Kaip mes keliaudavome iš Kretingos į Klaipėdą

Iki 1892 m., kai buvo nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, bendravimas tarp kretingiškių ir klaipėdiečių vyko sausumos keliais, kertant valstybių sieną, kai vėliau keliaujantieji į Kretingą ir iš jos galėjo atvykti ir išvykti geležinkeliu, nes Bajorus ir Kretingą skyrė tik keli kilometrai.

1893 m. vasarą į savo giminaitės grafaitės Elenos Klotildos Marijos Ostrovskos vestuves iš Prancūzijos į Kretingos dvarą geležinkeliu atvykęs keliautojas ir fotografas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius savo gimines ir dvariškius įamžino prie naujai pastatytos Bajorų geležinkelio stoties, kuri buvo vadinama šiauriausia Prūsijos geležinkelio stotimi.

Rytų Prūsijos valdžia, nutiesusi geležinkelį iki Bajorų, prie pat valstybinės sienos su Rusijos imperija, tikėjosi, kad Rusija atsakys tuo pačiu, ir kroviniai iš jos per Kretingą pasieks ir Klaipėdos uostą, bet ji nebuvo tuo suinteresuota, proteguodama savo Baltijos jūros uostus.

Tad pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. teko nutiesti patiems vokiečiams, okupavusiems Lietuvą, karo su Rusija metu.

Geležinkelis nuo Bajorų buvo pratęstas iki Priekulės miestelio Latvijoje, taip sujungiant Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius.

XIX a. pab.–XX a. pr. tarp Kretingos ir Klaipėdos arkliais traukiamais vežimais daugiausia keliaudavo prekyba besivertę Kretingos krašto žydai, sezoninio darbo ekonomiškai stipresnėje Vokietijoje ieškantys kretingiškiai ir į Klaipėdos turgus ir muges vykstantys valstiečiai.

1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos krašto administravimą perėmus Prancūzijai, pasienio apsauga rūpinosi vietos valdžios žandarai, nors susisiekimas tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos buvo beveik nevaržomas.

Tai įrodo ir Klaipėdoje Karlo Anderso (Carl Anders) fotosalone Liepojos g. 23 1920 m. birželio 30 d. nusifotografavę keturi uniformuoti Lietuvos kariuomenės Kretingos komendantūros kariškiai, tarp kurių buvo ir savanoriai iš Kretingos apskrities Dirgalio kaimo broliai Stasys ir Kazys Piktuižiai.

Kretingos grafų Tiškevičių šeimos nariai ir dvariškiai Bajorų geležinkelio stotyje, išlydint į Prancūziją grafą Benediktą Henriką Tiškevičių. 1893 m. B. H. Tiškevičiaus nuotr.

Klaipėdos atgavimo dalyviai 1923 m. sausio–vasario mėn. Carl Anders fotosalono nuotr. iš Šilutės muziejaus archyvo

Simboliška, kad 1923 m. sausio-vasario mėn. Klaipėdos kraštą prijungus prie Didžiosios Lietuvos, šiame fotosalone įsiamžino ir Klaipėdą užėmę jos atgavimo dalyviai.

1923 m. sausio mėn. Lietuvos valdžiai nusprendus, kad atėjo palankus metas atgauti Klaipėdos kraštą, buvo sėkmingai įvykdyta slapta karinė operacija – Klaipėdos „sukilimas“, kuriame dalyvavo Lietuvos kariuomenė, šauliai, savanoriai ir vietos gyventojai.

Operacija ilgą laiką buvo apgaubta paslapties skraiste, kuri ir dabar tebedengia kai kuriuos jos įvykius ir detales.

Į Kretingą iš Kauno ir Kaišiadorių vykę per 500 „sukilimo“ dalyvių traukinyje kariškus rūbus pakeitė į civilių, jie buvo aprūpinti 3 dienų maisto daviniu.

Didžiausioje paslaptyje buvo laikomas kelionės tikslas ir vieta.

Oficiali versija – tai naujokų, vykstančių į pasienio pulką, ešelonas.

