Ką klaipėdiečiai renkasi - urnas ar karstus?

Arvydas PIEPALIUS, atsargos karininkas

Mirtis dėsninga mūsų gyvenimo pabaiga. Reikia kiekvienam pagalvoti apie laidojimo būdą. Tradicijos keičiasi. Anksčiau būdavo dūdos, o dabar jos - beskonybė.

Seniau bažnyčia buvo prieš kremavimą, dabar deginami ir katalikai, kunigai šventina jų palaikus. Šiuo atveju supaprastėja laidotuvių ceremonija, bet užtat nereikia prižiūrėti kapų. Paprastai vaikai žino, kur tėvų kapas, o anūkai tai, kur palaidoti seneliai - ne visada. Aš nežinau, kur mano seneliai iš motinos, kuri mirė prieš 30 metų, pusės yra palaidoti. Nebelieka artimųjų, lieka neprižiūrimi kapai. Tai nėra gerai.

Dažniausiai žmonės laidojami tradiciškai. Ir mes savo tėvus taip laidojome. Mano šeimoje jau buvo ir pirmasis sudeginimas. Kai tai įvyko vieną kartą, dabar mes visi tai jau vertiname kitaip. Pagalvojau, ir aš būčiau ne prieš, kad mane sudegintų. Tik iškyla problema - kur padėti pelenus? Pas mus prie Babtų yra Piepalių piliakalnis, tai mano brolis norėtų, kad jo pelenus išbarstytų jame. Ir aš galvoju, kad tai nebūtų blogiausias variantas. Kai kas nori, kad jų pelenai būtų išbarstyti jūroje, vienas pažįstamas paprašė tai padaryti Girulių miške.

Manau, artimieji neturėtų per daug užsiciklinti dėl laidojimo būdo. Pirmiausia reikėtų paklausti paties žmogaus, kaip jis nori, ir vykdyti jo valią. Čia problemos nėra. Žmonės labai linkę susikurti problemų. Manau, dabar reikia rūpintis gyvaisiais, galvoti, kaip peržiemoti, kaip padėti ukrainiečiams.

Inga DAILIDIENĖ, Klaipėdos universiteto profesorė

Žmonių sąmonė keičiasi. Mano mama pagyvenusi, slaugau ją, atrodytų, turėtų norėti tik tradicinio laidojimo būdo, bet ji kalba apie netradicinį. Mano teta yra net paruošusi vietelę urnai. Kyla klausimas, kur tuos pelenus dėti.

Smiltynės gyventojai visą laiką kalba apie tai, kad gal reikėtų čia atgaivinti kapinaites. Mano mama svajoja apie Juodkrantės kapinaites. Tie žmonės, kurie čia gyvena, nenori galvoti apie žemyną, pageidauja likti čia. Jeigu būtų urnelės, visiems vietos užtektų senuose kapeliuose, nereikėtų pelenų barstyti jūroje. Smiltynėje nėra tam pasiruošta.

Pati stengiuosi apie tai dar negalvoti (juokiasi). Apie Heloviną, apie moliūgus man norisi linksmai kalbėti.

Pritariu netradiciniam būdui vien dėl to, kad labai negerai, jog pas mus kapams išnaudojama labai daug žemės. Kai kurie žmonės neprižiūri jų. Prie mano prižiūrimų kapelių trys yra neprižiūrimi, kartais man tenka juos patvarkyti.

Manau, dabartinės tradicijos po truputį turėtų būti keičiamos. Nes jos irgi yra mums svetimos. Pažiūrėkite į mūsų senuosius kapelius, ten nėra didžiulių marmurinių rūmų. Užsienyje, kartais, pavyzdžiui, Švedijoje, net nepastebi kapų tarp namų - tik dailus kryželis ar akmenėlis, vieta vainikėliui palikti, toks kapas neslegia, gali būti viduryje miesto. Briuselyje vaikščiodama buvau labai nustebinta, kad takui buvo panaudoti seni antkapiai iš neprižiūrėtų kapų. Man buvo truputį kraupu. Pas mus nėra einama geru keliu: dalis kapų po kokio šimtmečio bus tikrai neprižiūrėti.

Arturas TRUŠ, jūrinio verslo atstovas

Kadangi esu liberalių pažiūrų, man asmeniškai priimtinas ir vienas, ir kitas būdas. Žinoma, kažkam yra svarbios šeimos tradicijos. Be to, tai, ko gero, priklauso ir nuo šeimos biudžeto, nuo to, kas žmogui yra patogiausia ir priimtiniausia. Žmonės keičiasi, ieško to, kas patogiau. Bet tai yra asmeninis šeimos dalykas, dėl kurio niekas negali nurodinėti. Šia tema negalima spekuliuoti.

