Kaip padėti paaugliui pereiti į suaugusiųjų pasaulį

Paauglystė stipriai keičia vaiko psichiką, o savo ruožtu - ir jo samprotavimo lygį, gyvenimo bei įprastų dalykų matymo kampą ir, savaime aišku, jo elgesį... Tad natūralu, kad kai vaikas tampa paaugliu, įprastas šeimos gyvenimo tempas daugiau ar mažiau sutrinka. Ir tai natūralu.

Taigi, paauglystė nėra liga. Tai natūralus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Lygiai taip pat kaip kūdikystė ar vaikystė, bet ypatingas tuo, kad per labai trumpą laiką organizme įvyksta labai daug svarbių ir gana sudėtingų (sakyčiau, net dramatiškų) pokyčių. Pagrindiniai pokyčiai išryškėja fizinėje, psichologinėje, socialinėje ir dvasinėje sferose.

Fiziniai pokyčiai

Paauglystėje vykstantys fiziniai pokyčiai: spartus fizinio kūno augimas, lytinis brendimas dažnai baugina paauglius, įneša nemažai išgyvenimų. Ir nemanykime, kad staigūs kūno pasikeitimai yra lengvai paauglių priimami. Jiems reikia gana daug vidinės energijos, kol jie susitvarko su savo kūno deformacijomis, pasikeitimais. Tad natūralu, kad šiuo laikotarpiu išgyvena labai daug vidinio nerimo. Čia svarbu tėvų palaikymas, supratimas (o ne raminimas: „neimk į galvą“, „ko čia stresuoji?“, ir pan.).

Gerai, jei fizinis vystymasis atitinka amžių bei bendraamžių toleruojamas normas, kriterijus. O jei ne? Galima tik numanyti, kas dedasi mūsų paaugusių vaikų širdyse. Čia ir prasideda formuotis pirmieji kompleksai, susiję su išvaizda, kurie stipriai neigiamai veikia paauglių savivertę.

Ir kadangi paaugliai yra linkę labai kritiškai vertinti savo išvaizdą, atsiranda kraštutinis mąstymas: arba juoda, arba balta, gražu-negražu; tinka-netinka... Paaugliui kol kas nėra pilkos spalvos jo vertinimo sistemoje. Todėl, jei pasakote, kad jis atrodo visai nieko, jam tai reiškia - blogai, nes vidutinio vertinimo nėra.

Psichologiniai pokyčiai

Paauglystėje vyksta ir psichologiniai pokyčiai: keičiasi mąstymas, sustiprėja poreikis labiau pažinti save. Toliau formuojasi savivertės jausmas. Ryškūs pokyčiai emocinėje sferoje (daug minčių, jausmų, ir dažnai prieštaringų, tad natūralu, kad sustiprėja vidiniai konfliktai). Atsiranda minčių jau ir apie ateitį, pradedama ieškoti atsakymų į klausimus: „Kas aš esu?“, „Kuo aš tapsiu?“, „Koks norėčiau būti?“, ir pan.

Jie panašūs į dvimetį vaiką. Tik skirtumas, kad 2 metų vaikas suaugusiojo vis klausia „kas čia“, o paauglys vis klausinėja - „kodėl“ ir „kam“. Ir labai svarbu, kad suaugę apsiginkluotų kantrybe ir atsakytų jiems į šiuos du klausimus tiek, kiek reikia. Nes šių dviejų klausimų pagalba paaugliai tyrinėja pasaulį ir susidaro savo pasaulio supratimą.

Ankstyvojoje paauglystėje (10-13 m.) formuojasi teisingumo jausmas. Todėl šiame amžiuje yra itin svarbūs teisingumo, sąžiningumo klausimai, ir paaugliai labai skaudžiai išgyvena, jei suaugusieji ar draugai išduoda, meluoja.

Socialiniai pokyčiai

Paauglių nebetenkina buvę santykiai su suaugusiais (suaugę priversti persiorientuoti į kitą bendravimo lygmenį, jei nori turėti taikesnius santykius su savo paaugusiais vaikais, priešingu atveju gyvenimas su paaugliu gali virsti tikru pragaru). Vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Savo elgesiu siekia didesnės nepriklausomybės bei savarankiškumo. Siekia būti išklausyti, turėti galimybę garsiai reikšti savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Jiems svarbus tėvų išklausymas, supratimas bei palaikymas. Paaugliai jautriai pradeda reaguoti į tėvų pamokymus, kritiką, moralizavimą.

Tarpusavio santykių naujas darinys tas, kad paauglystėje vaikai turi po truputį emociškai atsiskirti nuo tėvų ir eiti savarankiškumo link ir tapti savarankiški, o tėvų pareiga - padėti jiems tokiais tapti. Ir tuomet santykiai paauglystės pabaigoje pereis į naują aukštesnį bendradarbiavimo lygmenį.