Visi dokumentai ir net buitinės smulkmenos, bylojančios apie Lietuvą, buvo draudžiamos: lietuviški laikraščiai, papirosai, tabakas, degtukai ir pan.

Viename šio ešelono, kuriuo vyko I grupė, turėjusi užduotį užimti Klaipėdą, trečios klasės keleivinių vagonų buvo įsikūręs šios karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys (1889–1964) ir jo štabas.

Kadangi traukinys vyko tranzitu per Latviją, sustojant Priekulės geležinkelio stotyje, iškilo problemų, nes apie jo atvykimą neinformuoti stoties geležinkelio pareigūnai šio paslaptingo ešelono nenorėjo praleisti, nes jame, be jaunų vyrų, vyko ir 42 kavalerijos žirgai.

Ir čia padėjo operacijos vado išradingumas, paaiškinus, kad jis yra šio ešelono vadovas ir Šventosios uosto statybos rangovo atstovas, vežantis grupę darbininkų į Darbėnų geležinkelio stotį, iš kur toliau bus vykstama į Šventąją.

Prie to prisidėjo ir apie ešelono sulaikymą sužinoję Skuodo geležinkelio stoties pareigūnai, savo kolegas latvius įtikinę jį praleisti į Lietuvą.

Kretingiškės moksleivės Jadvyga Grudzinskaitė (1-a iš dešinės) ir Liūnė Janušytė (2-a iš dešinės) Klaipėdos lietuvių gimnazijos kieme su pedagogais ir mokiniais. Trečias iš kairės direktorius Pranas Maišiotas, 4-as – lotynų kalbos ir istorijos mokytojas Kazys Trukanas. 1925 m. Jono Grudzinsko archyvas

Archyvų dokumentai byloja, kad prie Kretingos atvykę I grupės Klaipėdos operacijos dalyviai – ją sudarė 4 kuopos ir operacijos štabo nariai, iš traukinio vagonų išlipo sausio 10 d. rytą apie 9 val. tarp Tūbausių ir Kretingos geležinkelio stočių, iš kur jie grupėmis pėsčiomis perėję Akmenos upę tiltu prie Kretingos dvaro ir aplenkę miestą iš rytų, po kelių valandų varginančio žygio ties Tolių kaimu kirto Klaipėdos krašto sieną.

Pasienis toje vietoje nebuvo saugomas, tad jokio pasipriešinimo nebuvo sulaukta.

Žygio dalyviai pavargo ir sušlapo, nes buvo einama laukais, per gilų sniegą, ne vienam iš jų suiro ir menka avalynė.

Ant kairės rankos skiriamąjį ženklą – žalią raištį su raidėmis M. L. S., kas reiškė Mažosios Lietuvos savanoris – užsirišę operacijos dalyviai buvo ginkluoti lengvaisiais kulkosvaidžiais, šautuvais ir granatomis, jų gretose buvo ir raiteliai su žirgais.

Nesulaukę didesnio pasipriešinimo, nuginklavę jų kelyje pasitaikiusius Klaipėdos krašto policijos žandarus, paėmę jų ginklus ir lengvuosius automobilius, jie, užėmę visą Klaipėdos krašto nuo Bajorų iki Girulių ir Tauralaukio dalį, savo štabą sausio 12 dieną įkūrė Ginduliuose, iš kur operacija vyko toliau.

Po kelių dienų, sulaukus pastiprinimo grupės iš Šilutės, Klaipėda buvo užimta „sukilėlių“ ir prancūzų, karinė įgula sausio 15 d. pasidavė.

Kovose buvo žuvusiųjų iš abiejų pusių, aukų neišvengta ir tarp vietos gyventojų. 1923 m. vasario 19 d. Klaipėdos kraštas oficialiai atiteko Lietuvai, o 1925 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos kapinėse palaidotiems žuvusiems karinės operacijos dalyviams savanoriams buvo atidengtas paminklas, prie kurio tarpukariu kasmet rengiamose žuvusiųjų pagerbimo iškilmėse dalyvaudavo ir kretingiškiai šauliai bei choristai.