Aš buvau už tradicinį laidojimo būdą, bet mano tėvas ir brolis palaikė kremavimą, nes mama to norėjo. Prieš mirdama ji pasakė, kad nenori būti ėdama kirminų. Ir aš neprieštaravau tam, kad būtų sudeginta.

Neturiu tvirtos nuomonės, kad vienas iš tų būdų yra geresnis. Manau, tai turi būti laisvas žmonių pasirinkimas. Deginimas turi tam tikrų privalumų. Mažiau vietos reikia, prižiūrėjimas paprastesnis, mažesnis žemės užterštumas, turint omenyje, kad laidojami žmonės, sirgę infekcinėmis ligomis, ir pan.

Kapuose mes kartais gal ir persistengiame. Čia kaip su mašinomis: žmonės skolose paskendę, bet važinėja su BMW. Užtat amerikonų karių kapuose - balta plyta ir daugiau nieko, viena monotonija. Tai irgi atrodo šiek tiek banalu.

Viktorija GALVANAUSKIENĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėja ir trupės koordinatorė

Ačiū Dievui, man pačiai dar nėra tekę laidoti artimų žmonių. Labai dėl to džiaugiuosi. Sąžiningai prisipažinsiu, kyla minčių, kad krematoriumas tam dalykui yra tinkamas. Labai stipriai nesigilinu į visus prietarus. Kapavietė pririša ir įpareigoja kitus žmones. Jeigu žmogus kremuojamas, vis tiek yra vieta, kur tu gali ateiti ir pabūti mintimis su juo.

Žiūrėdama į kai kuriuos labai išpuoštus kapus pagalvoju: kam reikia tokios pompastikos, tokių neaiškaus dydžio paminklų, skulptūrų? Manau, to visiškai nereikia. Išėjo žmogus ir tegu ilsisi ramybėje, su juo galima pabūti mintimis savo viduje.

Kai įsigilini, deginimas baisu. Bet gerai, o kasti žmogų į žemę, kur kirminai, ar nebaisu? Man ta mintis, kad žmogaus kūną begalę laiko ėda visokios kirmėlės, baisiau nei kad jo kūnas sudega liepsnose.

Egidijus KIVILIS, bendrovės „Gatvių apšvietimas“ atstovas

Man asmeniškai dar ankstoka apie tai galvoti ir nesinorėtų, kaip ir kiekvienam. Žiūrint iš praktinės pusės, gal ir negražiai pasakysiu, bet mirdamas sukeli rūpesčių savo artimiesiems. Reikia prižiūrėti kapą, važiuoti palaistyti gėles ir t. t.

Atrodo, netoli gyvena giminaičiai, viskas gerai, bet gali taip pasisukti gyvenimas, kad giminaičiai išvyks gyventi į užsienį. Kapas liks neprižiūrimas. Todėl manau, kad geriau urna, kurios nereikia prižiūrėti.

Nemanau, kad kapinėse lietuviai persistengia. Visi daro tai, kaip kam yra geriau. Kaip yra visokių žmonių, taip ir visokių norų. Kitam malonu eiti prižiūrėti kapą, jį tvarkyti, jis taip nusiramina, o kitam tai didelis galvos skausmas, nes jis visai neturi laiko, spaudžia kiti rūpesčiai ir bėdos. Vienareikšmiško atsakymo į šitą klausimą nėra. Neturiu kategoriškos nuomonės.

Rasa ARCIŠAUSKIENĖ, Paupių seniūnaitė

Esu už tai, kad jeigu žmogus sirgo kokia nors liga, kurios jam nepavyko nugalėti, sakykime, vėžiu, kad būtų sudegintas. Suprasčiau tai kaip artimųjų pagalbą nugalėti tą ligą. Turėjau artimų žmonių ir buvau už tai, kad jie būtų sudeginti, o karu su jais ir liga.

O apskritai, kurį laidojimo būdą reikėtų rinktis, - nežinau. Turiu dar įvairių abejonių, nenorėčiau atsakyti į šį klausimą. Pagalvoti pagalvoju, bet sprendimo nesu priėmusi.

Man ateiti prie urnos kolumbariume neužtektų, nesijausčiau asmeniškai bendraujanti su mirusiuoju, mano mintys, ko gero, būtų išblaškytos. Kolumbariumas - kaip daugiabutis.

Manau, kad nereikia didelių marmurinių paminklų, juo labiau tokių, kurie uždengtų visą kapą. Jie slegia žmones, kurie ten guli.