Kaip klebono žąsys Palangą supleškino

Tai – tik keletas ištraukų iš tarpukario straipsnių apie kardinaliai šiaurinės Palangos urbanistinį veidą pakeitusį 1938 m. gegužės 10 d. siautėjusį gaisrą, kurio metu sudegė šimtai pastatų, 1 500 žmonių liko be pastogės, padaryta 2 mln. litų nuostolių.

Bene pikantiškiausia šios lietuvaičius neįtikėtinai suvienijusios nelaimės, virtusios kurorto renesansu, dalis - gaisro priežastys. Raudonasis gaidys pirmiausia pasirodė virš klebonijos kamino tuo metu, kai virtuvėje buvo čirškinami kalakutai, žąsys, paršeliai, verdama. Mat turėjo atvykti Telšių vyskupas...

Dievo rykštė

Prieškario Lietuvos gyvenvietėse ir miestuose dominuojant mediniams pastatams ir intensyviai maistui gaminti naudojant krosnis gaisrai būdavę dažni ir pragaištingi. To priežastimi neretai tapdavo nevalyti kaminai bei priešgaisrinių saugos taisyklių nepaisymas.

Kaip tyčia prieš pat vasaros sezoną kilusio didžiojo Palangos gaisro diena iki šiol yra apipinta detektyvinėmis istorijomis. Bene pikantiškiausią galima rasti J. P. slapyvardžiu pasirašiusio specialaus „Lietuvos žinių“ korespondento straipsnyje 1938 m. gegužės 13-ąją.

Palanga teberūko, ir į ugnies liežuvių neatpažįstamai pakeistą kurortą vykęs žurnalistas Klaipėdoje sustojo prisipilti kuro.

„Jau išgirdom pirmąją gaisro priežasčių versiją. Vienas viešbučio tarnautojas sakė: „Pradėjo degti klebonija, o Palangos bedieviai ir bolševikai piktai džiaugėsi, tegu, girdi, dega, taip klebonui ir reikia! Ir nėjo gesinti. O todėl gaisras ir išsiplėtė, kad nesuskubta tuoj užgesinti! Tas gaisras tai Dievo bausmė bedieviam ir bolševikam!” – klaipėdiečio žodžius citavo žurnalistas.

Šioje vietoje esama įdomių sutapimų bei paralelių.

Straipsnyje apie 120 gyvenamųjų namų, gimnaziją, paštą ir kt. pastatus nuo žemės paviršiaus nušlavusį gaisrą knygoje „Palangos istorija“ (1999 m.) publikavusi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė pastebėjo, jog gaisras išties kilo klebonijos name 10 val. 30 min. Šis pastatas buvęs priešais Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kitoje Vytauto g. pusėje.

„Iš klebonijos dūmtraukio, pučiant stipriam pietryčių vėjui, ugnis per pusvalandį persimetė į gretimus namus, apimdama Vytauto, Gimnazijos, Jūratės, Maironio gatves. Pirmieji gaisrininkai iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos atvyko tik apie 12 val., kai daugelis pastatų jau liepsnojo“, - rašė ji patvirtindama teiginį, jog ugniagesiai nebuvo operatyvūs.

Tačiau dar įdomiau skamba tarpukario spaudoje minima „Dievo bausmė bedieviam“. Sutapimas, tačiau būtent 1938 m. kovo mėn. 28 d. Palangos burmistru kurorto tarybos sprendimu antrai kadencijai buvo perrinktas laisvamanis dr. Jonas Šliūpas. Galimai jo religinės pažiūros ir užkliuvo katalikiškai bendruomenei.

„Lietuvos žinių“ žurnalistas suabejojo tokiomis „davatkiškomis“ prielaidomis pastebėdamas, jog ir paties klebono namas sudegė (be kita ko, pietinėje Palangoje buvęs J. Šliūpo namas liko sveikas).

„Kas jam! Negi jo klebonija. Žmonės ir vėl pastatys. O pats turi gal desėtką savo namų, iš kurių vienas sudegė, bet ir tas apdraustas!“ – argumentus atrėmė viešbučio tarnautojas.

„Kairėje matome baisaus gaisro nuniokotą Palangos vaizdą. Viršutiniame vaizde matomi klebonijos degėsiai, iš kurių gaisras kilo.“ 1938 m. 05 12 d. „Lietuvos žinių“ pirmojo p. iškarpa. Iš epaveldas.lt

Vaišės vyskupui

Tame pačiame „Lietuvos žinių“ straipsnyje aiškėja ir įdomiausioji bei realiausia gaisro priežasties versija, kuri būtent klebonui neleido nusiplauti kaltės dėmės.

