Ir nors konkrečiais atvejais nėra vienos savižudybės priežasties, tačiau daugiausia įtakos savižudybės pasirinkimui turintiems veiksniams priskiriami psichikos ir elgesio sutrikimai, ankstesni bandymai žudytis bei priklausomybė nuo alkoholio ar tam tikrų psichotropinių vaistų.
Bandymas žudytis praeityje laikomas didžiausiu vėlesnės savižudybės rizikos veiksniu.
Svarbūs ir kiti kontekstiniai veiksniai, pavyzdžiui: ekonominės, socialinės sąlygos, socialinės izoliacijos tendencijos, psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas bei kokybė ir kt.
Savižudybei įtakos gali turėti biologinių, genetinių, psichologinių, sociologinių ir aplinkos veiksnių sąveika.
Atkreiptinas dėmesys, kad artimojo savižudybė yra savižudybės riziką didinantis veiksnys.
Asmenys, išgyvenę artimojo savižudybę, gali būti labiau linkę į mintis apie savižudybę ar savižudybės mėginimus.
Po artimojo savižudybės gali būti jaučiami stipresni praradimo, liūdesio, vienatvės ir kiti jausmai dėl egzistuojančių kaltės, sumišimo, atstūmimo, gėdos, stigmos bei išgyventos traumos padarinių. Todėl ypač svarbu, kad nusižudžiusiųjų artimieji gautų reikiamą pagalbą ir paramą.
Higienos instituto specialistai primena apie galimybę savižudybės krizę išgyvenantiems žmonėms ir jų artimiesiems naudotis interneto svetaine „Tu esi“, psichikos sveikatos centrų, savivaldybių visuomenės sveikatos biurų ir kitomis teikiamomis paslaugomis.
Kaip atpažinti, ar žmogus galvoja apie savižudybę?
Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vadovė Vita Šulskytė-Janikūnė pasakoja: „Žmogus, kuris turi minčių apie savižudybę, dažnai siunčia tam tikrus ženklus per savo elgesį, nuotaiką ir kalbą. Pavyzdžiui, jis ar ji gali pradėti atsiriboti nuo bendravimo su artimaisiais ir draugais arba kaip tik susitikti su jais atsisveikinimo tikslu.
Žmogus gali atsitraukti nuo įprastų savo veiklų, nustoti rūpintis asmenine higiena ir išvaizda, pradėti elgtis rizikingai, daugiau nei įprastai vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, pakeisti mitybos įpročius, patirti nemigą, svarstyti apie galimus savižudybės būdus ir priemones.
Žmogų gali lydėti nuotaikos prastėjimas, nerimastingumo, dirglumo, pykčio, gėdos ir kaltės, bejėgiškumo, nevilties jausmai.
Asmuo, svarstantis apie savižudybę, gali dalytis tokiomis frazėmis kaip „vis tiek nieko nepakeisiu“, „mano gyvenimas beprasmis“, „be manęs jums bus lengviau“, „negaliu vienas to ištverti“, „jeigu kartais man kas nors atsitiktų“ ir pan.
Verta turėti omenyje, jog savižudybės rizikos ženklų sąrašas nėra baigtinis ir kiekvienu atveju gali būti kitas, todėl verta pasitikėti savo nuojauta, jeigu kyla įtarimų dėl asmens svarstymų apie savižudybę ar pastebite nerimą keliančius asmens elgesio ar nuotaikos pokyčius.“
Kaip padėti žmogui, kuris jau bandė nusižudyti?
V. Šulskytė-Janikūnė dalijasi: „Jeigu atpažįstate savižudybės rizikos ženklus, svarbu nebijoti kalbėtis apie tai, nes pokalbis gali išsaugoti gyvybę.
Pirmiausia galima tiesiai paklausti žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę. Jeigu atsakymas yra teigiamas, galite paprašyti papasakoti, kas nutiko pastaruoju laikotarpiu. Jeigu žmogus sutinka, galima padėti jam susirasti psichikos sveikatos specialistą ir palydėti į pirmąjį susitikimą.
Jei asmuo nesutinka kreiptis į specialistus, galima pasikonsultuoti su specialistais, ką tokiu atveju daryti.
Svarbu atsiminti, kad vienas asmuo neturi prisiimti visos atsakomybės už svarstančio nusižudyti asmens gyvenimą, reikia pasitelkti ir kitų žmonių pagalbą.“
Higienos instituto specialistai primena, kad į Psichologinių krizių pagalbos centrą telefonu 1815 nemokamai gali skambinti asmenys, savo aplinkoje susiduriantys su savižudybės grėsmę patiriančiu asmeniu, bei asmenys, patys patiriantys savižudybės grėsmę.
Psichologinių krizių pagalbos centro psichologai konsultuoja ir informuoja skambinančiuosius savižudybės grėsmės atpažinimo, reagavimo, ryšio užmezgimo ir motyvavimo kreiptis pagalbos klausimais, prireikus suteikia ir skubią pirmąją psichologinę pagalbą (Psichologinių krizių pagalbos centro tel. 1815).
„Pokalbiui apie savižudybę reikia skirti laiko, suplanuoti, kad tokio pokalbio metu nebūtų kitų susitikimų ar įsipareigojimų.
Daug lengviau kalbėtis su žmogumi, kai jis yra jam pažįstamoje aplinkoje. Jeigu žmogus pasiekiamas tik nuotoliu, galima pasiūlyti pasikalbėti vaizdo skambučiu“, – pasakoja V. Šulskytė-Janikūnė.
Bendruomenė atlieka svarbų vaidmenį savižudybių prevencijoje
Higienos instituto specialistai pabrėžia, kad bendruomenė atlieka svarbų vaidmenį savižudybių prevencijoje, nes neformali bendruomenės pagalba gali atliepti emocinius bendruomenės narių poreikius, turėti tiesioginį poveikį jų gerovei ir emocinei sveikatai.
Taip pat bendruomenės nariai gali atlikti „vartininkų“ vaidmenį – tai reiškia, kad žinodami savižudybės rizikos veiksnius ir įspėjamuosius ženklus gali identifikuoti asmenis, kurie galimai patiria savižudybės riziką, ir nukreipti juos specialistų pagalbos bei palaikyti tuos, kurie patiria sunkumų.
Švietimas ir sąmoningumo didinimas, įvairūs mokymai ir kampanijos savižudybių prevencijos tematika yra itin reikšmingas žingsnis siekiant, kad bendruomenės taptų aktyvesnės. Taip pat svarbu skatinti komunikuoti apie emocinę sveikatą, nebijoti apie tai kalbėti.
Tai yra susiję ir su stigmos mažinimu. Kai žmonės pradeda atvirai kalbėtis savižudybių tema ir nebijo būti pasmerkti, kai kreiptis pagalbos tampa norma visuomenėje ir bendruomenės tampa atviresnės, yra imamasi įvairių iniciatyvų padėti savo draugams, kaimynams ir pan.
Labai svarbu, kad žmonės būtų informuoti, kur kreiptis pagalbos, ir žinotų, kad pagalba psichikos sveikatos centruose yra nemokama, nereikia gydytojo siuntimo.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad gyventojams teikiamos nemokamos psichologinės konsultacijos visuomenės sveikatos biuruose, o savižudybių prevencijos tema veikia nacionalinė interneto svetainė www.tuesi.lt, kur asmenims, patiriantiems savižudybės grėsmę, pateikta visa reikalinga informacija apie pagalbos būdus sau ar kitam bei aktuali informacija specialistams.
Rašyti komentarą