Kaip per Jonines jaučiasi Jonai

Jonas SĄLYGA, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojas

Mano tėtis - Jonas, dėdė - taip pat, mano dukra - Jonė. Tas vardas pas mus šeimoje eina per kartas. Bet žinokite, Jonų dalia sunki.

Stengdavausi per Jonines išeiti atostogų, bet vis tiek visur surasdavo. Bandydavau išvengti tų sveikinimų, bet paskui dar blogiau - pradeda sveikinti ir po Joninių, nes sako neradę. Tada ta šventė dar labiau išsitęsia. Dėl to turiu kaltinti tik savo tėvus. Beje, aš turiu du vardus, antras - Arvydas, o Arvydinės švenčiamos birželio 23-iąją.

Kad ir kaip būtų, Joninės - graži šventė, neeilinė. Gamtos apogėjus - žydinčių augalų kvapas, saulės grąža. Mūsų vestuvės su žmona 1990-aisiais vyko per Jonines. Tai man dar viena šventė prisideda. Per Jonines stengiuosi padainuoti, pagroti, pabūti prie laužų.

Jonas BARANAUSKAS, Klaipėdos dramos teatro aktorius

Man 32 metai, aš nesureikšminu tos šventės, tai man lengvai ir praslysta ta diena. Jos nesureikšmina ir mano pažįstamų ratas. Man nesunku būti Jonu per Jonines. Aišku, malonu, kai kas nors pasidomi ir pasveikina. Manau, kuo žmogus eina senyn, tuo labiau jam norisi minėti visas šventes. Gal po kažkiek metų ir mane visi sveikins be perstojo.

Šitas vardas labai tinkantis pravardžiuotis, bet labiau užkliūdavo mano pavardė. Visiems ji asocijuojasi su „Anykščių šileliu“, tenka įrodinėti, kad jį parašė Antanas Baranauskas, o ne Jonas. Man tai gražus lietuviškas vardas, mano senelis buvo Jonas. Jaunystėje atrodė kitaip. Nežinau kodėl, bet man jis atrodė kaimietiškas. Metams bėgant, kai aplinkui pradeda atsirasti vis daugiau Jonų, imu galvoti, kad jie turi kažkokio panašumo, nors ir yra įvairialypiai, t. y. visokie. Gal mano pažįstamų Jonų ratas mažas, bet visi jie išskirtiniai ir įdomūs, kiekvienas turintis vis kitokio žavesio. Nors, žinoma, kiekvienas žmogus yra įdomus.

Man gražios visos tos tradicijos, kai švenčiamos tradicinės Joninės. Labai norėčiau per Jonines nuvažiuoti ten, kur jos švenčiamos ant kalvų, bet vis kažkaip neištaikau. Galbūt todėl ir norisi.

Sandra ŠLYČIUVIENĖ, pusantrų metukų Jono mama

Jam viskas dar ateityje ir nežinia, ar per Jonines jis susilauks daug dėmesio, ar ne. Mūsų gyvenamajame kvartale kol kas jis vienintelis Jonas, tai visas kvartalas turi priežastį švęsti Jonines. Jau ir pernai jos buvo šiek tiek kitokios visiems - ne tik mums, bet ir kaimynams. Vyras sako, kad ta šventė yra kaip antras mūsų Jonuko gimtadienis.

Duoti tokį vardą sūnui buvo vyro mintis. Jam jis asocijavosi su tvirtu ir labai vyrišku žmogumi. Jo nuomonė apie Jonus tiek tarp žymių žmonių, tiek savo aplinkoje tik gera. O giminėje neturime Jonų. Taip nusprendėme, kai jis dar buvo negimęs, o kai gimė, neliko jokių klausimų. Jis toks drūtas vyrukas, tikras Jonas.

Jonas NAZAROVAS, AB „DFDS Seaways“ vykdomasis direktorius

Desperatiškai laukiu atostogų ir tikiuosi išgyventi iki jų. Nepastebėjau, kad jos bus per Jonines. Išskrendame birželio 20-ąją, į Ispaniją, nes ten gavome bilietus, jeigu pavyks išskristi. Ne, specialiai nuo Joninių nebėgu į Ispaniją. O būnant Klaipėdoje nebūtina eiti per miestą tą dieną, kad tave visi pažintų.

Sutinku, tas vardas tikrai kaimietiškas. Bet man tokios menkos problemos jau nebe problemos. Vaikystėje tikriausiai buvau pravardžiuojamas, bet nebeatsimenu, matyt, labai giliai į širdį neįstrigo. Tikriausiai dėl ko nors kito priekaištavau tėvams, bet ne dėl vardo. Tarp mano kolegų yra Jonų, vienintelis mus visus siejantis bendras dalykas yra tai, kad mūsų vardas prasideda raide J.

Per Jonines latviai užkuria laužus ir tam dažniausiai naudoja padangas. Aš visuomenės šventėse nedalyvauju, būna, kartais man kokį nors vainiką uždeda, nesuprantu kodėl. Kartais mane pasveikina, bet tada labai nesmagu, nes visi kiti vardai irgi tokias pačias teises turi, tada turėtume kiekvieną dieną švęsti. Šeimoje aš bandau nešvęsti, bet šeimyna kartais atsimena ir švenčia, tada ir man tenka prisidėti.

Jonas GENYS, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius

Savijauta per Jonines per daug metų, be jokios abejonės, pasikeitė. Gal prieš kokius 40 metų, kai dar Vilniuje mokėmės, būdavo taip, kad važiuodavome Joninių švęsti į Kernavę. Dabar kai kada tos šventės įgauna kažkokius pavidalus, kad atsiranda nejaukumo - lyg ir nebeaišku, kas čia turi vykti. Tiesiog yra varduvės ir, mano nuomone, reikėtų palikti visą teisę varduvininkams rasti sau vietą ir švęsti arba ne.

Mes, Jonai, esame tos aplinkos tarsi stumiami į tam tikrą kampą, ne tik su sveikinimais, jie visada yra gerai, už juos dėkojame visi. O toliau kas? Jautiesi tarsi skolingas, nes turi švęsti. Aš slapstytis nesislapstau, kur čia tu pasislėpsi, bet tikrai neinu į tuos didžiuosius masinius renginius. Seniau, kai vaikai buvo mažesni, dar nuvažiuodavome ant Rambyno kalno. Negaliu atsakyti į klausimą, kaip aš švenčiu - kaip išeina, taip ir būna. Žinoma, labai gerai, kad yra poilsio diena.

Jonas PIROŽNIKAS, Palangos gelbėjimo stoties vadovas

Dabar važiuoju keturračiu paplūdimiu, tuojau sustosiu ir atsakysiu, ar sunku būti Jonu per Jonines. Ne, dabar jau normaliai, o iš pradžių buvo sunku. Tekdavo dirbti per kiekvienas Jonines paplūdimyje, o paskui vakare, po 20 valandos, jau galėdavai švęsti. Jeigu oras blogas, galėdavai ir anksčiau pradėti. Dabar jau ir aš pripratau, ir visi mano draugai, kad aš dirbu, turiu saugoti kitus Jonus.

Per Jonines draugai paskambina ir pasveikina, ateina, atsigeriam kavos, arbatos, ir viskas. Bet aš džiaugiuosi, kad turiu tokį vardą. Man Jonų Jonas yra Basanavičius.

Visiems Jonams linkiu būti stipriems, daug sveikatos ir geros nuotaikos.