Teigiama, kad tą karštą gegužės 10-ąją klebonijos pastate tiesiog virte virė darbas, nes buvo uoliai ruošiamasi garsiojo Telšių vyskupo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio (1866-1943) atvykimui.

„Agi kelbonėlis laukė vyskupėlio iš Telšių, tai ruošė vaišes. Tarnaitės tik virė, čirškino paršelius, kalakutus, kepė pyragus. Iš perkaitusios krosnies užsidegė nevalytas kaminas. Žarijos pasipylė ant stogo, beregint stogas suliepsnojo. Už kelių minučių nuo smarkaus vėjo nešamų žarijų suliepsnojo kitas stogas, trečias... Čia puola gesinti, o, žiūrėk, jau už pusės kilometro namas užsidegęs. Ir visa tai dėl klebono kamino! Tai dūšių ganytojai, griekų (nuodėmių – aut. past.) valytojai kamino nepasirūpino išvalyti!“ – liejo tulžį žurnalisto pokalbininkas.

Igno Stropaus nuotraukoje – Palangos didysis gaisras. Įamžinta Vytauto gatvės vakarinė pusė, liepsnojantys gintaro prekeivio Gutmano namai. Kretingos muziejaus arch.

Pykčio Palangoje būta. Bet trumpam: jį greitai užgesino prislėgę milžiniški rūpesčiai, todėl būta ir ramesnių liudijimų.

„Vienas pažįstamas sakosi pastebėjęs gaisrą pačioj pradžioj. Pamatęs besiverčiančias kibirkštis ir suliepsnojusį stogą, puolęs į kleboniją. Nustebęs mato virėjas betriūsiančias apie krosnį. Stogas jau dega, o jos ramiai dar kiša į krosnį kumpius ar žąsis nieko nežinodamos! Dar kiek, ir jos pačios galėjo iškepti stogui ir lubom įgriuvus“, - rašoma publikacijoje.

Žurnalistą stebino ir informacija apie paties klebono elgesį: šis kaip velnias kryžiaus vengęs bet kokių gaisro priežasties komentarų.

„Pareigūnas sako, kad klebonas Šniukšta esąs sunkiai sukalbamas, kai reikia kokį administracijos įsakymą vykdyti. Taip sunku esą ir su klebonijos kamino valymu ir tvarkymu. Vis sako – suspėsim, ko čia skubėti! Keletą kartų buvo klebonui net protokolai rašomi už kamino nevalymą. Ir pabaudą (baudą – aut. past.) jis mokėjęs. Prieš Velykas vos vos neiškilo gaisras dėl to paties kamino. Tai jau buvo aiškus perspėjimas. Bet ir jis nepagelbėjęs“, - rašė J. P.

Todėl klebonas ėmė mėtyti pėdas ir aiškino, esą gaisras kilęs ne iš kamino, o iš gonkų (verandos, pastogės). Be to, radosi ir dvasininko gynėjų, kurie visą kaltę vertė Palangos valdžiai, administracijai. Esą kaltas tas, kieno žinioje yra kaminas.

Atitinkamos įstaigos ėmėsi tyrimo, tačiau dar jo nebaigus žmonės spėliojo, kad klebonui pavyks išsisukti ir jokia byla nebus keliama. Esą teks atsakyti tik už kamino nevalymą. Beje, iš klebono Juozapo Šniukštos (1864-1949) biografijos sužinome, jog žmogus itin išgyveno dėl sukelto gaisro ir net buvo susirgęs depresija.

„Gerai, kad palangiečiai užsiima atstatymo darbu ir mažai tesigilina į teologiją ir filosofiją. O tai galėtų kilti tikras „kryžiaus karas“. Praktiška šio gaisro pamoka aiški. Ir ją reikėtų visiems Lietuvos miestams ir miesteliams gerai į galvą įkalti. Būtent, kad kaminų valymo, vandens bosų (talpyklų – aut. past.) ir kopėčių laikymo įsakymai nėra pro pirštus žiūrėtini“, - pragmatiškai straipsnį užbaigė J. P.

Siaubas, panika, bandymas gelbėti savo turtą, lipimas ant stogų... Vos per dieną sudegė apie 120 gyvenamųjų namų. Igno Stropaus nuotraukoje – Vytauto gatvė.

Gintariniai nuostoliai

„Sudegė Lietuvos auksas“. Taip pavadintas 1938 m. gegužės 11 d. laikraštyje „Vakarai“ išspausdinto straipsnio apie Palangos gaisro padarinius skyrelis.