Lietuvos kariuomenės Kretingos komendantūros kariškiai Klaipėdoje 1920 m. birželio 30 d. Dešinėje 1-oje eilėje – Stasys ir 2-oje eilėje – Kazys Piktuižiai. Carl Anders fotosalono nuotr. iš Monikos Piktuižytės-Alonderienės archyvo

Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, panaikinus valstybės sieną ir susijungus geležinkelių linijoms, kretingiškių kelionės į Klaipėdą tapo gerokai paprastesnės ir dažnesnės.

Kretingos progimnaziją baigęs jaunimas dažnai tolesnėms studijoms pasirinkdavo 1922 m. įsteigtą Klaipėdos lietuvių gimnaziją, kuri buvo įsikūrusi Klaipėdos mokytojų seminarijos pastate, nes gimnazijos tuo metu Kretingoje nebuvo.

Šią gimnaziją 1925 m. pradėjo lankyti kretingiškės Jadvyga Grudzinskaitė ir būsimoji rašytoja Liūnė Janušytė. J. Grudzinskaitė, žinomo provizoriaus ir visuomenininko Vlado Grudzinsko vyriausioji duktė, savo sūnui Jonui yra pasakojusi, kad į Klaipėdą iš Kretingos geležinkelio stoties vykdavo traukiniu.

Ją ir kitus kretingiškius į stotį arklio traukiamu vežimu iš miesto centro nuveždavo vežikas, apie savo atvykimą į sustojimo vietą Viešojoje aikštėje prie Grudzinskų šeimos namo, pranešdamas varpelio skambesiu.

Traukinys į Klaipėdą vykdavo neskubėdamas, sustodamas ir pastovėdamas visose stotelėse.

Kelionė trukdavo apie valandą ir didžiausia vykstančių mokinių atrakcija buvo kiekvienoje stotelėje ratu apibėgti stovintį traukinį.

Nenuoramos mokiniai nenurimdavo ir gimnazijoje , kuriai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, rašytojas ir kultūros veikėjas Pranas Mašiotas (1863–1940).

Garlaivis „Kretinga“ ir jo įgulos nariai Klaipėdos uosto laisvojoje ekonominėje zonoje 1939–1940 m. Nuotr. iš Lietuvos ypatingojo archyvo

J. Grudzinskaitė yra pasakojusi, kad vienas mokytojų buvo išvestas iš pusiausvyros tarp suolų ištemptos plonos, menkai pastebimos styginio instrumento stygos, ją užgavus, garsu.

Nežinant jo kilmės ir klasei juokiantis, mokytojas pasikvietė direktorių P. Mašiotą, kuris, įėjęs į klasę ir minutę patylėjęs, ištarė vienintelę frazę: „Kaip jums ne gėda.“

Ir po to mokiniams tikrai pasidarė gėda, nes savo direktorių mokiniai gerbė, su juo ir kitais mokytojais kartu ir fotografuodavosi.

Kretingiškiai į Klaipėdą vykdavo ne tik mokytis, bet ir dirbti, nes Klaipėdos uostui ir pramonės įmonėms reikėjo darbo rankų.

Jie Klaipėdą pasiekdavo ne tik traukiniais ar autobusais, bet ir arkliais traukiamais vežimais.

Jais į čia vykusias garsias muges ir turgus atvykdavo Kretingos krašto valstiečiai, amatininkai ir prekeiviai, čia realizuodavę savo išaugintą ar pagamintą produkciją.

Klaipėda buvo ir kultūros centras, čia veikė kultūros įstaigos, vykdavo jūros šventės, spektakliai, koncertai, o Klaipėdos dramos teatras atvažiuodavo į Kretingą ir gastrolių.

Klaipėdoje tarpukariu gyvenęs Romualdas Bėkšta, 2015 m. savo išleistoje vaikystės atsiminimų knygoje „Gyvenimas Malkų gatvėje“ rašo: „Dažniausiai duoną mama pirkdavo turguje iš kretingiškės Jasinskienės, Kretingoje prie žvyrduobės turėjusios kepyklą.