Dvasiniai pokyčiai

Sveikai bręstantys paaugliai turi sau kelti ir atsakyti į tokius klausimus: „kas aš esu? kas aš toks?“ Bet ne tik į šiuos... „Dėl ko aš atėjau į šį pasaulį? Kokia mano vieta šiame pasaulyje? Ką norėčiau nuveikti naudingo? Kokia mano misija?“ Taigi, nuo pat paauglystės pradžios ir per visą paauglystės laikotarpį labai stipriai keičiasi, formuojasi vertybių sistema, formuojasi idealai, pasaulėžiūra, kyla daug įvairių klausimų, susijusių su gyvenimo prasmingumu bei asmeniniu pašaukimu. Iš paauglio besiformuojančių vertybių laikui bėgant iškyla jo tikslai, svajonės bei atrastos jo asmeninės gyvenimo prasmės.

Kaip paauglys susitvarkys su šiais pokyčiais, labai priklauso nuo jo savęs, kaip asmenybės, vertinimo: jei savęs vertinimas žemas - sunkiai; jei gana adekvatus, tai nebijos ieškoti pagalbos ir kabinsis į gyvenimą net ir ištikus įvairiems sunkumams. Natūraliai kyla klausimas: na, tai ar mūsų paaugliui jau taip lengva? Aišku, kad ne.

Paauglys yra nuolatinio streso, įtampos būsenos. Bet tai būtinas periodas. Kiekvienas turi jį išgyventi, nes būtent taip yra mokomasi, taip kaupiama patirtis.

Visi šie pokyčiai vienaip ar kitaip sąlygoja:

• paauglių elgesio problemas (agresyvumą, nepaklusnumą, konfliktiškumą);

• jų emocinę būseną (įtampą, nerimastingumą, depresiškumą, nevaldomus pykčio priepuolius, suicidines mintis, t. y. norą išeiti iš gyvenimo);

• mokymosi sunkumus, alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimą. Praktika rodo, kad retą paauglį aplenkia viena ar kita iš šių problemų.

Tad būkime budrūs, brangūs tėveliai, kad laiku pastebėtume tai, kas dedasi su mūsų vaiku.

Kuo ypatingas dar šis periodas?

Šiuo laikotarpiu vyksta gana intensyvus vaiko asmenybės persiformavimo į suaugusiojo asmenybę procesas. Paprasčiau kalbant, vaikas turi suspėti per paauglystės laikotarpį tapti suaugusiu. Per 8-9 metus vaikas turi tapti suaugusiu žmogumi, pasiruošusiu gyventi savarankiškai.

Šį periodą lydi begalės sunkumų, dvasinių krizių bei atsiranda elgesys, kuris dažnai netelpa į mums priimtinas elgesio ir moralės normas. Padėtį sunkina ir tai, jog lytinio brendimo laikotarpiu laikinai sutrinka harmonija tarp smegenų žievės ir požievio procesų.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad laikinai susilpnėja vidinis paauglio savikontrolės mechanizmas, todėl jo elgesį dažnai sąlygoja staiga kilusios emocijos, instinktai, potraukiai. Tuo ir galima paaiškinti jo staigius išsišokimus, perdėtai jautrų reagavimą į pastabas ar kritiką išorės ar jų gebėjimų vertinimo atžvilgiu, padidėjusi nervingumą, jautrumą, dirglumą... Ir nieko mes čia negalime padaryti. Tiesiog apsiginkluoti kantrybe, o paaugliui peržengus leistino ir toleruojamo elgesio ribas - žaibiškai sureaguoti ir akivaizdžiai parodyti ženklą „stop“... Svarbu tai padaryti laiku, kol nepageidautinas elgesys neužsifiksavo ir netapo elgesio stiliumi bei būdu išsikovoti taip savo vietą šeimoje, mokykloje, santykiuose su bendraamžiais.

Svarbiausia yra tai, kad vaikas, tapęs paaugliu, ir susipažindamas su pačiu savimi, turi lyg ir iš naujo išmokti gyventi, bet jau kitokiame pasaulyje... Paauglystė yra tarsi nežinomybės laikas, kai, viena vertus, yra daug jausmų, išgyvenimų, norų, siekimų, bet, kita vertus, visa tai nepažįstama, nes neaišku, ką tai reiškia, kas tai yra, kaip reikėtų elgtis, ką daryti... Todėl paauglys yra nuolatinio streso, įtampos būsenos. Bet tai būtinas periodas. Kiekvienas turi jį išgyventi, nes būtent taip yra mokomasi, taip kaupiama patirtis.

Paauglio vidinis pasaulis - nuolatinė netvarka, sumaištis bei chaosas. Mes, suaugusieji, turbūt neatlaikytumėme to nuolatinio vidinio chaoso, o mūsų paaugę vaikai su tuo turi gyventi kiekvieną dieną...

Kuo mes galime savo paaugliui padėti?