„Palangoje nuo senų laikų buvo išsivysčiusi gintaro pramonė. Labai toli už Lietuvos ribų siekdavo. <...> Gintarininkai buvo pasiruošę apdalyti sezono metu svečius dirbiniais, kurie suteikdavo, į pinigus pavirtę, pragyvenimą visai žiemai. Visa kas sudegė. Tik viena gintaro dirbtuvė liko“, - rašė žurnalistai.

Išties gintaro parduotuves, dirbtuves kurorte turėjo daugiausiai žydų kilmės verslininkai Kahnas, S. Gutmanas ir kt.

„Pasitaikė, kad išnešta gintaro prikrauta dėžė į gatvę, kur, rodės, nebus gaisro, suliepsnoja. O gintaro toje dėžėje tilpo už 700 000 litų vertės. Tokių ir panašių vaizdų pergyveno vakar linksma tebebuvusi Palanga“, - liūdnai konstatavo straipsnio autorius.

Taip atrodė kurortas po jį suniokojusio gaisro 1938 m. gegužę. Dešinėje – išlikusi sinagoga. Palangos kurorto muziejaus arch.

Atgimimas ir pagalba

Į didįjį Palangos gaisrą tarpukario Lietuva pažvelgė kitu kampu: būtent ši nelaimė tapo pretekstu perplanuoti į šiaurę nuo Ronžės tilto esančias gatves, pastatyti daug naujų mūrinių namų nebeleidžiant įrengti atvirų stoglangių ar langų, atgręžtų į kamyninius namus, palėpėse.

„1938 m. birželio mėnesį, kai buvo sudarytas naujojo plano projektas, Palangos namų savininkai susivienijo ir įsteigė atstatymo komitetą. <...> 1938-1939 m. žiemą buvo paruošti 37 gyvenamųjų namų projektai. Miestelio centre buvo suprojektuota 17 mūrinių dviejų aukštų gyvenamųjų namų. 1939 m. pranešimais, pavasarį buvo sutvarkytos išdegusios Palangos gatvės, nutiesti šaligatviai. Viešiesiems darbams buvo paskirta 52 tūkst. litų, toliau buvo koreguojamas išdegusio rajono planas, matininkai tęsė darbus. Šioje teritorijoje išplanuota 120 sklypų“, - rašė Z. Genienė.

Tais pačiais metais pastatyta nauja pradinė mokykla su 200 vietų viešbučiu mansardoje ekskursantams. Tuo metu pagerintas susisiekimas su kitomis Lietuvos vietovėmis, pradėjo veikti Palangos aerouostas.

Be kita ko, tiek tuoj po gaisro 1938 m., tiek kitais metais į Palangą, kaip ir anksčiau, plūdo poilsiautojai, ir degėsių smarvė ar griuvėsiai jiems netrukdė. 1938 m. kurortą aplankė 2 843, o 1939 m. – 9 899 vasarotojai.

Žinoma, negalima nepaminėti ir skaudulių: pagalbos po gaisro prireikė 166 apdegusiems, persišaldžiusiems, ištiktiems šoko palangiškiams. Labiausiai nukentėjo mažiau pasiturintys palangiškiai (tik apie 40-50 pastatų buvo apdrausta), kurie buvo priversti apsigyventi miestelio pakraščiuose buvusiuose sandėliuose, daržinėse, kas galėjo, prieglobstį rado pas gimines.

Labai jautriai į Palangos gaisrą sureagavo ir visuomenė: vos per keletą savaičių buvo surinkta 35 tūkst. litų aukų, kurios išdalintos padegėliams.

„Už 10 minučių laiko per 40 šaulių autobusu iš Kretingos išvažiavo į Palangą, kur nuvykę stojo prie darbo (gegužės 10 d. gesinti gaisro – aut. past.). Palangos gaisras, matomai, sujaudino ir kitų Lietuvos vietų gyventojus, nes tą dieną matėsi važiuojant automobiliais į Palangą iš Kauno, Šiaulių, Telšių ir kitų vietų“, - rašoma 1938 m. gegužės 13 d. „Vakarų“ numeryje pažymint, jog būtent kretingiškiai pirmieji atskubėjo į pagalbą kaimynams.

„Gegužės 11 d. Kretingoje buvo vykdoma neorganizuota rinkliava nukentėjusiems šelpti. Aukos buvo renkamos rūbais, maisto produktais ir pinigais“, - rašė spauda.

Padėjo ir Vyriausybė: jau kitą dieną po gaisro ministrų kabineto sprendimu buvo skirta 50 tūkst. litų pašalpa nukentėjusiems remti. Palanga atsigavo. Atsinaujino. Tačiau visus gražius planus sustabdė Antrasis pasaulinis karas.