Jos kepta duona buvo labai skani ir dideli kepalai – kepalo mūsų keturių žmonių šeimai pakakdavo visai savaitei.“

Barbora Jasinskienė (1894–1974) savo duonos gaminiais garsėjo ir Kretingoje, jais prekiavo parduotuvėje, kuri veikė jos šeimai priklausiusio dviaukščio medinio namo pirmame aukšte J. Jablonskio g. 1.

1940 m. sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, parduotuvė buvo nacionalizuota, o pati savininkė su vyru 1948 m. ištremta į Sibirą, kai jos kepykla ir namas taip pat nacionalizuoti.

Senieji kretingiškiai dar ir dabar mena šią sovietmečiu veikusią parduotuvę, visų vadinamą žemaitiškai „Jašinskienės krautuve“, nors apie jos buvusios šeimininkės likimą garsiai nebuvo kalbama.

1939 m. kovą nacistinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija privertė daugumą šio krašto gyventojų lietuvių, žydų, valdžios įstaigas ir kariuomenę skubiai palikti Klaipėdos kraštą, traukiniais ir visu įmanomu transportu keliaujant į Didžiąją Lietuvą, kur pabėgėliai laikinai buvo priglaudžiami laisvose patalpose.

Kretingą užplūdę pabėgėliai buvo apgyvendinti Pranciškonų gimnazijos sporto salėje ir kitur.

Lietuvai po derybų su Vokietija už 1923–1939 m. investicijas į uostą pavyko išsiderėti Klaipėdos uoste laisvąją ekonominę zoną, per kurią Šventojoje registruoti Lietuvos jūrų laivai galėjo vykdyti prekybą su užsienio šalimis.

Šioje zonoje leista steigti Lietuvos įstaigas, reikalingas laivams ir jų vykdomoms prekybinėms operacijoms aptarnauti, veikė bankas, paštas, parduotuvės, kur galima buvo atsiskaityti litais.

Keleivinis traukinys, per Girulius skubantis iš Klaipėdos į Kretingą. 1962 m. Nuotr. iš knygos „Lietuvos ryšiai“ 1918–2018 m.

Čia dirbę žmonės gyveno Kretingoje ir kasdien uždarais traukiniais iš jos buvo atvežami į Klaipėdą, o vakare taip pat grįždavo namo.

Pasienyje gyvenę lietuviai galėjo lankytis Klaipėdos krašte su specialiais dokumentais-sienos kortelėmis, kurios, kaskart kertant sieną, buvo antspauduojamos.

1939 m. sienos kortelės buvo išduodamos 6 mėn. ir kainavo 3 litus.

1941 m. vasarą nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, judėjimas tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos bei pačioje Lietuvoje buvo suvaržytas. Kelionės buvo leidžiamos tik darbo ir tarnybiniais reikalais, išduodant leidimus.

Po karo Klaipėdoje beveik nelikus vietinių gyventojų, vystantis pramonei ir uostui, joje, be atvykėlių iš Sovietų Sąjungos, apsigyveno nemažai žmonių iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos vietovių, juolab kad dirbantieji iš karto buvo aprūpinami butais.

Į Klaipėdą persikėlė ir dalis kretingiškių, kai kiti į mokslus ar darbą dažniausiai vykdavo traukiniais, kuriuos vietiniai vadino „triūdėmis“, esą nuo rusiško žodžio darbas – „trud“. Iki 7-ojo dešimtmečio vidurio keleivinius vagonus traukė raudonomis žvaigždėmis pasidabinę garvežiai, kuriuos pakeitė šilumvežiai.

Vietinių traukinių į Klaipėdą ir atgal skaičius per dieną viršijo dešimt, todėl Palangos gatve rytą į geležinkelio stotį būriais traukiantys ir vakare grįžtantys kretingiškiai buvo neatsiejama XX a. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Kretingos istorijos dalis.

Atgavus nepriklausomybę ir pasikeitus šalies ekonominiam gyvenimui, traukinių eismas tarp Kretingos ir Klaipėdos sumenko, Palangos gatvė, kaip ir geležinkelio stotis, ištuštėjo ir šiandien niekas nebeprimena čia buvusio žmonių šurmulio, kai jį pakeitė plentu tarp šių miestų rytą ir vakarą nusidriekusios automobilių kolonos.