tėvų sugebėjimą blaiviai suvokti situaciją, ir ar jūs este geros nuotaikos, darydamas „atitraukiamąjį manevrą“ arba „dūmų šydą“. Ką tai reiškia? Paauglys pateikia nuotrupas informacijos, kurios skirtos nuliūdinti ar suerzinti tėvus, - tobulas būdas patikrinti, ar galima patikėti tėvams tai, kas iš tikrųjų sukasi paauglio galvoje. Taigi, jei jūs per aktyviai sureaguosite, ypač pykdami ir kritikuodami, jūsų paauglys manys, kad į jo svarbią problemą jūs reaguosite lygiai taip pat. Ir kuo daugiau jūs savitvardos ir ramybės parodysite tokiais atvejais, tuo paauglys vėliau bus su jumis atviresnis ir labiau atsiskleis, ir bendraujantis ateityje.

Šios progos yra neįkainojamos. Jeigu nepastebėsite tokių momentų ir uždarysite duris savo paaugliui, jis jausis atstumtas. Jeigu būsite budrūs ir atpažinsite šiuos subtilius būdus, galėsite deramai atsiliepti ir padėti savo paaugliui, kartu parodydami, kad jūs jį mylite ir esate jautrūs jo poreikiams.

Kai vaikai įžengia į paauglystę, jiems reikia tiek pat laiko su šeima, o ne mažiau. Kadangi paaugliai greitai tampa vis labiau nepriklausomi ir atrodo norintys vis daugiau laiko praleisti ne šeimoje, taip lengva pamanyti, jog turėtume praleisti su jais vis mažiau laiko. Ši tendencija labai tėvus klaidina. Iš tikrųjų paaugliams reikia tėvų laiko ir dėmesio. Jie kasdien susiduria su stipriomis įtakomis ir, deja, dažnai šios įtakos nesveikos, kenksmingos ir net blogos. Ir kad susivoktų šių dienų pasaulyje, jiems reikia pakankamai laiko praleisti su tėvais, bet ne bet kokio, o - konstruktyvaus, kokybiško laiko, kurio metu galėtų išgyventi susikaupusį savo paauglystės nerimą, sąmyšį, turėtų galimybę savarankiškai apmąstyti iškilusius jam rūpimus klausimus, kokiomis vertybėmis vadovautis savo elgesyje vienoje ar kitoje situacijoje.