Mes galime padėti paaugliui, suteikdami jam savarankiškumo - tiek, kiek jis gali jo turėti, pakelti - leisdami jam pasijusti atsakingam, skatindami jo atsakomybės jausmą. Tai visiškai nieko bendro neturi su visko leidimu. Todėl jam būtina nustatyti irgi tam tikras ribas, būdingas jo amžiui, kurios jį ir apsaugotų. Nes iš tiesų paaugliai nori, kad mes, tėveliai, juos apsaugotume kilus grėsmei, nes jie tų ribų dažnai nejaučia ar peržengia dėl savo vidinių problemų...

Vaikas, įžengęs į paauglystės laikotarpį, priverstas nusimesti iki tol nešiotus ir suaugusiųjų saugiai uždėtus „rožinius akinukus“. Ir tolesnis „rožinių akinukų“ nešiojimas reiškia likti nesuaugusiam, pasilikti vaikystės pasaulyje. „Rožinių akinukų“ atsisakymas - ne itin malonus ir dažnai vaikams skausmingas procesas, nes kad suaugtum viena iš būtinų sąlygų - pamatyti, kas iš tirtųjų dedasi supančioje artimiausioje aplinkoje. Tad prieš juos iškyla egzistencinis pasirinkimas: ar tai ignoruoti ir priimti kaip neišvengiamybę, ar kaip galimybę kažką keisti konkrečiai savo gyvenime, kad nepasikartotų pačių gyvenime, netgi jei tai buvo tėvų šeimoje?

Paaugliui susidūrus su realybe, nelengva prisiliesti prie tokių gyvenimo faktų, kaip melas, neištikimybė, išdavystės, smurtas, ligos, nepagarbus elgesys su artimaisiais, mirtys, artimųjų silpnybės ir pan. Vienintelis tikras pavyzdys ar pamokos - tai mūsų suaugusiųjų elgesys šių ir kitų gyvenimiškų faktorių atžvilgiu. Kokias pamokas jis iš viso to išsineš - niekas nežino, nes pasąmonė tokia galinga, kad ją daryti įtaką kartais mes, suaugusieji, bejėgiai... Nukritę „rožiniai akiniai“ bei paaštrėjęs teisingumo jausmas daugelio gyvenimo faktų ir įvykių atžvilgiu, labai stipriai veikia paauglių vidinį pasaulį.

Taigi, paauglio vidinis pasaulis - nuolat besikeičiantis, todėl mums, suaugusiesiems, dažnai sunku su juo suspėti. Ne paslaptis, kad mūsų pasaulis daug pastovesnis ir nesuspėja su paauglio pasaulio poslinkiais. Paauglio vidinis pasaulis - nuolatinė netvarka, sumaištis bei chaosas. Mes, suaugusieji, turbūt neatlaikytumėme to nuolatinio vidinio chaoso, o mūsų paaugę vaikai su tuo turi gyventi kiekvieną dieną... Paauglystės laikotarpis - tai didelis transformacijos amžius: fiziniame, lytiniame, socialiniame, psichologiniame, dvasiniame lygmenyse...

Visi paaugę vaikai nori eiti į suaugusiųjų pasaulį, bet vieni - bijo suaugti, nusimesti „rožinius akinius“ ir pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, o kiti - per drąsūs, neatsargūs, greitai nusiima tuos „rožinius akinius“ ir susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu gali būti net kartais šokiruojantis ar svaiginantis.

Tad labai svarbus nuoširdus rūpestis ir pagalba paaugusiam vaikui. Rūpestis, ko iš tikrųjų nori mūsų paaugęs vaikas? Įsiklausykite, ko nori vaikas iš tikrųjų. Kaip galite jam padėti?

Klausimai paprasti, bet kartu ir gana sudėtingi, nes paauglys neskubės jums į juos atsakyti. Jis pirma pabandys įsitikinti, ar jūs jam neprimetat savo valios, savo norų... Tad mums reikia neskubėti primesti savo norų, o padėti ilgai ir įkyriai jam ieškoti savųjų... Nes kai paaugęs vaikas atras savo tikrus norus - tai jis jais ir seks, nereikės net jokios papildomos tėvų prievartos. Paauglys - nebe vaikas, kurį reikia tempti iš taško A į taško B. Tėvai dažnai neįvertina savo paaugusio vaiko vidinio pasaulio brandumo, tiesiog atsiradęs vidinis chaosas jam dažnai trukdo suvokti savo tikruosius norus bei troškimus. Bet tam mes ir esam, brangieji tėveliai, kad išlauktume ir nukreiptumėme savo vaikus tinkama linkme.

Taigi, paauglystė - sunkus laikotarpis ir paaugliams, ir jų tėveliams. Svarbiausia - neprarasti ryšio su savo atžala paauglystės laikotarpiu! Svarbu ieškoti įvairių būdų, kaip geriau suprasti savo paauglį bei stengtis su juo sutarti, išgyventi kartu, t. y. nepalikti jo vieno sunkiais paauglystės periodais (o jų bus, ir ne vienas), ir galiausiai - išeiti iš paauglystės abiem sutvirtėjus!